Teatro sėkmės negalima užprogramuoti, nes tai - gyvas organizmas, kuriam būdinga dinamika: jis auga, bręsta, serga, kyla, krinta, miršta... Manau, kad teatro sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: režisieriaus, aktorių, scenografo ir pan. Aš niekada neiškėliau vieno kurio virš kitų.

Prisimenu Juozo Grušo žodžius, pasakytus apie vadinamą režisieriaus teatrą: „Jei jau režisierius įsivaizduoja esąs svarbiausias, tai tegul įsirengia aptvarą, prisileidžia žąsų ir režisuoja.“ Aš esu bendrystės tarp režisieriaus, aktoriaus, scenografo ir kitų spektaklio dalyvių šalininkė.

Manau, kad kai kurie teatrai, pataikaudami žiūrovų skoniui, užleido savo pozicijas nueidami juokinimo keliu. Tuo tarpu teatro scena ir žiūrovų salė yra intensyvios dvasinės, psichinės ir intelektualinės veiklos, o ne poilsio zona. Teatras turi prusinti, kultūrinti žiūrovą. Nuėjusi į spektaklį ir stebėdama žiūrovų reakciją į tai, ką daro ar kalba scenoje aktorius, kartais pagalvoju, kad problemų suvokimo raktas yra teatro ir žiūrovų abipusėje sąveikoje - tobulėti turi abi pusės.

Džiaugiuosi, kad teatrų repertuarai solidėja, keičiasi žiūrovų skonis, pradedama vėl vertinti tai, kas iš tiesų tikra. Gal tai ir galima pavadinti naujojo teatrų aukso amžiaus pradžia? Mat aš žinau, kaip tas aukso amžius atrodo, Kauno dramos teatre dirbau tokiu metu, kai jam vadovavo Henrikas Vancevičius, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus - žiūrovai tuomet plūste plūdo į sales. Beje, šie didieji vyrai - turiu galvoje Joną Jurašą ir Joną Vaitkų - Kauno dramos teatre pasirodydavo tuo metu, kai teatras skęsdavo neviltyje.

Tai patvirtina mano teiginį, kad teatras yra gyvas, pulsuojantis organizmas, kuriam būdingi ir pakilimai, ir nuopuoliai. Taip sutapo, kad aš palikau teatrą, kai jis buvo nugarmėjęs į duobę, tačiau aš dar ir išėjusi vaidinau Merę Popins ir „Smėlio klavyruose“.

Teatro gyvenimą prilyginčiau medžio - taip pat auga, sukrauna žiedus, subrandina vaisius, numeta lapus, žiemoja ir vėl sulaukia pavasario.