Svastika pakeitė kryptį

Vieni įsikūrė dabartinio Irano valstybės žemėse, kiti patraukė dar toliau, į kraštus, kuriuose stūksojo Harapos ir Mohendžo Daro miestai. Atvykę į dabartinių Pakistano ir Indijos valstybių valdas, šie žmonės atsinešė savo technologijas ir pasaulėžiūrą.

Manoma, kad kultūriškai ir biologiškai susimaišydami su vietiniais, jie svariai prisidėjo prie hinduizmo religijos ir socialinės kastų sistemos formavimosi. Po kelių tūkstančių metų šie žmonės buvo praminti arijais, o kiek vėliau Vokietijoje iškilusi nacionalinio socializmo doktrina titulavo juos aukščiausiu kultūrinio, politinio ir biologinio tyrumo standartu.

Naujoji žmonių rasė tapo nacionalsocializmo proletariatu, kuriam, anot Trečiojo reicho valdžios, turėjo priklausyti pasaulio ateitis. 1933 m. kovo 23 d. priimtu įstatymu kanclerio pareigas einančiam Adolfui Hitleriui (1889–1945) buvo suteikta absoliuti galia, leidžianti valdyti Vokietiją dekretų leidimu.

Tų pačių metų liepos 14 d. Trečiojo reicho valdžia priėmė vadinamąjį Paveldimų ligų prevencijos įstatymą, leidusį prievarta sterilizuoti asmenis, kuriems pasireiškė maniakinės depresijos, epilepsijos, šizofrenijos simptomai, taip pat tuos, kurie jau gimė turėdami protinę ar fizinę negalią (pvz., aklumą ar kurtumą).

Teigiama, kad eugenikos arba biologinės higienos idėjomis A.Hitleris susidomėjo sėdėdamas Landsbergo kalėjime. Eugenikos šalininkai tvirtino, kad galima pagerinti visuomenės kokybę, eliminuojant tam tikrų asmenų (pvz., valkatų) reprodukcijos galimybes.

Jungtinėse Amerikos Valstijose šios idėjos išpopuliarėjo dar tada, kai apie nacizmą Vokietijoje niekas nė svajoti nedrįso. Naujajame Pasaulyje eugenikos šalininkų judėjimas buvo itin aktyvus ir neretai sulaukdavo dotacijų iš turtingų rėmėjų (pvz., Rockefellerių šeimos fondo).

Priverstinio sterilizavimo aukomis JAV žemėse tapdavo ne tik neįgalieji, socialiniai marginalai, bet ir spalvotųjų bendruomenių nariai (juodaodžiai, lotynų kilmės amerikiečiai, indėnai). Ši praktika buvo itin populiari Kalifornijos valstijoje, kuri mūsų dienomis puoselėja tolerantiško, progresyvaus ir įvairovę skatinančio krašto įvaizdį.

Paveldimos dvasios ir kūno ligos bei pikti gamtos pokštai nebuvo vienintelė kliūtis, trukdanti A.Hitleriui sukurti naują utopinę santvarką. Savo romane "Mano kova" ("Mein Kampf," 1925) būsimasis fiureris puoselėjo mintį, kad vienas didžiausių arijų rasės priešų – žydai. Anot Adolfo, žydai piktnaudžiauja kitų tautų sukurta gerove ir trukdo vykti natūraliai atrankai, kuri leistų arijų rasei užgožti kitas rases ir tapti vyraujančia žmonijos rūšimi.

Šiuo metu nėra žinoma, ar ankstyvosiomis nacių diktatūros dienomis A.Hitleris ir jo bendraminčiai puoselėjo visiškos žydų tautos sunaikinimo idėją, tačiau nėra jokių abejonių, kad Trečiojo reicho valdžia siekė išstumti semitų kilmės žmones iš Vokietijos politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo bei paskatinti juos emigracijai.

1935 m. rugsėjo 15 d. paskelbtuose Niurnbergo įstatymuose buvo visiškai uždraustos vedybos ir lytiniai santykiai tarp žydų bei vokiečių kilmės žmonių. Tai buvo tik vienas iš daugelio nuo 1933 m. balandžio 7 d. išleistų diskriminuojančių įstatymų, kurie vis labiau apribojo Vokietijoje gyvenusių žydų pilietines teises.

Kartu su 1935 m. rugsėjo 15 d. paskelbtais įstatymais buvo įteisinta ir naujoji Vokietijos nacionalinė vėliava. Svarbiausiu valstybės simboliu tapo juodas, pasviręs kryžius į viršų stačiu kampu užlenktais galais, kurį supo baltas fonas raudoname rėme.

Šis svastika vadinamas simbolis aptinkamas daugelyje pasaulio kultūrų – nuo Indijos iki Europos. Skirtingose tautose jam dažniausiai būdavo suteikiama vis kitokia, bet labai panaši prasmė.

Indijoje svastika simbolizavo saulę, sėkmę. Šiaurės Europos gentys ją siejo su griaustiniu ir žaibu bei juos globojusiomis dievybėmis (pvz., skandinavų ir germanų dievaičiu Toru), kurios neretai būdavo siejamos su derliaus nuėmimu.

Galima kelti prielaidą, kad svastika dažniausiai būdavo tapatinama su reiškiniais ir objektais, kurie, judėdami savotiškais ciklo ratais, vis apsireikšdavo žmogaus egzistencijoje bei vaidindavo svarbų vaidmenį to meto buityje.

Hinduizmo, budizmo ir daugelio kitų Rytų Azijos religijų atstovai iki šiol tiki, kad žmogaus sielos egzistencija taip pat juda ratu. Mirus žmogui, jame gyvenusi siela nemiršta – ji atgimsta naujame kūne. Jeigu žmogus buvo doras ir teisingai laikėsi religinių papročių, jis gali tikėtis papildomo kapitalo kitame gyvenime, pvz., jis gali atgimti turtingoje šeimoje, apdovanotas išmintimi, protu, talentais ir (arba) fizine išvaizda.

Jeigu žmogus gyveno amoraliai, jis gali atgimti žemesniame socialiniame sluoksnyje (kastoje). Jo išvaizda nebus patraukli, jis stokos įgūdžių ir talentų. Panašus požiūris veikiausiai ilgą laiką dominavo ir Europoje gyvenusių pagonių bendruomenėse.

Įsivyravus judaizmo giminaitei krikščionybei, Europos žmonių sąmonėje pradėjo tvirtintis kitokia, visiškai priešinga gyvenimo tėkmės interpretacija. Pradėta manyti, kad kiekvieno žmogaus siela yra unikali – ji esą gyvena tik kartą. Žmonijos egzistencija nejuda ratu. Ji keliauja tiese – nuo Pasaulio sukūrimo iki Paskutiniojo Teismo dienos, o patys žmonės, tiek turtingi, tiek vargšai, tiek protingi, tiek kvaili, tiek gražūs, tiek bjaurūs, yra visi vienodai lygūs prieš Dievą.

Nors dauguma nacionalsocializmo šulų buvo auginami krikščionimis, o mitas apie Jėzų Nazarietį pražudžiusius žydus daug prisidėjo prie antisemitinių viduramžių pogromų, kurdami savo stilių ir įvaizdį, naciai daugelį elementų paėmė iš europietiškos pagonybės. Nacionalsocializmas turėjo tapti naująja Europos religija, o A.Hitleris – naujosios pasaulio tvarkos Mesijumi.