Kol valstybės svarsto, kaip stiprinti Europos vienybę, jų viduje separatizmas kelia galvas

Posakis „ramus kaip belgas“ ne visai atitinka tikrovę. Taip pamanytų bet kas atsidūręs praėjusį sekmadienį Briuselyje. Tūkstančiai belgų tuomet išėjo į gatves ginti dvikalbės šalies vienybės. Žmonės sunerimo, kad dėl vyriausybę ištikusios krizės karalystei gresia skilimas.
„Mes, belgai savo kilme, širdimi ar pasirinkimu reikalaujame, kad politikai gerbtų mūsų šalį. Ir mūsų vienybę“, – sakoma protestuotojų deklaracijoje. Peticiją, kuria siekiama išlaikyti 10,5 mln. gyventojų turinčios valstybės vienybę, pasirašė 140 tūkst. žmonių.

Kalbos apie galimą karalystės skilimą prasidėjo jau senokai. Idėją atsiskirti nuo „veltėdžių“ valonų (prancūziškai kalbanti dalis) flamandų nacionalistai puoselėja nuo ekonominio pakilimo laikų – XX a. antrosios pusės.
Kad tai visai realu, įrodo ir praėjusiais metais žurnalistų iškrėstas pokštas. Tuomet Belgijos kanalas RTBF nutraukė savo laidų transliaciją dėl skubaus pranešimo: „Tik ką Flandrijos parlamentas nubalsavo už atsiskyrimą nuo Valonijos.“ Paskui buvo transliuojami politikų komentarai ir pan. Didžioji dauguma – net 89 proc. – televizijos žiūrovų patikėjo žurnalistais.

Priežastys skirtingos

Atsiskirti ir turėti savo valstybę nori ne tik flamandai. Susivienijusioje Europoje atsiskirti ketinančių tautų netrūksta. Norą valdyti savo likimą reiškia škotai ir Šiaurės Airijos gyventojai Didžiojoje Britanijoje, baskai ir katalonai Ispanijoje, korsikiečiai ir bretonai Prancūzijoje ir t. t. Netgi Grenlandija prasidėjus pasauliniam atšilimui prabilo apie atsiskyrimą nuo Danijos. O Lietuvoje jau pradėta kurti Žemaičių partija.
„Juk geriau būti musės galva nei dramblio uodega“, – aiškina šį fenomeną kai kurie apžvalgininkai.
Tačiau ir jie pripažįsta, kad kiekvienu atveju priežastys yra skirtingos. Vieni nori atsiskirti, nes yra donorai ir nori atsikratyti finansinės naštos (flamandų, katalonų arba Šiaurės Italijos regionų atvejis), kiti nepriklausomybės siekia nors ir negali pasigirti turtais (Korsika).
Šio reiškinio neįmanoma paaiškinti ir priespaudos hipoteze. Apie kokią priespaudą gali kalbėti škotai (kaip ir katalonai bei baskai), kurie turi savo valdžios institucijas ir patys administruoja praktiškai visus savo mokesčius? Beveik visos Europos Sąjungos (ES) tautos turi didžiausią autonomiją ir galimybę skirti pakankamai dėmesio savo kultūrai puoselėti.
Tiesa, kai tik kūrėsi kovojantys dėl nepriklausomybės nacionaliniai judėjimai, Europa dar nepasižymėjo tokia tolerancija mažoms tautoms kaip dabar. Baskų separatistų grupuotė ETA, pavyzdžiui, buvo įkurta, kai Ispaniją valdė diktatorius Francisco Franco.

Separatizmas – tik priedanga?

Šiais laikais apie priespaudą Europoje jau pamiršta. Tačiau apie ETA bei kitas teroristų organizacijas – ne. Dėl baskų „išsilaisvinimo kovos“ žuvo apie 800 žmonių. Šiaurės Airijos grupuotės IRA išpuoliai pražudė apie 2 tūkst., o korsikiečių – visus 3 tūkst. gyvybių.
Prancūzijos politologo Xavier Crettiez nuomone, kovingasis nacionalizmas buvo įkvėptas dekolonizacijos proceso. Kitas nacionalizmą Europoje nagrinėjęs mokslininkas Arkadijus Popovas rašo, kad „visi nacionaliniai judėjimai prasideda nuo teritorinių pretenzijų“. Tačiau ilgainiui, anot jo, susidūrus su valdžios pasipriešinimu ir vietos gyventojų nenoru aukotis dėl neaiškių tikslų, keičiasi kovos metodai (jie tampa demonstratyviai žiaurūs) ir šūkiai.
A.Popovas, kaip ir X.Crettiez,atkreipia dėmesį, kad radikalūs judėjimai Europoje kūrėsi kartu su „raudonosiomis brigadomis“, vadovavosi marksistų ideologija ir palaikė ryšius su kitomis teroristų organizacijomis, taip pat ir siejamomis su islamo fundamentalizmu. Nustačius „dėl nepriklausomybės kovojančių“ radikalų ryšius bei ideologiją tampa aišku, kad jie yra tik pėstininkai didžiųjų valstybių geopolitinėje kovoje.
„Jeigu jau ETA specialistai netingi vykti instruktuoti Čilės kairiojo revoliucinio judėjimo narių, suprantama, kad separatizmo šūkis jiems yra tik tradicinė priedanga“, – teigia A.Popovas.

Skils ar neskils?

Tai kas gi laukia Europos? Suverenitetų paradas ar tolesnė integracija? Atsakyti į šį klausimą gali tik pačios tautos.
Balsavę už nacionalistų partijas Flandrijoje ir Škotijoje rinkėjai tarsi pritarė jų atsiskyrimo politikai. Tačiau vėliau atliktos apklausos parodė, kad nepriklausomybės idėja toli gražu nėra tokia populiari. Už visišką atsiskyrimą nuo Didžiosios Britanijos balsuotų tik 23–25 proc. škotų.
Tą patį galima pasakyti ir apie kitas Europos tautas. Vargu ar surengę referendumą baskai ar katalonai pasisakytų už atsiskyrimą nuo Ispanijos. To tiesiog nereikia. ES politika ir šalių tarpusavio integravimasis jau pasiekė tokį lygį, kai tapo nebeaktuali valstybės sienomis atskirtų tautų ar kitos separatizmą skatinančios problemos.
Nepriklausomybės šalininkus turėtų stabdyti ir jų narystės ES klausimas. Naujai susikūrusios valstybės, Mykolo Romerio universiteto docento Dainiaus Žalimo teigimu, turės iš naujo derėtis dėl prisijungimo prie ES. Nereikia pamiršti ir to, kad atsiskyrimas kartais gali lemti ilgus nestabilumo metus ir ekonomikos smukimą. Nors toks pavojus minimalus, jei integracijos lygis gana aukštas.