Kiek institucijų ir joms dirbančių ekonomistų, tiek skirtingų skaičiavimų. Tiesa, bent jau visi sutinka, kad Lietuvos ekonomika šiais metais augs. Vieni sako, kad Bendrasis vidaus produktas (BVP) didės pora procentinių punktų, kiti – trimis, gal net keturiais.

Jeigu iš tiesų Lietuvos BVP šiais metais kils 4 proc., tai būtų neblogai, mat pasaulio BVP šiais metais taip pat turėtų augti apie 3,8, o gal net 4 proc. Tad Lietuva bent jau susilygintų su pasaulio vidurkiu. Tačiau jeigu Lietuvos ekonomika nekils taip sparčiai (sakoma, kad 4 proc. augimas – tai itin optimistinis scenarijus), jos augimas bus žemesnis nei pasaulio vidurkis, kas besivystančiai valstybei, tokiai kaip Lietuva, yra prastas rezultatas, parodantis, kad krašto ekonomika – blogoje padėtyje. Tikrovėje, BVP augimas turėtų būti bent jau po 5–6 proc. per metus, o gal net ir daugiau, kad ekonomikos augimą pajustų daugelis žmonių. Deja, pernai Lietuvos BVP augo tik 1,7 proc.

Po 2008–2009 m. pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės Lietuvos ekonomika neatsigavo: lietuviškų prekių eksportas į užsienio rinkas, kaip ir vidaus vartojimas, nors ūgtelėjo, bet tebėra santykinai menkas, ką parodo prastas valstybės biudžeto surinkimas – t.y. toliau reikšmingą dalį Lietuvos biudžeto sudaro ne mokesčių pavidalu surenkamos pajamos, o europinė parama bei valstybės užsienio skola. Su ekonomine šalies būkle susiję socialiniai parametrai – taip pat prasti: auga socialinė atskirtis, gilėja kaimo ir miestų atotrūkis, didėja kainos, nors atlyginimai bei senatvės pensijos – ne. Viena iš to pasekmių – jau precedento neturintys emigracijos mastai. Lietuva tebėra ir labai pažeidžiama išorinių sukrėtimų – pavyzdžiui, potencialių problemų euro zonoje.

Akivaizdu, kad svarbiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos uždavinys – formuoti stabilią ekonominę ir socialinę sistemą. Ar ta linkme kas nors daroma? Sunku pasakyti.