Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) gyvena dviem sezonais – vasaros ir žiemos. Žiemos karių pamaina, pradėjusi savo tarnybą praėjusių metų lapkritį, šį savaitgalį grįžta namo į Lietuvą.

Trūksta oro...

Anksti rytą kariniu lėktuvu leidžiamės ant šalia PAG stovyklos Čagčarane esančio nusileidimo tako. Daugiau nei 2000 m virš jūros lygio – šiek tiek trūksta oro.

Išlipę devintosios lietuvių grupės kariai godžiai dairosi aplinkui – štai čia, didingų kalnų apsuptyje, šalia veržlios Harirudo upės, teks praleisti šešis artimiausius mėnesius. Gegužės viduryje iš Lietuvos į Čagčaraną atskridusiems kariškiams, galima sakyti, pasisekė – jie išvydo neįprastai žalią gamtą. Vietos gyventojai teigia, jog šiemet buvo drėgniausias pavasaris per pastaruosius tris dešimtmečius.

Sulipę į visureigius kariai netrukus atsiduria PAG stovykloje. Teritoriją supa aukšta tvora, kurios pakraščiu vinguriuoja kelias. Kariai gyvena ir dirba vadinamuosiuose konteineriuose – iš metalo konstrukcijų surenkamuose vienaaukščiuose pastatuose. Stovykla atrodo kaip nedidelis miestelis. 2005-ųjų pavasarį, Lietuvos misijos Gore pradžioje, viskas atrodė visiškai kitaip.

"Kai prieš ketverius metus pavasarį atvykome, čia dar nieko nebuvo – plika teritorija su pora palapinių, kuriose įsikūrėme. Pirmą mėnesį valgėme tik sausą davinį, nes net virtuvės neturėjome", – prisiminė pulkininkas leitenantas Sigitas Mundris.

Dabar stovykloje yra viskas, ko gali prireikti civilizuotam žmogui, – nuo valgyklos iki parduotuvės ir sporto salės.

Iššūkis kasdienybei

Praėjusį pusmetį Gore tarnavusi karių pamaina (PAG-8) ypatinga tuo, jog jos pagrindą sudarė savanoriai. Kai kurie žmonės misijos laikotarpiu paliko savo kasdienius darbus ir išvyko į Afganistaną. Kas juos atviliojo į šią tarptautinę misiją?

"Visų pirma norėjau išbandyti save, patirti naujų įspūdžių, savo akimis pamatyti Goro provinciją ir patirti, ką reiškia čia tarnauti, – prisiminė 23-ejų vyr. seržantė Antanina Giršytė, kuri išvykdama į misiją Lietuvoje paliko gerai mokamą darbą.

22-ejų savanoris eilinis Regimantas Jurkūnas taip pat norėjo išbandyti save ir net tėvų atkalbinėjimas jo nesustabdė.

"Kai pamatė, jog esu pasiryžęs vykti, namiškiams nebeliko nieko kita, kaip tik palinkėti man sėkmės", – šypsojosi Regimantas.

Nors Goro provincija laikoma viena saugiausių Afganistane, ne vieno kariškio šeima iš pradžių su nerimu žvelgė į savo artimųjų tarnybą šioje šalyje.

"Žmonės išgirsta per televiziją, kad kažkur Afganistane vyksta savižudžių atakos ar sprogdinimai, ir mano, kad taip yra visoje šalyje bei Čagčarane. Jie atvirai sako: "Kur jūs važiuojate, ten jus nušaus, – pasakojo grandinis Andrius Širvinskas. – Dirbau sporto instruktoriumi, klube lankėsi ir tokių žmonių, kuriems teko Afganistane kariauti tarnaujant sovietinėje armijoje, tai jie mane palaikė, sakė: "Jei taip nusprendei, tai ir važiuok." O stabdė daugiausia tie, kurie apie Afganistaną yra girdėję tik iš nuogirdų."

"Bakšiš bakšiš"

Pagrindinė Lietuvos vadovaujamos PAG Čagčarane užduotis – padėti vietos valdžiai užtikrinti provincijos saugumą ir stabilumą. Todėl čia ir karių dienotvarkė bei užduotys pritaikytos vietovei stebėti ir patruliuoti bei pagalbai vietos gyventojams teikti.

Kartą per savaitę PAG karių būrys išsiruošia į Čagčaraną pėsti patruliuoti, tuomet apžiūri miestą, tiria gyventojų nuotaikas, žiūri, ar jie neturi kokių bėdų.

"Visą patruliavimo laiką mus lydi smalsūs vaikai. Jie nuolat ko nors prašo ir rėkia: "Bakšiš bakšiš." Prašo visko: apyrankės, tušinuko, butelio vandens, net kariškio racijos, – kalbėjo A.Giršytė. – Iš pradžių maniau, kad jie nieko neturi, tik paskui supratau, jog jų toks mentalitetas – nuolat prašinėti to, ką mato. Įdomu tai, kad jie prašo ne batų, nes jų neturi, bet, tarkim, vandens, kurį vėliau gali kam atiduoti ar išmesti."

Norint palaikyti draugiškus santykius su vietos afganais, labai svarbu suprasti jų mentalitetą. Dar prieš išvykdami į misiją kariai Lietuvoje mokomi dari kalbos pradmenų, pagrindinių islamo religijos tiesų, vietos papročių.

"Kad gyventojai mumis pasitikėtų, visų pirma, turime rodyti pagarbą jų kultūrai, turime suprasti, jog čia esame tik jų pagalbininkai", – važiuojant visureigiu per Čagčaraną pasakojo vyr. leitenantas Vaidas. Vos prieš dvi savaites atvykęs karininkas jau susikalba su sekiojančiais vaikais. "Ši kalba nesunki, pavyzdžiui, "ne" čia skamba taip pat ir reiškia tą patį kaip ir lietuviškai", – sakė jis.

Pagarbų Lietuvos karių požiūrį į afganų kultūrą per ketverius metus įvertino ir Goro provincijos valdžia. Beje, PAG vadas ir karininkai su vietos valdininkais aktualius klausimus sprendžia ne tik oficialiuose susitikimuose, bet ir prie pietų ar vakarienės stalo. Neformalus bendravimas Afganistane neatsiejamas nuo dalykinių reikalų.

"Labai svarbu, kad PAG vadovybė gerai sutartų su vietos valdžios atstovais ir mulomis tam, kad kariškiai čia jaustųsi saugūs. Religiniai vadovai mulos yra didžiausi autoritetai. Tarkime, pas mus Lietuvoje pirmoje vietoje yra įstatymas, o pas juos – religija", – aiškino savanoris A.Širvinskas ir čia pat linksmai pridūrė, kad lietuvių aprūpinti garsiakalbiais ir stiprintuvais, mulos kiekvieną rytą savo maldomis žadina stovyklą.

Ypač laukiami medikai

Dar viena nuolat Lietuvos PAG kariškių vykdoma užduotis – tolimasis patruliavimas, kai vykstama į atokesnes provincijos vietoves. "Palyginti su likusia provincija, Čagčaranas labai gerai aprūpintas. Nors čia žmonės gyvena vargingai, bet kai nuvažiuoji į atokesnius rajonus, pamatai daug prastesnį vaizdą. Ten nėra jokios civilizacijos, tik retas gyventojas gali didžiuotis turėdamas tokią transporto priemonę kaip motociklas", – įspūdžiais dalijosi A.Širvinskas.

Per tolimuosius patruliavimus dažnai teikiama medicininė pagalba, kurios vietiniams labai trūksta. Į užduotį susiruošia PAG dirbančių medikų brigada, sunkvežimiais vežama įranga ir vaistai, todėl išsirikiuoja didelė mašinų kolona. Vykstama iki 100 km nuo Čagčarano – kalnuotoje vietovėje tai išties nemenkas atstumas.

"Jei geras oras, grįžtame tos pačios dienos vakarą, tačiau atsitikdavo ir taip, kad žiemą iš ryto kelias būdavo lengvai išvažiuojamas, o į vakarą jį visiškai užpustydavo. Į pagalbą iš stovyklos būdavo siunčiami papildomi pagalbiniai būriai užklimpusioms mašinoms ištraukti, nuvežti kariams maisto, drabužių. Pamenu, ilgiausiai patrulis kelyje buvo užtrukęs tris dienas", – pasakojo A.Širvinskas.

Kaimų gyventojams apie medikų atvykimą pranešama iš anksto, todėl iš aplinkinių vietovių suplūsta daug pacientų. Per vieną tokią išvyką gydytojai konsultuoja iki 200 žmonių. Afganistane ypač reikalinga odontologo pagalba, nes žmonės čia dantų visai neprižiūri. Būna ir taip, kad norėdami į savo kaimą išsikviesti medikų komandą, žmonės patys iš provincijos atkeliauja į PAG stovyklą ir prašo pas juos nuvykti.

Kariai PAG stovykloje įsikūrusiems Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovams padeda įgyvendinti civilinius projektus provincijoje. Jau metus PAG dirbanti Justina Jakavonytė kuruoja vystymo projektus ir provincijoje veikiančių tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų veiklą. Šios stiprina švietimo sistemą, dalija labdarą, rūpinasi gyventojų sveikata, moterų teisėmis.

Išbandymas – nugalėti rutiną

Tačiau PAG karių darbas – ne tik kasdienės išvykos ir naujos užduotys, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai ir daug kasdienės rutinos, kuri kartojasi pusę metų ir kurią turi išmokti nugalėti.

"Man rutina buvo bene pats sunkiausias dalykas misijoje, – prisipažino R.Jurkynas. – Kasdien atsikeli, pavalgai, eini į užduotį, jei laisva diena – sportuoti. Paskui pietūs, vakarienė, eini miegoti, o kitą dieną viskas kartojasi."

Kariai patys turi sugalvoti, kaip pabėgti nuo rutinos. Vieni laisvalaikiu žiūri filmus, kiti žaidžia biliardą neseniai pastatytoje erdvioje ramovėje, kaitinasi pirtyje arba skaito knygas. A.Širvinskas džiaugėsi per misiją gavęs progą į valias paskaityti: "Civiliniame gyvenime dažnai reikia skubėti, lėkti, todėl nespėji į rankas paimti knygos, o čia turi laisvo laiko ir skaitai."

Ramovėje įrengta jauki koplyčia, kurioje kapelionas kapitonas Saulius Noretas kas vakarą ir sekmadieniais laikydavo mišias.

"Mes turėjome ir savo vargonininką su gitara, chorą, – šypsodamasis pasakojo dvasininkas. – Čia pusmetį gyvenantiems kariškiams išties svarbu, kad būtų kur ateiti, pamąstyti, pasimelsti. Būna, kad žmonės būtent čia, PAG stovykloje, atsiverčia. Štai per šias Velykas vieną pakrikštijau."

Neretai toli nuo namų, artimųjų ir įprasto civilizuoto gyvenimo atsidūrusiems žmonėms kapelionas tampa psichologu, padedančiu nugalėti sunkumus.

Tikisi dar sugrįžti

Šešis mėnesius gyventi stovykloje su tais pačiais žmonėmis, išmokti prie jų prisitaikyti ir nerodyti jokių neigiamų emocijų – kariui taip pat didelis išbandymas.

"Tokia patirtis daug ko išmoko. Per pusmetį žmogus labai gerai atsiskleidžia, koks jis yra: ištvermingas ar, priešingai, nervingas ir nepakantus, patikimas ar melagis. Pamatai, kaip žmogus elgiasi patekęs į stresinę situaciją", – patirtimi dalijosi A.Širvinskas.

Kad ir kokie treniruoti ir disciplinuoti būtų, kariams sunku pusę metų nematyti savo artimųjų. Ramovėje įrengtas specialus kambarys, kur su šeimomis galima pabendrauti telefonu ar internetu, tačiau tai tik laikinas pakaitalas.

Kariai prisipažįsta, kad pusmetį prabuvę toli nuo Lietuvos, ima labiau vertinti savo šalį, šeimą, įtvirtina tikrąsias vertybes. "Tarnaudamas Afganistane supratau, kad nereikia skųstis, jog mes Lietuvoje blogai gyvename, pamačiau, kaip gali būti daug blogiau. Pusę metų prabuvęs kaime, kad ir koks būtum gamtos mylėtojas, pasiilgsti civilizacijos: paprasto asfalto, galimybės nueiti į parduotuvę ir atsiskaityti pinigais", – kalbėjo grandinis A.Širvinskas.

Vyr. seržantė A.Giršytė prisipažino, kad jai misija prabėgo kaip viena diena, net nespėjo artimųjų pasiilgti. Mergina liko sužavėta tarnyba Afganistane ir entuziastingai tikisi čia dar bent kartą sugrįžti. Jai antrino ir kolega R.Jurkynas: "Lietuvoje nėra nė vieno karinio kurso, kuris truktų pusę metų ir kur galėtum taip realiai save išbandyti bei tobulėti."

Stovykla

Lietuvių PAG stovykla įsikūrusi visai šalia Goro provincijos sostinės Čagčarano, kuriame gyvena apie 15 tūkst. gyventojų.

Visa Afganistano centre esanti provincija maždaug perpus mažesnė už Lietuvą ir joje gyvena apie 800 tūkst. žmonių.

Čagčaranas įsikūręs aukštoje kalnuotoje vietovėje. 2005 m. greta miesto pastatyta PAG stovykla yra per 2270 m virš jūros lygio.