Tokio statuso suteikimu prasideda ilgas šios neramios Balkanų valstybės kelias į ES.

Rusijos karas Ukrainoje atgaivino ES norą svarstyti galimybę įsileisti daugiau savo rytinių kaimynių po daugelį metų trukusios aklavietės.

Bosnija ir Hercegovina dabar tampa trečiąja šalimi po karo draskomos Ukrainos ir Moldovos, kuriai per pastaruosius šešis mėnesius buvo suteiktas kandidatės statusas.

ES nerimauja, kad kitos galybės, pavyzdžiui, Rusija ar Kinija, gali išplėsti savo įtaką Balkanuose, jei prie Bendrijos norinčioms prisijungti šalims bus užkirstas kelias tai padaryti.

ES lyderiai Bosnijos ir Hercegovinos kandidatės statusui pritarė Briuselyje vykstančiame aukščiausiojo lygio susitikime.

Šis žingsnis žengtas nepaisant ilgalaikio susirūpinimo dėl politinės padėties Bosnijoje – 3 mln. gyventojų turinčioje šalyje, kurią nuo prieš tris dešimtmečius vykusio niokojančio karo pabaigos slegia etniniai nesutarimai.

Ji tebėra padalyta į serbų darinį – Serbų Respubliką (Republika Srpska) – bei musulmonų-kroatų apgyvendintą Bosnijos ir Hercegovinos Federaciją. Abi dalis jungia silpna centrinė vyriausybė.

Ši Balkanų valstybė yra valdoma administracinės sistemos, sukurtos 1995 metų Deitono taikos susitarimu, kurio dėka 10-e dešimtmetyje pavyko užbaigti konfliktą. Tačiau iš esmės to neužteko sukurti stabilų pagrindą šalies politinei raidai.

Europos Komisija yra nustačiusi 14 prioritetinių reformų krypčių, kurias Bosnija privalo įgyvendinti, kad galėtų pereiti į kitą oficialių stojimo derybų pradžios etapą.

Bosnijos politikai tvirtino, kad atėjo metas šaliai suteikti kandidatės statusą.

Tačiau ES teigė, kad Serbų Respublika blokuoja valstybės institucijas ir praktiškai paralyžiuoja reformų procesą.

Be to, nerimą kelia šalies serbų lyderių raginimai užmegzti glaudesnius ryšius su Rusija, o jų darinio prezidentas nacionalistas Miloradas Dodikas pažadėjo stabdyti siekį prisijungti prie ES, jei tai reikštų didesnę valdžios centralizaciją.

Bosnija prisijungia prie kitų septynių šalių, turinčių kandidačių statusą: Turkijos, Šiaurės Makedonijos, Juodkalnijos, Serbijos, Albanijos, Moldovos ir Ukrainos.

Stojimo į Europos Sąjungą procesas gali užtrukti daugelį metų, nes kandidatės įgyvendina reformas, kurias Briuselis turi stropiai įvertinti.

Jis taip pat gali sustoti, kaip nutiko Turkijos stojimo atveju.