Konservatyviojo sparno atstovas, verslui palankus Mauricio Macri (Maurisijus Makris), ketvirtadienį bus oficialiai inauguruotas naujuoju Argentinos prezidentu per ceremoniją, kurią boikotuos jo pirmtakė Cristina Kirchner (Kristina Kiršner), supykusi dėl protokolinio kivirčo.

M.Macri inauguracija žymi naujos eros pradžią Argentinoje, kuri pasuko į dešinę po 12 metų trukusio C.Kirchner ir jos velionio vyro Nestoro - kairiojo sparno politikų poros, kuri po 2001-ųjų ekonominės krizės sugrąžino šalį į stabilumo vėžes, valdymo.

M.Macri žada suteikti naują impulsą trečiajai pagal dydį Lotynų Amerikos ekonomikai, kuriai vėl gresia recesija, nutraukdamas protekcionistinius importo suvaržymus, sumažindamas didelius mokesčius žemės ūkio produkcijos eksportui ir atsisakydamas fiksuoto nacionalinės valiutos kurso.

Tačiau svarbiausia diskusijų tema artėjant naujojo prezidento inauguracijai tapo M.Macri ir C.Kirchner konfliktas, kuris prasidėjo kilus nesutarimams dėl to, kur turėtų vykti inauguracijos ceremonija, ir peraugo į mūšį teisme.

56 metų M.Macri norėjo duoti priesaiką Kongrese, o tada vykti į už dviejų kilometrų esančius garsiuosius Prezidento rūmus (La Casa Rosada) ir ten perimti iš C.Kirchner prezidento regalijas - juostą ir skeptrą.

Tuo tarpu C.Kirchner pageidavo, kad viskas vyktų Kongrese - tai esą numato Konstitucija ir tokią tradiciją nustatė ji su vyru Nestoru.

C.Kirchner apkaltino M.Macri, kad jis parodė jai nepagarbą, kai jie telefonu svarstė šį klausimą.

„Nėra prasmės keisti vietos trims dalykams perduoti. Jam davus priesaiką, regalijoms perduoti reikės 38 sekundžių. Regis, kai kam šiek tiek apsisuko galva“, - sakė C.Kirchner kabineto vadovas Anibalas Fernandezas (Anibalas Fernandesas).

M.Macri nusprendė ryžtingai kovoti dėl savo šlovės valandos rausvuosiuose prezidento rūmuose, kur ankstesniais laikais didžiulės minios suplūsdavo pasiklausyti iškilių tautos lyderių, tokių, kaip Juanas (Chuanas) ir Evita Peronai, todėl kreipėsi į teismą, tvirtindamas, kad C.Kirchner jau vidurnaktį liausis būti Argentinos prezidente.

Teismas priėmė jam palankią nutartį, nusprendęs, kad šalis per trumpesnį nei paros laikotarpį turės tris prezidentus: C.Kirchner pareigas eis iki vidurnakčio, tuomet valstybės vadovo įgaliojimus perims Senato pirmininkas Federico Pinedo (Federikas Pinedas), kuris šias pareigas eis iki M.Macri inauguracijos.

„Artėja didžiulių permainų banga“, - pažadėjo M.Macri lapkričio 22 dieną, kai iškovojo pergalę antrajame prezidento rinkimų ture, įveikęs kairiojo sparno kandidatą Danielį Scioli (Danielį Sjolį), kurį savo įpėdiniu norėjo matyti C.Kirchner.

Nuo tada jo koalicija „Keiskimės“ (Cambiemos) maudosi šlovės spinduliuose, o pats M.Macri stengiasi pabrėžti, kad jo rinkai palanki programa nebus tik tušti rinkimų pažadai.

Jis paskyrė bendraminčių kabinetą, kurio nemažai narių ateina iš tokių kompanijų kaip IBM, „Shell“, „General Motors“ ir „Deutsche Bank“.

Jis taip pat pasiekė svarbią pergalę, kai iš posto pasitraukė centrinio banko vadovas Alejandro Vanoli (Alechandras Vanolis), išsakęs rimtų abejonių dėl M.Macri planų leisti peso kursui laisvai svyruoti, kas veikiausiai išprovokuotų staigią nacionalinės valiutos devalvaciją.

M.Macri į jo vietą paskyrė ekonomistą ir buvusį bankininką Federico Sturzeneggerį (Federiką Šturcenegerį)

Socialiniais klausimais konservatyvios pozicijos besilaikantis M.Macri, kuris nepritarė homoseksualių asmenų santuokų įteisinimui Argentinoje 2010 metais, griežtai pasisako prieš abortus ir yra kritikavęs C.Kirchner dėl „nevaldomos imigracijos“ jos prezidentavimo laikotarpiu.

Laukiama, kad diplomatiniame fronte Argentina daugiau dėmesio skirs ne draugiškų ryšių su Lotynų Amerikos kairiojo sparno vyriausybėmis palaikymui, o vėl atsigręš į Europą ir Jungtines Valstijas.

M.Macri vyriausybei teks ieškoti būdų, kaip išspręsti užsitęsusį konfliktą su Amerikos rizikos draudimo fondais, kurie reikalauja grąžinti skolas, dėl kurių Argentina 2001 metais buvo priversta paskelbti nemokumą.

Tačiau M.Macri veiksmų laisvę varžys Kongresas, kur Kirchnerių koalicija žemuosiuose rūmuose yra didžiausia partija, o Senate turi absoliučią daugumą.