Kam kilo ši įstabi idėja tokiam performansui? Ir svarbiausia, kiek tas projektas kainavo (o jis tikrai kainavo), jei dar konkrečiau, kodėl už tuos pinigus vietoj to nenupirkta papildomų šarvinių liemenių ar naktinio matymo prietaisų ukrainiečių kariams?

Tai – retoriniai klausimai, tik gaila, kad nesuvokiami už biudžeto pinigus tarpstantiems projektų projektuotojams net ir karo akivaizdoje.

Raudoni gvazdikai, žvakutės, ašaros ir maldos už žmogžudžius, kriminalinius nusikaltėlius, vagis, valkatas, silpnavalius ir silpnapročius. Tai bent!

Viena ranka vakar demontuojami sovietiniai stabai, kita šiandien konstruojami nauji, nors iš anksto buvo akivaizdu, kad reakciją tas sumaitotas rusiškos kariaunos laužas tam tikrai piliečių daliai tikrai sukels, ir visai ne tokią, kokios šio projekto genijai tikėjosi.

Raudoni gvazdikai, žvakutės, ašaros ir maldos už žmogžudžius, kriminalinius nusikaltėlius, vagis, valkatas, silpnavalius ir silpnapročius. Tai bent! Šitas siužetas, gabenant tanką į Vilnių, numatytas nebuvo. O gal buvo? Tarkime, buvo.

Tarkime, tai buvo gudrus ėjimas žirgu, siekiant išsiaiškinti penktosios kolonos tūrį, nes tikrai ne visi Lietuvoje aukojo radarams. Nors tą patį efektą buvo galima išgauti ir tiesiog išanalizavus įrašus socialiniuose tinkluose. Ir tai kainavę būtų pigiau, ir rusų laikų raudantys raudotojai nebūtų turėję kur viešai ašaras lieti.

Tiesa, buvo laikai, kai priešų skalpai ar pamautos ant kuolų galvos miestų prieigose buvo didelė vertybė, rodžiusi laimėtojų stiprybę ir dvasios triumfą.

O čia viso labo – tik „Javelinu“ Dmytrivkoje nukautas T-72B. Kažin, ar Vilniaus centre jam vieta, gal būtų pakakę ir kokio muziejaus kiemo?