Laikui bėgant ne viskas pasaulyje kinta. Yra pas mus ir pastovių dalykų, pavyzdžiui, "Brodvėjaus" gaisrai, Baukutės šposai ir augantis valstybės tarnautojų skaičius. Gerti tautinius alaus skonio gėrimus, šokti kankanus ir visaip kaip uliavoti galima ir klube nudegusiu stogu, tačiau suvesti galus ar užlopyti biudžeto skyles, kai biurokratai nežinia kokiais būdais ir priemonėmis dauginasi, neįmanoma.

Sklinda garsas, kad, nepaisant įnirtingų pastangų valstybės tarnyboje mažinti etatų skaičių, biuro reikmenų eikvotojų ordos skaičius auga kaip ant mielių. Susizgribta, kad jau perkopė trisdešimt tūkstančių. Reikėtų skubiai ko nors griebtis, kad padėtis stabilizuotųsi, antraip visi šie tėvynei svarbūs asmenys gali nesutilpti į nacionalinį stadioną per atidarymą, kuris, kaip visiems jau seniausiai aišku, planuojamas greitu laiku.

Niekas negali paaiškinti, kas lemia, kad, mažinant etatus, daugėja tarnautojų. Gal čia koks prakeiksmas veikia, gal genai kalti, o gal tai – anomalija. Todėl, užuot aklai spėliojus, ar nevertėtų pagauti keletą naujai išperėtų biurokratų ir išsiųsti į užsienio laboratorijas, kad ten kompetentingi mokslininkai juos ištirtų ir paaiškintų, iš kur jie randasi, bei išrašytų kokių nors veiksmingų receptinių chemikalų, kuriais išpurškus biurokratinį aparatą, šis nustotų daugintis bei plėstis. Nes jei plėstis nenustos, tada krizės pabaigtuves pasitiksime su šimtu tūkstančių biurokratų burnų, žvaliai besišypsančių prie valstybinio lovio.

Regis, būta drąsių užmojų mažinti valdymo aparatą savarankiškai, be užsienio pagalbos, tačiau jau per ankstyvąją stadiją padaryta sisteminių klaidų – griebtasi per švelnaus instrumento. Kas šiais laikais, kai net vyr. vampyro Drakulos pilyje įsteigtas spalvingas atrakcionų parkas, bijo saulėlydžio, sutemų, helovinų? Taigi, kad niekas. Saulėlydžio komisija statistiniams vartotojams labiau asocijuojasi su romantiškų peizažų tapytojų mėgėjų sambūriu nei su griežta organizacija, kurios tikslas – nuožmiai kautis su biurokratinėmis hidromis bei, kaip teisingai pastebėjo Kudirka, – "tamsumas prašalinti", o ne jas tirštinti.

Koks pavadinimas, tokie ir rezultatai. Reikėjo iš anksto galvoti arba eiti klausti išmintingų žmonių patarimo. Tie tai bent pavadinimą į temą būtų sugalvoję. Pavyzdžiui, Krušos komitetas. Krušos, žinia, kur kas didesnę (negu saulėlydžiai) dievobaimingą pagarbą užsitarnavo liaudyje. Ir šūkis – "Iškrušk dykaduonį iš posto!" – skambėtų kur kas grėsmingiau. Juk niekas nenori būti nei apkruštas, nei, tuo labiau, – iškruštas.

Na, bet kruša tam tikromis aplinkybėmis per daug vulgariai skamba. Tiktų Ciongo komitetas, bet kalbininkai jokiu būdu taip pasivadinti neleistų. Skersvėjis vėlgi atkrenta dėl per didelio švelnumo. Audra netinka, nes lietuviai ne jūreivių tauta. Tikras audras dauguma regėjo tik kino filmuose. Taifūnai ir tornadai taip pat netiktų, nes per daug egzotiškai skamba – niekas taip pasivadinusio komiteto potvarkių neklausytų, nes manytų, kad su Lietuva tai neturi nieko bendra.

Pamažu darosi aišku, kad kovoje su biurokratija be perkūnijos neišsiversi. Apsivalymo organą derėtų pavadinti Perkūno iš giedro dangaus komitetu. Ir trankytis kuo garsiau: žaibais, durimis, segtuvais, kaktomis, kuokomis ir kitu inventoriumi. Svarbiausia, kad bijotų visokie kancleriai, ūkvedžiai, vyr. sekretoriai ir pusministriai. Nes dabar, kai tik ateina koks nors didžiai išmintingas potvarkis ar įstatymas, raginantis keistis ir tvarkytis, savimi patenkinti funkcionieriai nusispjauna, numoja ranka ir tarsteli: "Velniams to reikia." O velniams to ir tereikia – kad tik kas daugiau griekų padarytų.

Ilgus metus tenkinus velnių poreikius, valstybės tarnyboje klesti pati tikriausia velniava. Jei žiūrėsi iš krikščionio pozicijų – padėtis tokia baisi, kad jau ir egzorcizmai gali nebepadėti.

Jei žvelgsime iš lietuvio pusės – ne viskas jau taip ir blogai, kentėti, savaime suprantama, galima. Lietuvių tautosakoje velnias dažnai vaizduojamas kaip vokietis. Tai turint omeny, galima sakyti, kad lietuviška velniava yra faktiškai tas pats, kas garsioji vokiška tvarka. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad valstybės tarnyboje vyrauja chaosas. O realiai viskas yra kaip tik priešingai – kiekvienas, klaidžiojantis tuose ilguose koridoriuose, gerai žino, kas kieno švogeris, šešuras ar brolėnas. Žino, kas kam atskaitingas ir amžinai dėkingas. Supranta, kad bet kokiu atveju neprapuls: išspirs iš vienos kėdės, globėjai parūpins kitą. Neliks laisvų kėdžių, grupė draugų pasislinks ir priims ant suolelio. Dantratukai sukasi, stūmokliai stumdosi, dūmai rūksta – viskas puikiausiai veikia, tarsi sename gerame folksvageno pasate. Velnias negriebs.

Galbūt net šita melancholiškoji saulėlydžių komisija, iš arčiau pamačiusi, kaip ten, valstybės tarnyboje, viskas šauniai, it šveicariškame laikrodyje, sukasi, atlyžta ir žvelgia į šį reiškinį humaniškai. Juk kas bus, jei kambarines gėles ir lepius kaktusus lapkričio vidury persodinsi lauke į patvorį? Juk jie akimirksniu sunyktų, numestų žiedelius, lapelius, spygliukus, kuokeles, piesteles ir visą kitą prabangią atributiką. Neišvarysi gi orumą ir savo vertės pojūtį išsiugdžiusius Tarnautojus į tą pačią darbo biržą, kurioje knibždėte kibžda visokių nepraustaburnių amatininkų ir suvargusių inteligentų. Tai būtų per žiauru. Tokio standaus ir švytinčio biurokratijos žiedo (nepabijokim to žodžio: tautos Elito) per savaitę neišauginsi. Reikia saugoti gerus kadrus, žiūrėti, kad šiukštu neišvyktų stažuotis į kokios Ispanijos šiltnamius ir ten nesuleistų šaknų.