Truputį nešvarūs šokiai

Lietuviai toliau intensyviai perfrazuoja Fiodorą Dostojevskį, kuris tvirtino, kad grožis išgelbės pasaulį. Šokis išgelbės pasaulį, ar bent jau Lietuvą, sako šiandien jau ne tik šokėjai, valgantys iš šio meniško sporto duoną, bet ir visi, kurie tik netingi ir kurie tik įkrinta į akį televizijos prodiuseriams: galiūnai, rašytojai, "šiaip studentai", architektai, kitokių meno sričių atstovai, verslininkai, politikai.

Dar neteko girdėti nė vieno dalyvio, kuris bent jau viešai būtų gailėjęsis, kad sutiko dalyvauti kokioje televizijos avantiūroje. Be kita ko, tai esanti prasminga laisvalaikio praleidimo forma ir – kam čia slėpti – galimybė pasirodyti nauju amplua, išgarsėti ar būti pastebėtam kitų potencialių projektų prodiuserių, reklamos veidų "medžiotojų", galų gale – išplėsti savo gerbėjų būrį.

Tačiau kad ir ką sakytų šokantys politikai, kurių naująjį televizijos sezoną išvysime ne vieną, vargu ar jiems pavyks įtikinti šiapus ekrano likusius rinkėjus, kad dalyvaudami projekte jie siekia ko nors daugiau nei tik merkantiliško pastarojo tikslo – reklamos.

"Ar tapęs politiku jau nebegaliu gyventi savo gyvenimo ir leisti laisvalaikio taip, kaip noriu?" – maždaug tokia frazė jau spėjo tapti rakete parlamentarų rankose, kurių šokančių, ieškančių talentų, dalyvaujančių šou eksperimentuose ar gyvenimo būdo laidose šios kadencijos Seime neįtikimai daug, atmuša kritikos kamuoliukus. Įstatymai nepažeisti, Valstybės politikų etikos kodeksas – taip pat, į projektą investuojami pinigai – iš asmeninės kišenės. O, kaip kartą jau išaiškino Seimo Etikos ir procedūrų komisija, dainuoti, vaidinti ar šokti parlamentarams draudžiama tik už pinigus.

Formaliai žiūrint, Seimo nariai teisūs. Tik ar ne nuo tokios padėties, kai išrinktieji tik dėl akių gyvena pagal taisykles, manome pabėgę prieš du dešimtmečius? Politikų, gyvenančių pagal "vsio zakonno" principus, esama ir ten, kur tariamės atbėgę, – Vakaruose.

Tačiau kiekvienas, priėmęs šou pasaulio pasiūlymą, žino, kad žaidžia va bank: pasirodydamas tęstiniame televizijos projekte rizikuoji išvysti žemyn nukreiptą rinkėjų nykštį ir riebias antraštes laikraščiuose, klausiančias, ar a) įtemptų treniruočių išvargintas tautos išrinktasis pajėgia produktyviai dirbti tiesioginį savo darbą; b) ar jis nežino prasmingesnių laisvalaikio praleidimo formų, c) ar jis vertas rinkėjų pasitikėjimo, jei į darbą parlamente žiūri it į veiklą kokiame nors biure – su aiškiomis darbo valandomis?

Lietuvoje padėtis, deja, kitokia. Ir jei etikos sargai neranda prie ko prikibti, nepasikeis ji, matyt, tol, kol nesibaigs kai kurių tokių "veikliųjų" Seimo narių mandatų galiojimo laikas. Tikriausiai tąsyk lengviau atsipūsime visi: į eterį grįšiančios žvaigždės galės atsigriebti už labdarą, kurią kažkada suteikė komercinėms televizijoms, keldamos jų laidų reitingus be jokio honoraro; žiūrovai nebesikankins svarstydami, ar šokių treniruotės ir laidų vedimas ir yra ta parlamentinė veikla, už kurią parlamentarai gauna algą ir papildomą pinigų kapšą.