Gerai pagalvojus, būtų neblogai žinoti telefoną žmogaus, kuris būtų per žingsnį arčiau valdžios dangaus.

Tokį, kuris privalėtų išklausyti kiekvieno aimanas dėl piktavališkos baltaplaukės, pastatančios automobilį negalvojant apie kitus daugiabučio gyventojus. Kuriam 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą galėtum pranešti apie paromis lojantį naują kaimyno šunį, namo rūsyje atsiradusį benamių kačių lizdą.

Tąsyk būtų aišku, kam pirmiausiai išsakyti skundus dėl baisių duobių kieme ar tarpuvartėje jaunatvišką energiją keiksmais beliejančius paauglius. Atėjus retai bendruomeniškumo akimirkai, jam girdint būtų galima balsu pasvajoti apie kvartalo Joninių šventę ar pavasarinę talką.

Žinoma, po kiekvieno pokalbio tikėtumės akivaizdžių rezultatų: kad stebuklingu būdu bus užlopytos duobės, sutramdyti triukšmadariai, išauklėtos tuštutės. Lauktume net ir skelbimo apie rengiamą talką ar šventę. Žinoma, be primygtinio paraginimo, kad talkoje dalyvauti būtina, o šventės užstalė ir muzikantai – pačių dalyvaujančiųjų reikalas.

Seniūnaičiai – tai jie turėtų būti tie žmonės, kurie it kokie slapti karo meto kurjeriai būtų visada pasirengę ištempti ausis, išgirsti, retransliuoti žinią adresatui, perduoti pastarojo atsakymą. Pagal įstatymą jie dar turėtų skatinti pačius gyventojus prižiūrėti artimiausias aikštes ar gatves, kurstyti kultūrinio ir sportinio gyvenimo aistras.

Užtenka pabandyti įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti tokio žmogaus (dirbančio visuomeniniais pagrindais!) diena – ir galima drąsiai numoti ranka: seniūnaičio misija absoliučiai neįmanoma.

Kiekvienos bendruomenės lyderis gali pasakyti, kad telkti gyventojus talkoms, kasmet rišti Morę ar pasveikinti kvartalo šimtametį – gana didelis darbas, tačiau net ir tai nė iš tolo neprilygsta pareigoms, kurias mainais už pasitikėjimą seniūnaičiui pagal įstatymus gali suteikti apklausoje dalyvaujantys gyventojai.

Kaune vykusių seniūnaičių rinkimų rezultatus netruksime sužinoti. Nors ir pavadinti apklausa, jie yra mikroskopinė savivaldos ar Seimo rinkimų kopija. Lietuviško drabstymosi purvais, įtarinėjimų, kad balsai buvo nupirkti, o išrinktasis asmuo niekam nežinomas, todėl veikiausiai „kažkieno nuleistas“, veikiausiai neišvengsime.

Po to pagal mūsų tradicijas turėtų sekti šnipinėjimo kampanija aiškinantis, ar rinktieji asmenys dirba sąžiningai, ar nėra susiję su kokia politine partija.

Logiška bus, jei kita pusė neatlaikys įtarimų debesies ir jausmo, kad kažką (ypač tai, kas arčiausiai žmonių ir ką jie mato nė nežiūrėdami, girdi nė neklausydami kiekvieną dieną) pakeisti pas mus yra beviltiška. Tuomet valdžios vertikalės naujokai ims mėgdžioti senbuvius: priekaištauti nepilietiškiems gyventojams ar bent reikalauti padengti „kanceliarines išlaidas“. Galiausiai gerais norais grįstas seniūnaičių projektas žlugs – arba išsigims ir virs partijų „penkta kolona“.

Ar toks scenarijus realistiškas? Atrodo, netruksime sužinoti. Gal įvyks stebuklas ir seniūnaičiai bus šuolis aukštyn, kuriuo pagaliau pakilsime iš duobių karo lauką primenančiame daugiabučių kieme.