Apžvelgdamas 2019-uosius, jis prisimena svarbiausius metų įvykius. Eksperto akimis, šie metai buvo įtempti ir nerimastingi – daug protestų, daug politinių intrigų, nutiko daug dalykų, į kuriuos kartais žvelgiama pernelyg paviršutiniškai.

Nesiruošia išduoti

Šiemet pasaulio dėmesį kaustė Ukrainos prezidento rinkimai. Prieš kelerius metus vargiai kas įsivaizdavo, kad prie valstybės vairo gali stoti jaunas komikas, seriale "Tautos tarnas" vaidinęs netikėtai prezidentu tapusį buvusį mokytoją.

Tačiau Volodymyro Zelenskio pergalė buvo triuškinama – savo pirmtaką Petro Porošenką antrajame rinkimų ture jis įveikė surinkęs daugiau nei 70 proc. rinkėjų balsų. Tauta patikėjo, kad sistemai nepriklausantis prezidentas gali pažaboti šalį skandinančias problemas ir išspręsti konfliktą su Rusija.

Po neseniai įvykusio ir ilgai laukto pirmojo Rusijos lyderio Vladimiro Putino ir V.Zelenskio susitikimo Ukrainos vadovas atvirai sakė: "Buvo išspręsta daug klausimų, o mano kolegos sakė, kad per pirmą susitikimą tai yra labai geras rezultatas. Bet būsiu atviras: tai yra labai mažai, norėjau išspręsti daugiau problemų."

B.Ivanovas sako, kad Vakarai smarkiai pavargo nuo šio konflikto. "V.Zelenskis į rinkimus ėjo su šūkiu, kad jis nutrauks karą, išvaduos belaisvius, spręs korupcijos ir kitus klausimus. Jis ir bando tai padaryti – grįžo Olehas Sencovas, grįžo jūrininkai. Buvo postūmių", – vardija politologas.

"Rusija taip pat pavargo, ji nori viską pabaigti sau naudingu būdu, būtent įstūmiant Ukrainos pūlinį – Donbasą – į Ukrainą, taip šiai šaliai ir Vakarams nuolat nuodijant gyvenimą. Žinoma, visiškai išspręsti šito klausimo Rusija, manau, kategoriškai nenori, nes tai jai yra vienintelis svertas prilaikyti Ukrainą nuo jos ryžtingesnio žygio į Vakarus", – požiūrį atskleidžia politologas.

Pasak jo, šioje istorijoje kiekviena pusė turi savo planą. "Kaip mes girdėjome, ponas V.Zelenskis, susitikdamas su antiteroristinės operacijos (ATO) veteranais, sakė, kad alternatyva bandymui kažkaip susitarti yra sienos statyba apie tą regioną. Panašu, kad vis dėlto to daryti nenori ir bandys kažkokiu būdu pagudrauti. Pagudrauti ta prasme, kad Stenmeierio planas tame regione numato galimybę Ukrainai surengti rinkimus pagal savo įstatymus ir perimti sienos kontrolę, o sienos kontrolės klausimas yra esminis. Iš visko sprendžiant, V.Zelenskis yra rimtai nusiteikęs išspręsti šiuos klausimus, nemanau, kad jis išduotų Ukrainos interesus", – skeptikams atsako B.Ivanovas.

O kas šioje situacijoje labiau pavargo – dar klausimas, pabrėžia jis. "Atsižvelgus į dabartinę Rusijos vidaus situaciją, turbūt V.Putinui reikia visa tai užbaigti – jis turi labai daug ir įvairių problemų su savo oligarchais, su savo jėgos, saugumo struktūromis. Propaganda gali jam padėti bet kokį įvykį traktuoti taip, kaip jam naudinga. Pavyzdžiui, jeigu Donbasas bus perduotas, o kalba eina apie tai, kad vis dėlto apsišaukusių respublikų vėliavos yra nuleistos, Rusija savo vidaus rinkai pasakys, kad jie visus apgavo, viską laimėjo ir parodė visam pasauliui savo galią", – svarsto politologas.

Olehas Sencovas

Didžiojo teroro šešėlis

Pasak B.Ivanovo, šiemet V.Putinui vadovauti Rusijai sekėsi truputį geriau ir kai kur truputį blogiau. "Buvo nuogąstaujama, kad dėl  gubernatorių jam kils iššūkių, nes pernai buvo nemažai rinkimų, kur sisteminė opozicija dėl protestinio balsavimo gavo keletą svarbių postų. Šiemet rinkimus regionuose laimėjo visi V.Putino gubernatoriai ir be antro turo. Truputį pasikeitė taktika: jis paskyrė naujus žmones ir visi nubalsavo už juos", – situaciją aiškina B.Ivanovas.

Maskvoje viskas klostėsi truputį kitaip. "Bent jau vasarą, kai vyko sostinės Dūmos – tarybos – rinkimai, atrodė, kad viskas vystėsi V.Putinui nepalankia linkme. Aleksejaus Navalno vadinamasis gudrus balsavimas suveikė, nepaisant to, kad rimti opozicijos kandidatai, kaip Liubovė Sobol ar kiti rimtesni žmonės, kurie ne tik A.Navalno ratui priklauso, net nebuvo prileisti prie rinkimų. Dėl protestų į Dūmą pateko visiškai nesisteminių žmonių, už kuriuos balsuota vien tam, kad valdžiai būtų parodyta špyga", – sako B.Ivanovas.

Turbūt baisiausia, kas Rusijoje vyksta šiandien, yra absoliuti teisinės sistemos degradacija.

Prasidėjo protestai, kuriuose, remiantis kai kuriais duomenimis, dalyvavo 60 tūkst. žmonių, vyko masiniai suėmimai, prasidėjo vadinamoji Maskvos byla dėl studento, vaizdo tinklaraštininko Jegoro Žukovo, kuris buvo kaltinamas protestų kurstymu ir kuriam neseniai buvo skirta lygtinio įkalinimo bausmė. "Buvo didelė baimė, kad po vasaros grįžę Aukštosios ekonomikos mokyklos ir kitų universitetų studentai išeis į gatves ir pakels labai didelį vėją. Bet tai neįvyko, todėl rudenį prasidėjo gana logiška V.Putino režimo tranzicija. Blogėjant ekonomikos situacijai, tai ne faktas, kad susidaro palankesnė terpė protestams. Atvirkščiai, dažniausiai būna taip, kad "varžtai užsukami" ir pereinama nuo vadinamojo elektoralinio autoritarizmo prie jau hegemoninio autoritarizmo, kur akivaizdžiai stiprėja represijos. Nors jos, aišku, yra fragmentiškos, skirtos gąsdinti. Bet daugelis pastebi tą 1937 m. didžiojo teroro šešėlį, kuris dabar yra labiau virtualus. Žmonės už nieką sėda į kalėjimus, už išgalvotus dalykus gauna dvejus trejus metus", – įžvalgomis dalijasi politologas.

Tačiau turbūt baisiausia, kas Rusijoje vyksta šiandien, yra absoliuti teisinės sistemos degradacija, pabrėžia B.Ivanovas. "Kai teismai priima absoliučiai neteisėtus sprendimus ir tai, žinoma, žlugdo visą valdžios institucinę sistemą. Ji ir taip kabojo ant V.Putino autoriteto, o jis krenta. Gal tik dabar stabilizavosi, nes juk buvo priimta visuomenei nepatikusi pensinio amžiaus reforma. Bet autoritarizmo sąlygomis labai sunku kalbėti apie statistiką, valdžios palaikymą, nes žmonės paprasčiausiai bijo kalbėti", – sako jis.

V.Putinas ieško būdų, kaip maksimaliai su jėgos struktūrų pagalba užblokuoti, eliminuoti opozicijos balsą. "Priimami labai keisti įstatymai, pavyzdžiui, užsienio agentų, kuris taikomas nebe juridiniams, o fiziniams asmenims, ir tai reiškia, kad kiekvienas gali būti apšauktas liaudies priešu", – sako B.Ivanovas, akcentuodamas, kad konotacija aiški – tiesiog žlugdyti opoziciją, kuriai dažnai keliamas ir finansinis spaudimas įvairiomis milžiniškomis, iš piršto laužtomis baudomis.

Kitas svarbus klausimas – santykiai su Baltarusija. "Rengiamas anšliusas. Aleksandras Lukašenka spardosi, bet nelabai ką gali padaryti. Daugelis pamiršta, kad Baltarusijos armijos vadavietė yra Maskvoje – jie turi bendrą jungtinę vadavietę. Ir praktiškai duoti įsakymų savo kariuomenei A.Lukašenka jau seniai negali. Jei pagal naujus susitarimus, kurie šiuo metu yra derinami, Baltarusija virs šešiomis Rusijos sritimis, mums bus labai blogai, kadangi Rusija priartės iki pat mūsų", – primena jis.

Modernūs mechanizmai

JT vadovas Antonio Gutteresas neseniai pareiškė, kad šie metai išsiskiria protestų gausa įvairiose pasaulio srityse – pradedant Pietų Amerika ir baigiant Honkongu. "Kiekvienas atvejis yra unikalus. Jei kalbėtume apie Honkongą, čia labai smarkiai pasireiškia politinių kultūrų skirtumai. Kinijoje stiprėja Xi Jinpingo autoritarizmas, totalitarizmas, kuris prieš kurį laiką pakeitė esminį principą – valdžios pakeičiamumą, nes net ir komunistinė diktatūra buvo pakeičiama bent jau kas dešimt metų. Dėl šito principo pasikeitimo Kinijos politinės sistemos raidos prasme laukia krizė. Kada ji bus – klausimas", – sako B.Ivanovas.

Stiprėjantis autoritarizmas, totalitarizmas nuolatos ieško naujų aukų ir Honkongas čia puikiausiai tinka, kadangi jis buvo ir yra tapęs savotiška skyle sistemoje, kur galėjo slėptis ir disidentai, kur apskritai akis bado akivaizdūs skirtumai, sako politologas. "Įvertinus dar ir musulmonų mažumos, uigūrų, problematiką, kurią šiemet pastebėjo ir pasaulis, situacija kelia nerimą Kinijos komunistiniam diktatoriui", – įsitikinęs jis.

"Galbūt truputėlį džiugina tas faktas, kad, atrodo, Honkongo klausimas yra atidėtas, nes įstatymai, dėl kurių protestavo žmonės, yra atšaukti. Tačiau Kinija kaip pasaulinė galia auga, ir, žinoma, valdžia taip pat: pavyzdžiui, Šilko kelias su visa jo globalaus dominavimo koncepcija juda, yra įgyvendinamas, jis liečia visas šalis, tarp jų ir Lietuvą – Klaipėda yra vienas iš šio kelio taškų", – primena B.Ivanovas.

Veidų atpažinimo programos, sekimo programos, socialinių taškų Kinijos sistema – tai orientuoja žmones į paklusnumą, nuolankumą. "Tai susiję su protestais. Sistema taip sureguliuota, kad jeigu žmogus kažkiek nelojalus, jis tiesiog turės vaikščioti pėsčias, negaus pensijos ir bus socialiai maksimaliai segreguotas ir diskriminuojamas", – priduria jis.

Tai yra modernūs mechanizmai, prie kurių prisideda šnipinėjimo įranga, kuri yra masiškai diegiama per 5G ryšį ir kelia labai rimtų nuogąstavimų, išskiria B.Ivanovas. "Tai yra XXI a. iššūkis. Kontekstas yra kur kas platesnis – ne dėl vieno žmogaus ar įstatymo vyksta protestai Honkonge", – sako jis.

Protestai Honkonge

Istoriniai motyvai

Kitaip nei Honkonge, Lotynų Amerikoje protestai turi istorines ir mentalines šaknis. Kai buvo nuverstas Bolivijos prezidentas Evo Moralesas, situacija – dar kitokia. "Ten yra protestų kultūra, tai yra šalis, kurioje prezidentas prezidentavo beveik keturiolika metų, šalis, kuri tikriausiai išgyveno daugiausia perversmų iš visų Lotynų Amerikos šalių. Čia visuomenė nepripratusi matyti tą patį veikėją ilgiau negu porą metų, o E.Moralesas gerokai per ilgai laikėsi savo poste", – sako B.Ivanovas.

Ekonomistai kalba, kad apskritai situacija taisosi, per dešimtmetį buvo pasiektas progresas, tačiau, pasak B.Ivanovo, tai nieko nereiškia, nes yra gilesnių dalykų, kurie šiuo atveju iš tiesų suveikė. "Žinoma, jokios Amerikos rankos tikrai nebuvo", – pridurti skuba politologas.

"Kitas momentas yra dėl kitų Lotynų Amerikos šalių protestų, kuriuos įžiebia, pavyzdžiui, Čilės metro bilietų pabrangimas. Ten taip pat yra temperamentas, istorinis kontekstas, kultūra, tiesiog socialiniai tam tikri momentai, kurie tą regioną išskiria ir kurie mums neleidžia sėkmingai lyginti pokomunistinių šalių Europoje protesto kultūros, visuomenės ir valdžios santykio su Lotynų Amerika. Tiesiog labai dažnai buvo bandoma gretinti ir sakyti, kad procesai yra panašūs – vyksta perėjimas į demokratiją. Tai yra visiškai skirtingos istorijos, nes dėl viešojo transporto kelių centų pabrangimo Lietuvoje ar mūsų regione niekas taip masiškai neitų protestuoti", – neabejoja jis.

Kalbėdamas pie kracho apimtą Venesuelą, B.Ivanovas išskira ir Rusiją, kuri čia turi savo interesų. "Ten yra ir Rusijos, ir Kubos niuansai. Praktiškai visas režimas laikosi ant trijų stulpų. Pirmas – narkomafija, kuri yra absoliučiai suaugusi su kariuomene, ir kol kariuomenė iš narkobiznio turi savo dalį, ji bus lojali prezidentui Nicolas Maduro. Antras – Kubos saugumo struktūros, kurios viską tvarko praktiškai taip pat. Ir trečias – pati Rusija, valstybinė naftos ir gamtinių dujų gavybos ir perdirbimo įmonė "Rosneft", kuri į Venesuelos energetiką – naftos verslą – yra investavusi dešimtis milijardų. Čia yra pinigų klausimas – jei jie pasitrauks iš ten, su pinigais bus galima atsisveikinti. Todėl ten yra ir ekspertų, ir vadinamųjų privačių armijų atstovų, to paties Jevgenijaus Prigožino, Putino virėjo, žmonių", – aiškina jis.

"Net absoliutaus bado, smurto ir nevilties apimtame krašte, esant tokiam santykiui su valdžia, kai armija stovi valdžios pusėje, nieko pakeisti neįmanoma – nors vienu momentu N.Maduro beveik sėdo į lėktuvą ir, iš visko sprendžiant, jį tiesiog atkalbėjo Rusijos atstovai, sakydami, kad niekas neprarasta", – primena B.Ivanovas.

Šaknys – giliau

Per pasaulį šiemet vilnijo ne tik protestų prieš sistemą, bet ir žalioji banga. Naujoji Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen akcentuoja, kad jos kadencijos vienas svarbiausių prioritetų yra aplinkosaugos klausimai. "Naujoji religija", – taip padidėjusį susirūpinimą aplinkosauga vadina B.Ivanovas.

Jaunimas, kuris protestuoja ir inspiruoja šį judėjimą, nenori eiti į mokyklą, ieško populiarumo, pusiau juokais, pusiau rimtai sako politologas. "Aš sakyčiau, kad reikia suvokti gerokai gilesnes šios bangos šaknis. Jos yra susijusios su dešiniuoju posūkiu. Praktiškai nuo 2007 m. pasaulyje vyksta hibridinis konfliktas tarp Rusijos ir Vakarų. Rusijos prezidentas paskelbia hibridinį karą pasauliui dėl to, kad pasaulis neįsileidžia Rusijos į savo struktūras, o neįsileidžia dėl to, kad korupcija ir sistema, kokią tuo metu sukūrė V.Putinas, buvo visiškai nepriimtina. Todėl Vakarai pastatė "Stop" ženklą, o tai V.Putiną ne juokais įsiutino ir jis pradėjo savo veiklą", – į šaknis atsigręžti skatina B.Ivanovas.

"Vieną iš pirmųjų požymių mes matėmė Estijoje, 2007-ųjų sovietų karių perlaidojimo istorijoje, kai buvo praktiškai šturmuojamos savivaldybės, bet viskas buvo greitai baigta. Toliau – Gruzija, įvairūs epizodai Europos politikoje. "Brexit", ultradešiniųjų radikalų grupių palaikymas Vokietijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Katalonijos referendumas. Visose istorijose buvo justi Rusijos ranka", – priduria jis.

"Kalbant apie visuomeninį judėjimą, tam iš esmės oponuoja Georgas Sorosas ir vadinamieji leftistai, kurių vėliavą ir kelia šaunioji mūsų Greta Thunberg su visa ekologine dienotvarke. Tas dešinysis posūkis nelabai natūralus, jis didele dalimi yra inspiruotas Rusijos pinigų ir visų politechnologų darbo", – tiki B.Ivanovas.

"Brexit" buvo nusvertas keliais procentais vien todėl, kad į referendumą buvo investuota dešimtys milijardų. "Ispanijos referendumo atvejis irgi svarbus, nes Ispanija yra tapusi Rusijos valstybinės mafijos centru. Kai kurių žmonių žūtys vienaip ar kitaip yra susijusios su lengvatinio apmokestinimo bendrovėmis, ne tik Panamos popieriais, bet ir tuo, kas vyksta Ispanijoje", – pasakoja politologas.

Ko V.Putinui reikia Europoje? "Destabilizacijos, – sako B.Ivanovas. – Iki galo jis sugriauti negali, to ir neplanuoja, bet nori, kad Europa užsiimtų savo reikalais. Kodėl Donaldo Trumpo išrinkimas buvo labai svarbus? Trampizmas, tas diskursas, yra labai svarbus momentas, kurio anksčiau nebuvo: radikalizacija ir politizacija yra gerokai didesnės ir Amerikoje, ir Europoje. Tai yra hibridinio karo padarinys."

"O visi ekologiniai judėjimai yra religija, kuri grindžiama tikėjimu, kad žmogus, kalakutai ir karvės teršia orą. Šių judėjimų aktyvistai labai rimtu veidu kalba, kad reikia grįžti į urvus. Vieni kalba apie nacionalizmą ir pseudopatriotizmą, apie kurį D.Trumpas kalbėjo, kiti – apie ekologiją. Jie vieni kitų absoliučiai verti. Tiek vienos, tiek kitos pusės radikalai, leftistai, ultradešinieji yra tos pačios pievos uogelės, jie yra reikalingi vieni kitiems", – supranta B.Ivanovas.

Jis sako, kad veikiausiai jokių esminių ekologinių problemų žaliojo judėjimo atstovai neišspręs – tai tėra absoliuti politika. "Yra realios problemos, bet bijau, kad per tą konfrontaciją jos nebus sprendžiamos, kaip ir labai didelė šiukšlių problema pasaulyje, kelianti labai rimtų iššūkių. O ją gožia labiau mitologiniai dalykai. 30–40 proc. mokslininkų ginčijasi, vieni girdimi labiau, kiti mažiau, kas ir kaip tą klimatą veikia. Čia įsijungia įsitikinimo mechanizmai, kai yra brukama sava tiesa, kuria netikintys yra priešai. Ar iš D.Trumpo, ar ultradešiniųjų, ar leftistų pusės vyksta tie pats dalykai. Susierzinimas yra reikalingas tiems, kurie iš to gauna naudos – V.Putinui lengviau stumti savo reikalus su dujotiekiais ir kitais projektais. O gamta visada kentėjo ir kentės", – liūdna gaidele mintį baigia politologas.

Greta Thunberg

Nereikia baimintis?

2019-iesiems priartėjus prie pabaigos, išryškėjo ir kai kurių NATO sąjungininkių susipriešinimas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas išsakė garsiai nuskambėjusią frazę apie neva aljansą ištikusią smegenų mirtį. Pasak B.Ivanovo, tai yra paprasčiausias trolinimas. "Nepamirškime, kad pagal vieną iš savo išsilavinimų E.Macronas yra filosofas, kalba aukštomis materijomis. Jis kalba ne apie administravimo ar veiklos aspektą, o apie filosofines tragedijas, apie tai, kad yra idėjinių nesutarimų tarp NATO sąjungininkių", – sako jis.

"Kai kurių ir mūsų ekspertų kalbos kelia juoką, kai sako, kad Turkija, vykdžiusi karinę operaciją prieš kurdus, nėra sąjungininkė. Ji yra sąjungininkė, ir dar kokia sąjungininkė. Reikėtų prisiminti, kaip Turkija atsirado NATO, kiek gilūs yra interesai – Amerika savo branduolinį ginklą saugo Turkijoje, tai tęsiasi dešimtis metų. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas dabar yra, gal rytoj nebus. O Turkijoje rinkimai vyksta, ten autoritarizmas yra savotiškas. Rinkimų niekas neklastoja, Stambule ir kituose miestuose laimi oponentai – tai daug ką pasako apie situaciją. Aš manyčiau, kad kai kuriais aspektais Turkijoje yra daugiau demokratijos nei Lietuvoje – galbūt išimtiniais aspektais, bet tokių yra", – rėžia politologas.

Kai kai kurie ekspertai kalba apie Turkijos išmetimą iš NATO – plaukai šiaušiasi.

Nereikia nuvertini Turkijos, sako jis. "Iš labai paviršutinišką vaizdą matančios varpinės labai lengva kalbėti. Kai kai kurie ekspertai kalba apie Turkijos išmetimą iš NATO – plaukai šiaušiasi. Reikia suvokti, kad mes NATO kontekste esame labai maži, bet labai svarbūs. Panašiai kaip Islandija be jokios kariuomenės būtume svarbūs geopolitiškai. Čia NATO atėjo ne tam, kad kažką išduotų, NATO yra struktūra, einanti viena kryptimi. Tie, kurie įėjo į NATO, jau įėjo. Tai yra gelžbetoninis faktas. Bus atnaujintas ar nebus atnaujintas gynybos planas Baltijos šalims, tai nieko nekeičia. Karo nebus, jo būti negali, kol struktūros veikia ir joks V.Putinas ar putinizmas čia nagų nekiš", – tiki B.Ivanovas.

Jį gąsdina kitas dalykas – kad sferos Europoje vis dėlto yra pasidalytos. "Mes daug ko galime nežinoti, kas už uždarų durų vyksta. Taip pat tai, kaip mes matome D.Trumpą, irgi yra tik nedidelė dalis mozaikos, kas ten iš tikrųjų dedasi, kaip tas politikos elitas veikia, nes ten yra daugybė grupių, kurios stovi už D.Trumpo, kurios pakankamai geopolitiškai orientuotos, kurios turi ganėtinai pasenusį saugumo suvokimą, kuris mums galbūt yra naudingas. Kol kas tai veikia ir, manau, per daug baimintis nereikia, nes tie nesutarimai yra natūralūs. Galvoje turint hibridinio karo situaciją, galėtų būti gerokai blogiau. Tas pats D.Trumpas beda į realias Europos saugumo problemas, jis kalba apie energetiką, apie "Šiaurės srautą 2", apie sankcijas įmonėms, kurios tuo užsiima. Tai yra dalykai, kurie korumpuoja Europą, ir visų pirma Vokietiją. Šia prasme, aš manau, kad Angela Merkel mums kelia daugiau grėsmės negu D.Trumpas ar R.T.Erdoganas", – savo versiją pateikia politologas.

Borisas Johnsonas ir Elizabeth II

Geresnis, nei galvojame

Pastaraisiais mėnesiais JAV ir pasaulio dėmesį kausto D.Trumpo apkalta. B.Ivanovas neabejoja, kad tai yra istorijos prieš rinkimus etalonas. "Taip, ten yra negražu, amerikiečiai nelabai mėgsta valstybės pareigūnų ir vadovų, kurie kviečia užsienio šalis susidoroti su savo priešininkais. Tai yra istorija apie tai. Joe Bidenas – amerikietis, o D.Trumpas prašo V.Zelenskio, užsienio šalies prokurorų, kad jie imtųsi veiksmų prieš Amerikos pilietį. Tai iš tikrųjų patriotizmo, Amerikos dvasios prasme, paties D.Trumpo šūkio "Pirmiausia Amerika" (angl. "America first") fone keistai skamba. Šitas dalykas labiausiai suerzino visuomenę", – supranta jis.

Apkaltos greičiausiai nebus, kadangi sprendimą priimti turintį Senatą kontroliuoja D.Trumpo partija, sako B.Ivanovas. "Bet visuomenėje balansas pasisuko ne jo naudai. Tai momentas prieš rinkimus, į juos eina J.Bidenas, daug įdomių žmonių. Greičiausiai D.Trumpas bus vienos kadencijos prezidentas", – spėja jis.

Ar mums tai į naudą? "Mums – tas pats, kadangi D.Trumpas mums nėra blogas prezidentas. Jo retorika tiesiog iš prigimties yra tokia, reikia priprasti, nes mes buvome pripratę prie labiau adekvataus prezidento kalbėjimo prasme. Tačiau Barackas Obama buvo absoliuti katastrofa, praktiškai visų galimų raudonų linijų peržengimas iš jo priešininkų pusės. Prisiminkime, ką jis darė Sirijoje su cheminiu ginklu. D.Trumpas tik su padariniais bando tvarkytis. Galiausiai B.Obama atidavė ir Krymą, ir daug kitų dalykų padarė, kad Rusija įsidrąsintų. O D.Trumpas, nepaisant to, kad destabilizuoja politinę sistemą, strategine prasme duoda kažką naudingo", – tiki B.Ivanovas.

"Bet kokiu atveju visas pasaulis dabar laikosi ant ekonominių biržų rodmenų. O šia prasme viskas yra tikrai neblogai, nepaisant to, kad, kaip žinome, D.Trumpas kaltinamas pradėjęs baisų ekonominį karą su Kinija, su Europa. Reikia gilintis į tai, kas yra padaryta, o nepadaryta nieko tragiško. Iš tikrųjų yra problemų, iš tikrųjų pasaulio ekonomikoje yra kilęs Kinijos hegemonijos iššūkis, o D.Trumpas bando šį dalyką niveliuoti, spręsti situaciją", – tęsia jis.

Politologo vertinimu, pasaulio investuotojai, biržos pasitiki JAV prezidentu, nes tokio ekonomikos augimo, tiek darbo vietų ir rinkų augimo seniai nebūta. "Visi gąsdinimai krizėmis yra tiesiog noras nemokėti mokesčių – tiek Lietuvoje ne visai sąžiningi ekspertai apie krizes pasakoja tik tam, kad valdžioje esantys oligarchai galėtų pasakoti apie krizę, kad negalima daugiau pinigų mokėti, reikia taupyti, nereikia pensijų kelti. Kur čia logika – nežinau, bet jiems turbūt taip atrodo", – sako B.Ivanovas.

"Ekonomine prasme, manau, D.Trumpas padarė daug gero: jis reformavo Amerikos mokesčių sistemą, o mokesčių sistemos reformos yra beveik neįmanomas dalykas, kadangi tai yra viena iš painiausių sistemų pasaulyje ir ją gali suprasti tik tas, kas toje sistemoje dirbo 30–40 metų. D.Trumpas tai padarė, jis mechanizmus veikiausiai iš tikrųjų supranta. Jis iki galo neatšaukė Obamos sveikatos draudimo, tik pakoregavo, nepastatė sienos su Meksika, žinoma, ir kiti populistiškiausi rinkimų pažadai nebuvo įgyvendinti. Galbūt yra situacijų, kai tokius pareiškimus reikėjo panaudoti politiniais tikslais, pavyzdžiui, Meksikos sienos atveju. Tai iš tikrųjų yra labai didelė problema", – pastebi politologas.

Jo akimis, Meksika iš esmės yra žlugusi valstybė. "Ten narkomafija kontroliuoja beveik visą valdžią. Ne visi žino, bet karteliai tiesiog diktuoja sąlygas atskirose valstijose, atskirose teritorijose, ir jei koks nors policininkas pabando kažką padaryti su narkobarono giminaičiu, jam viešai įvykdoma egzekucija – šiemet tai ir įvyko. Egzekucija vykdoma ne tik pačiam policininkui, bet ir visai jo šeimai. Kur yra valstybė? Valstybės nėra. Meksikos prezidentas gali pūstis kiek nori, bet jis visiškai nekontroliuoja situacijos. Tačiau siena nėra problemų sprendimas, ji būtų tik simbolis. D.Trumpas leido iškelti tam tikrus klausimus, kurie vienaip ar kitaip strategiškai ateityje bus sprendžiami", – įsitikinęs ekspertas.

Donaldas Trumpas

Optimizmas ir nerimas

Pasak B.Ivanovo, šie metai Lietuvai buvo geri, o pasauliui – įtempti ir nerimastingi. "Daugybė įvykių – kitaip ir būti negali. Mums reikėtų, aš sakyčiau, lipti iš provincialumo balos – joje labai giliai esame įmirkę. Reikia bandyti matyti realias problemas ir jas spręsti – ir saugumo, ir santykių su Lenkija prasme, nes tai yra iššūkis. Mums Lenkija yra labai svarbi. Mes Lenkijai esame mažiau svarbūs. Reikia daug pastangų ir resursų investuoti", – užtikrintai sako jis.

"Gaila, kad šie metai atnešė ne visai sėkmingų politinio proceso padarinių, mes juos dabar matome. Įvykių moderatorius prezidentas ne visai geba tvarkytis, nors kartais kalba ir gerus dalykus. Šiemet matėme, deja, degradaciją, na, o santykių su Lenkija prasme buvo ir teigiamų poslinkių, buvo vizitų, buvo istorinių epizodų, kurie leidžia tikėti, kad esame strateginiai partneriai", – tęsia politologas ir priduria, kad, pasitinkant Naujuosius metus, optimzmo yra, tačiau rimto nerimo kelia istorija su Baltarusija ir tikimybė, kad bus įgyvendintas vadinamasis anšliusas su Rusija. Pasak B.Ivanovo, šios įvykių versijos turėtume bijoti labiau negu Astravo atominės elektrinės.