Krizės paralyžiaus sukaustyta Ryga gyvena laukimu. Tie, kurie dar turi verslą ir darbą, ekonomikos dievų meldžia pasigailėti. O likę skaičiuoja santaupų trupinius ir ieško naujos veiklos. Arba tiesia ranką išmaldai.

Dar sukasi iš inercijos

"Šie pinikai – po 5 latus. O jūs iš kur? Iš Lietuvos? Tuomet nuleisiu, juk ir aš – pusiau lietuvė", – Rygoje prie Šv. Petro katedros prekiaujanti Vija ūmai ima kalbėti lietuviškai.

"Sunku, žinoma. Niekada nebuvo lengva, tačiau dabar..." – septintą dešimtį baigianti moteris, atsargiai rinkdama iš tėvo lietuvio išmoktos kalbos žodžius, leidžiasi į šnekas apie gyvenimą Latvijoje, paženklintoje valstybės bankroto ženklu.

"Ar uždirbu? Žinoma, kitaip čia nestovėčiau, – šypsosi rygietė. – Sumoku už verslo liudijimą, traukinio bilietus – gyvenu 3 km nuo Rygos, truputį lieka." Prekiautoją gelbsti ir tai, kad jai nereikia atsiskaityti su prekių tiekėjais: buvusi taikomosios dailės mokytoja pati pina gintarais puoštus pinikus, neria kepurėles ir neįmantrius mobiliųjų telefonų dėklus.

"Kol į Rygą važiuoja turistai, nėra kada galvoti apie krizę. Nors ir jie neretai tik pažiūri, bet neperka", – sako Vija ir čia pat prišoka prie stabtelėjusių turistų ketverto.

"Šitos – iš gryno lino, šitos – medvilninės, natūralios. Pas mane gintarai – tik natūralūs", – it eilėraštį atmintinai anglų kalba išpoškina moteris. Skandinavai pasirodė esą iš tų, kurie veikiau neturi kam dovanoti rankdarbių, nei neperka iš taupumo.

"Ką darysi... Būna ir blogiau: sekso turistai, žiūrėk, prieina, meta žvilgsnį į prekystalį ir kelia vieną pirštą, esą mokės vieną latą. Taigi vasarą dar gerai – turistų daug. Vokiečiai pensininkai keliones anksčiausiai nusipirkę, tai ir važiuoja. Jei ne jie, darbo ir pajamų neturėtų dar daugiau latvių. O dabar viskas dar sukasi iš inercijos", – savą požiūrį į Latvijos ekonomiką dėsto Vija.

Baisiau – tik kiaulių gripas

Ruduo ir žiema Latvijoje gimusi lietuvio ir latvės dukrai nelabai baisi. "Mano namuose šildymas, kaip dabar sakoma, autonominis. Išgyvensiu. Žinau, kad prieš Naujuosius metus užplūs rusai, jie perka viską ir vertina rankų darbą. Labiau nerimauju dėl tų trijų mėnesių po Naujųjų metų. Tuomet visada būna štilis", – nuogąstauja tautodailininkė. Nors dėl dosnių nuolaidų dienos pajamos dažnai būna mažesnės, nei norėtų, Vija neslepia pripratusi verslauti.

Dirbdama mokytoja gaudavusi 46 latų (225 litų) algą. Prisidurdavo prekiaudama obuoliais iš savo sodo. "Neseniai padidino pensijas, ėmiau gauti 113 latų (553 litus), tačiau neilgai džiaugiausi – nuo liepos 1-osios jas sumažino 10 proc. Gelbsti mano amatas", – atsidūsta Vija.

Įspūdis, kad pašnekovė gyvena krizės nepaliestoje salelėje, – klaidingas: "Mano sūnus – programuotojas, turi universiteto diplomą. Po savaitės neteks darbo. Idėjų turi, sako, kad įgyvendinus jas būtų puikus verslas, tik ar idėjos virs pinigais, nežinia. Dabar juk visi bijo imtis naujos veiklos, rizikuoti."

"Vargu, ar rasite šeimą Latvijoje, kurios nebūtų palietusi krizė. Tačiau žinote, krizė krize, o man baisiau kiaulių gripas. Juk nuolat dirbu su užsieniečiais, bijau užkrėsti anūkę", – sužnabžda Vija ir skuba padėti stilingų ukrainiečių porelei: šie girdėję, kad Rygoje galima įsigyti puikių megztų paltų, tik nežino, kur ieškoti.

Viltis – santimai iš praeivių

Marai, sėdinčiai ant suolelio autobusų stotelėje "Stockmann", apie krizę kalbėti sunkiau. Už šią į devintą dešimtį veikiausiai įkopusią moterį kalba vienkartinė stiklinaitė, nedrąsiai atkišta praeivių pinigams. Tokia pat, kokia boluoja ir prie Olgos Ivanovnos, ankstyvą sekmadienio rytą vienoje požeminių perėjų sėdinčios ant nutrintos kėdutės, kojų. Išgirdusios cinksintį pinigą jos dar labiau panarina galvą ir akis suka šalin.

"Paldies... Norite kalbėti apie gyvenimą? Taip, aš – profesionalus muzikantas. O dabar, matote... Va..." – padėkojęs už puslatį, įmestą į lėkštelę greta tobulai nuvalytais batais apautų kojų, sako fleitininkas, stovintis vos už kelių žingsnių nuo O.Ivanovnos. Muzikos garsai žilagalvį inteligentą nuneša toli. Ten, kur nėra krizės ir viešpatauja Wolfgango Amadeus Mozarto "Užburtosios fleitos" uvertiūra.

Aleksandras nuo tilto per Rygos kanalą – kalbesnis. Tik kalba viena – apie krizę. "Na, bet man, senam, tai kas. Mano tėvas kariavo, mama viena su vaikais gyveno, ne taip sunku buvo, ir nieko, ištvėrė. Aš groju, džiaugiuosi, kai kas nors įmeta bent kelis santimus, bet juk čia – daug geriau, nei namie kiurksoti. Kai sėdi namie ir spoksai į televizorių, tuomet visokių minčių ateina. O čia gerai, bent tarp jaunų", – šypsosi Aleksandras ir, pramankštinęs dumples, užgroja "Katiušą".

Praeivių malonės prašančių gretas jis papildė tik prieš kelias savaites: "Dirbau sargu, tačiau dabar šis darbas atiteko jaunesniam vyrui. Na, bet dirbti pensininkams Latvijoje juk vis tiek nebeapsimoka – dirbantiems nubraukė 70 proc. pensijos."

Paklaustas, ar nesibaimina šildymo sezono, jis plačiai nusišypso: "Kokius planus gali kurti, jei pensija 160 latų (784 litai), už dviejų kambarių butą, vandenį sumoki 100 latų (490 litų), o iš likusių turi sumokėti už telefoną, prasimaitinti."

Kvalifikuoti ir be darbo

Airos (vardas pakeistas) gyvenimą į valstybės pakaušį alsuojantis bankrotas pakeitė radikaliai. Profesionali finansininkė, turinti ilgametę darbo valstybės institucijose patirtį, ūmai tapo žmogumi, įtrauktų į pašalpos gavėjų sąrašą.

Sprendimas panaikinti Krašto apsaugos ministerijos Vidaus audito skyrių buvo vienas iš tų, kuriais politikai mėgsta pagrįsti savo kalbas apie giežtą taupymo politiką ir biurokratinio aparato išlaidų mažinimą. Apie savo ūmų nedarbą Aira kalba su nuoskauda, bet neslepia: širdyje sunku ne dėl to, kad atleidimo lapelis buvo įteiktas būtent jai.

Moteris sako galinti įvardyti žmones, kuriems ši ministerija yra tiesiog įstaiga, mokanti algą, o ne darbo vieta. Taupyti reikėję atleidžiant juos, o ne išformuojant skyrių, kurio darbas finansinių sunkumų metais būtų įgijęs dar didesnę reikšmę.

"Sako, jie samdys auditorius iš šalies. Bet visų pirma tai jau nebus vidaus auditas, visų antra, pirkti tokias paslaugas kainuos daug daugiau, nei kainavo išlaikyti mūsų skyrių", – atsidūsta moteris. Ir taip esą visur. Krizė apnuogino ydas, kurias ilgą laiką slėpė sparčiausiai ES augančio ūkio rodiklių migla. Biurokratinis aparatas – išpūstas ne ką mažiau nei nekilnojamojo turto kainų burbulas, tačiau beviltiškai nekompetentingas ir (arba) korumpuotas tiek, jog nesugebėjo sukurti pagalvių, galinčių sumažinti tėkštelėjimo ant slidžių krizės grindų, poveikio.

Mintis, kad artimiausiu metu pavyks rasti darbą, Airai spaudžia ašaras. "Niekam nereikia nei mano diplomų, nei patirties, nei mokamų užsienio kalbų", – prisipažįsta ir nutyla akimirką, kad sutramdytų emocijas.

Paklausta, kokį darbą sutiktų dirbti, gūžteli pečiais: "Neįsivaizduoju, kokį galėčiau rasti. Nuo pat sausio mano CV nesusidomėjo niekas. Galų gale net pardavėja niekas nepriims – juk amžius jau nebe tas."

Aira pastebi laiku buvusi įsodinta į nedarbo traukinį: ji bent jau bedarbio pašalpą gauna pakenčiamą, ir net devynis mėnesius, nes išdirbo dešimt metų. Atleisti dabar, per antrą atleidimų bangą, negaus nė to.

"Tik šiandien Latvijoje sunku pasakyti, kam lengviau: tiems, kurie neteko darbo, ar paliktiems dirbti", – netikėtai sako Aira. Dar prieš metus dvejus valstybė viešai pasidalijo rūpesčiu: trūksta mokytojų. Šiandien ūmai paaiškėjo, jog pagal pedagogų skaičių Latvija yra pirmūnė visoje ES – kiekvienam mokytojui tenka po septynis vaikus. Naujausi Švietimo ir mokslo ministerijos planai – atleisti 10 tūkst. mokytojų ir likusiems mokėti jau nebe 180 latų (882 litų) algą, bet padidinti ją iki 250 latų (1225 litų).

"Švietimo sistema mūsų valdžiai nėra šventa karvė – mokytojams ir algas nubraukė, ir sumažino jų etatų skaičių. Mano brolis mokykloje dėsto fiziką. Iki krizės jis vos spėdavo suktis dirbdamas, o dabar, ėmus masiškai atleisti pedagogus, jo krūvis padidės dar labiau. Jis skaičiavo, kad iš naujos algos sumokėjus komunalinius mokesčius, jam liks 30 latų – po vieną kasdien. Brolis jaučiasi patekęs į aklavietę, bijau, kad jis neatlaikys įtampos ir tiesiog išeis iš darbo", – pasakoja Aira.

Bankui per maža algos

"Double Coffee" Greciniekų gatvėje užkandžiavęs Aleksandras – laimės kūdikis. Gyvena Rygoje, bet jo darbdavys – užsienyje. Atlyginimo pakanka ir pragyventi, ir trumpoms atostogoms Ispanijoje, kuriomis paminės vestuvių vienų metų sukaktį. Ivano ir žmonos Olios didysis galvos skausmas – antras butas.

"Po vestuvių pirkome naują, o savo senąjį išnuomojome. Pernai rudenį už jį galėjau prašyti 300 latų (1470 litų), vėliau nuomos kaina ėmė mažėti. Rytoj nuomininkė išsikrausto ir nežinau, ar rudenį rasiu kitą, kuris sutiktų mokėti bent 130 latų (637 litus)", – pasakoja 30-metis. Tokiu pat šviesos greičiu krito ir poros naujojo buto kaina.

"2006-aisiais už savo vieno kambario butą mokėjome 20 tūkst. latų (98 tūkst. litų), šiandien už tokį prašo 7,5 tūkst. latų (36,75 tūkst. litų). Visa laimė, kad kreditą man suteikė ne bankas, bet labai geras šeimos draugas. Jis bent jau procentų nedidina", – sako Aleksandras.

Paklaustas nuomonės, kas kaltas dėl Latviją krečiančios krizės, rygietis pritaria tėvynainiams. Pirmiausia kalti bankai, daliję kreditus visiems, net nereikalaudami turėti nuolatinių pajamų.

"Mano draugas dirbo statybose juodadarbiu. "Riebiais" metais per mėnesį gaudavo nemažai pinigų, pasiėmė kreditą ir šiandien per mėnesį turi sumokėti 700 latų (3430 litų). Alga teliko 300 latų (1470 litų). Trupinius santaupų turi, bet ką darys, kai jos baigsis, nežino. Jis jaučiasi taip, lyg plauktų valtimi be irklų. Mes visi – taip pat", – pasakoja Aleksandras.