Žmogaus teisių organizacijos praėjusius metus vadina blogiausiais metais pilietinio karo kamuojamos Sirijos civiliams. Aukų skaičius viršijo 200 tūkst., milijonai žmonių dėl konflikto neteko namų ir atsidūrė vietovėse, kur nepasiekia jokia humanitarinė pagalba. Daugybė žmonių bėgančių iš ketvirtus metus Sirijos svajoja rasti saugų prieglobstį Europoje, tačiau tik nedaugeliui tai pavyksta. Ši nenutrūkstama pabėgėlių banga vadinama didžiausia priverstine migracija po Antrojo pasaulinio karo. Sirijos pabėgėlių jau yra beveik 4 mln.

Turkijoje Sirijos pabėgėlių yra daugiau nei milijonas. Tarp jų – Yazanas, Hatemas, Muhanadas ir Mahmoudas. Visi iš skirtingų Sirijos vietų, įvairaus išsilavinimo ir dėl įvairių priežasčių nusprendę palikti namus. Kaip pasakoja Švedijos radijo žurnalistas Firas Jonblatas, atskirai ir kartu jie bandė iš Turkijos pakliūti į Europos Sąjungą ne kartą, ir vis nesėkmingai.

Kelias per Indoneziją buvo uždarytas

Beveik aštuonios vakaro, Taksimo aikštėje ketinu susitikti su Yazanu iš Damasko – vienu iš šimtų tūkstančių Sirijos pabėgėlių, kuriems pavyko čia patekti. Aš šiek tie vėluoju ir Yazanas atrodo nepatenkintas. Jis čia su kitais trimis vyrais – Mahmoudu, Muhanadu ir Hatemu. Jie visi iš Sirijos, bet susipažino Stambule ir turi bendrą svajonę –  nusigauti į Europą.

Mes prisėdame lauko kavinėje aikštės pakraštyje ir užsisakome arbatos. Yazanui 32 metai, jis – chirurgas, specializacija – katastrofų medicina. Jo bendraamžis Hatemas – inžinierius mechanikas, jo svajonė – tęsti mokslus Mančesteryje, Anglijoje. Mahmoudui – 45-eri, jis elektrikas, turi du vaikus, kurie liko Sirijoje. Muhanadui 31-i, jis dirbo tekstilės pramonėje, turi dvi dukras, viena jų serga ir turi problemų dėl širdies.

Yazanas pabėgo į Egiptą su motina ir broliais. „Mes bėgome į Egiptą nuo bombų ir mirties, ieškodami meilės ir saugumo,“ – pasakoja jis. Tačiau, kaip daugumą kitų Sirijos pabėgėlių, Egipte jį pasitiko pyktis ir nusivylimas, todėl buvo nuspręsta keliauti toliau.

„Ieškau taikių žmonių, kurie gyvena demokratijos sąlygomis. Tuos dalykus galima rasti Europoje. Bet pirmiausia buvau priverstas keliauti į Turkiją, kuri yra pabėgėlių gabentojų vartai į Europą“,– sako Yazanas.

Iš Kairo Yazanas susisiekė su pabėgėlių gabentoju Turkijoje, nusiuntė jam savo asmeninę informaciją ir paso nuotrauką, o šis parūpino padirbtą Turkijos pasą, su kuriuo būtų galima patekti į Olandiją arba Švediją. Tada Yazanas nuskrido į Stambulą, o po keturių dienų jau lipo į kitą lėktuvą.

„Mes nuskridome į Malaiziją ir apsistojome ten dešimčiai dienų. Paskui, apsimetę turistais, skridome į Balį Indonezijoje. Tačiau, kai nusileidome, mus sulaikė“, –pasakoja Yazanas ir sako, kad kai kuriems anksčiau yra pavykę patekti į Europą per Balį, tačiau institucijos susekė pabėgėlių kelią ir jį uždarė.

Trijų bandymų kaina – 9 tūkst. eurų

Pakeliui į Balį Yazanas susipažino ir susibičiuliavo su inžinieriumi mechaniku Hatemu iš Dair-ez-Zuro. Jis dirbo Rusijoje, tad pasiteirauju, kodėl, užuot toliau saugiai gyvenęs Rusijoje, jis ieško pabėgėlių gabentojų Turkijoje. „Mūsų namas Sirijoje buvo subombarduotas, o šeima pabėgo į Egiptą. Nuvažiavau jų aplankyti. Netikėtai darbdaviui tapau nebereikalingas, todėl negalėjau grįžti į Rusiją“, – atsako Hatemas.

Būdamas Egipte, jis pateikė paraišką magistrantūros programai Mančesteryje, apie kurią seniai svajojo, buvo priimtas, bet vizos atvykti negavo. „Sirams nėra legalaus būdo patekti į Europą, todėl pradėjau ieškoti nelegalių būdų“, – neslepia jis.

Hatemas galėjo iš Aleksandrijos laivu keliauti į Italiją, tačiau jo tėvai sakė, kad tai pernelyg pavojinga. Turkija buvo vienintelis pasirinkimas. Iš čia jis planavo keliauti į Graikiją arba Bulgariją, paskui – į Angliją. O po nepavykusio bandymo keliauti per Balio salą Hatemas ėmė ieškoti kitų kelių.

Hatemas pasakoja, kad rasti gabentojų buvo lengva, bet pasitikėti jais sunku. Taip pat jis bet kokia kaina nori išvengti kelionės jūra.

Yazanas nėra nusiteikęs prieš laivus. Po žlugusios Balio kelionės jis nusprendė plaukti laivu iš Turkijos miesto Izmiro Graikijos kryptimi. Ir jam beveik pavyko, bet, likus maždaug kilometrui iki Graikijos Samo salos, sugedo laivas.

Laive, įskaitant gabentoją, buvo 11 žmonių. Jie nedrįso plaukti į krantą, todėl paskambino pasienio apsaugai. Po šešių valandų prie jų priplaukė laivas su Graikijos vėliava. Jame buvo penki kaukėti juodais drabužiais vilkintys vyrai, kurie jėga sulaipino pabėgėlius pas save.

„Jie mus įžeidinėjo ir mušė. Grasindami ginklais, vertė nusirengti, atėmė mobiliuosius telefonus, suplėšė ir ant denio išmėtė pasus ir tapatybės korteles. Jie tempė mūsų valtį, bet po kurio laiko sustojo ir išlaipino mus atgal. Netrukus jie dingo, o mus išgelbėjo Turkijos laivas. Pasirodo, mes buvome vėl Turkijos vandenyse“, – prisimena Yazanas.

Stambule Yazanas iškart ėmė galvoti apie kitus būdus – dabar buvo metas išbandyti kelią sausuma. Jis susisiekė su kitu gabentoju ir, nepraėjus nė savaitei, jau buvo Edirnės mieste, prie Turkijos sienos su Graikija. Tačiau ir tąkart jam nepavyko.

Per keturis mėnesius Yazanas bandė išvažiuoti iš Turkijos tris kartus, bet kaskart nesėkmingai. Bandymai jam kainavo 9 tūkst. eurų, kuriuos sukrapštė pardavęs automobilį ir namą Sirijoje. Tačiau pinigai baigėsi.

Pasiryžę bandyti dar dešimt kartų

Prie stalo taip pat sėdi elektrikas Mahmoudas. Jie su Yazanu susidraugavo laive pakeliui į Graikiją – kelionėje, apie kurią šis ką tik pasakojo. Mahmoudo žmona su dviem vaikais pasiliko Jaramanoje, netoli Damasko. Jis neturėjo, ką parduoti, todėl pasiskolino 7 tūkst. eurų iš Australijoje gyvenančio draugo. Jo tikslas – nusigauti į Švediją ir pasikviesti šeimą.

Mahmoudas Stambule jau mėnesį, jam jau dukart nepavyko, bet jis sako, jog yra pasiryžęs bandyti dar dešimt kartų, kad išgelbėtų savo vaikus ir nusivežtų juos ten, kur saugu.

Ketvirtas žmogus prie stalo – Muhanadas iš Halabos, kurio dukra turi negalią. Kadangi ji negali gauti būtino gydymo, jam reikia patekti į Europą, geriausia – į Vokietiją arba Švediją.

Jis susitiko su keliais pabėgėlių gabentojais ir sutarė, kad vienas iš jų padės perplaukti Evro upę ir taip patekti į Graikiją. Kartu su giminaičiu jis nuvyko į miestą prie Graikijos sienos ir apsistojo ten nakčiai su gabentoju. Jie manė, kad kitą dieną jų laukia paprastas pabėgimas, tačiau viskas pasisuko kitaip.

Kai jie pasiekė upę, nepavyko pripūsti guminės valties. Muhanadas ir jo pakeleivis bandė grįžti į gabentojo namus, tačiau pasiklydo ir buvo apiplėšti ginkluotų vyrų gaujos. Po kelių dienų buvo metas bandyti iš naujo.

„Mes jau buvome sumokėję gabentojui, taigi buvome nuo jo priklausomi“, – pasakoja Muhanadas. Tąkart jiems pavyko perplaukti Evro upę ir nusigauti iki Graikijos kaimo, bet čia juos sulaikė policija ir nuvežė atgal prie upės. Muhanadas prisimena skustagalvius vyrus, kurių vienas turėjo guminę lazdą. Jie juos nuplukdė gumine valtimi atgal prie Turkijos sienos.

„Aš sėdėjau pirmagalyje. Kai tik pasiekėme krantą, iššokau, bet mano pakeleivis gavo mušti gumine lazda“, – sako Muhanadas.

Daugybė mėginimų pasiekti tikslą

Yazanas, Hatemas, Mahmoudas ir Muhanadas – keturi Sirijos pabėgėliai, dėl saugumo Europoje atsisakę visko. Jiems dar nepavyko, tačiau jie bandys vėl. Praėjus beveik trims savaitėms, gaunu tekstinę žinutę. Hatemas parašė laukiantis  vieno pabėgėlių gabentojo skambučio. Jiedu su elektriku Mahmoudu planuoja sausuma keliauti į Graikiją. Aš jam paskambinu.

„Mūsų yra keturi sirai, bet prie sienos prisijungs daugiau žmonių. Nuo ten mes suksime į mišką ir kokias tris keturias dienas keliausime per jį iki kito taško. Ten mus pasitiks kitas gabentojas ir nuveš tolyn“, – kalba Hatemas. Paklaustas, kaip ruošis tokiai kelionei, jis atsako, kad jie pasiims truputį duonos ir vandens, kilogramą datulių ir šiek tiek sausainių.

„Aš dar pasiimsiu miegmaišį, lietpaltį, kojinių ir vaistų nuo uždegimo. Svarbu nepasiimti per daug, nes daug eisime pėsčiomis, apie dešimt valandų per parą. Bijau, kad to, ką pasiimu, neužteks. Visa kelionė labai rizikinga“, – prisipažįsta jis.

Vasarą man pavyksta su Hatemu dar kelis kartus susisiekti ir kaskart jis būna vis kitoje šalyje ir turi visokių kelionės naujienų. Vėliau paprašau leisti įrašyti jo siunčiamus pranešimus.

Tai jis Graikijoje laukia galimybės išvažiuoti iš šalies, kitą kartą – jau Albanijoje ir pasakoja apie šaltas naktis, praleistas miške. Atsiunčia nuotrauką septynmetės mergaitės,  kuri keliauja su tėvais ir broliais bei seserimis. „Eiti mišku jaučiant alkį ir šaltį labai sunku suaugusiesiems, bet matyti pabėgėlius vaikus – tikrai tragiška“, – rašo Hatemas.

Vėliau gaunu žinutę iš Serbijos apie gyvenimą pabėgėlių stovykloje. Dar vėliau Hatemas rašo iš Italijos, pasakoja, kaip 26 valandas ėjo per Slovėniją.

Iš Paryžiaus jis rašo, jog bando patekti į Jungtinę Karalystę, kad galėtų mokytis Mančesterio universitete. O tada gaunu pranešimą iš Briuselio – Hatemas sako, kad gal svajonės nuvykti į Mančesterį teks atsisakyti ir verčiau vykti į Olandiją arba Vokietiją.

Į Angliją – vilkike, vežančiame majonezą

Praėjus penkiems mėnesiams po to, kai išvyko iš Stambulo, jis rašo vėl – Hatemui pavyko: „Esu Londone ir pasiprašiau prieglobsčio. Gyvenu pabėgėlių viešbutyje ir laukiu, kol perkels į kitą vietą.“ Netrukus jis perkeliamas į pabėgėlių būstą Veikfilde, Šiaurės Anglijoje.

Praėjus dviem mėnesiams Anglijoje, su Hatemu susitikti važiuoja BBC žurnalistė Angela Robson. Hatemas yra paprašęs prieglobsčio ir laukia, kada vėl bus perkeltas.

„Geriausiai prisimenu kančias ir naktis Albanijos miškuose. Gabentojas sakė, kad mūsų paimti atvažiuos mašina, bet jos nesulaukėme. Turėjome išbūti miške tris dienas be jokio maisto. Mūsų grupėje buvo sirų šeima su šešiais vaikais nuo vieno iki dešimties metų. Prisimenu, kaip tėvas migdė vaikus, kad jie nesušaltų, didžiuliuose šiukšlių maišuose“, – kalba Hatemas.

Paskui jis pasakoja apie Tutino miestą Serbijoje, kur buvo apsistojęs kelias dienas: „Žmonės buvo labai malonūs. Kai sustodavome kavinėje atsigerti arbatos ar kavos, kiti lankytojai už mus sumokėdavo tik todėl, kad esame iš Sirijos. Ten patyrėme daug meilės, bet nesulaukėme jokios pagalbos.“

Hatemas kalba apie patirtą alkį, karštinę ir susidūrimus su įvairiais pabėgėlių gabentojais, apie tai, kaip tekdavo klausyti jų griežtų nurodymų. Gabentojus jis apibūdina kaip blogus žmones, kuriems nerūpi žmonių gyvybės, nes svarbiausia – pinigai.

Kita sunki kelionės dalis buvo kirsti šalių sienas. Hatemas pasakoja apie pabėgėlių gabentojus, kurie žino kelius niekieno žemėse: „Mes ėjome pėsčiomis visiškoje tamsoje, su išjungtais mobiliaisiais telefonais, sekdami gabentojų pėdsakais. Vienas žingsnis į kairę ar dešinę būtų pasibaigęs liūdnai.“

Atvykus į Italiją, kirsti sieną su Prancūzija buvo lengva, tačiau išliko rizika būti sulaikytiems policijos ir būti priverstiems duoti pirštų atspaudus. Paryžiuje Hatemas sutiko pabėgėlių iš Sirijos, kurie norėjo keliauti į Jungtinę Karalystę. Jų planas buvo nuvykti į Kalė uostą šiaurės Prancūzijoje, pabandyti  pakliūti į vilkiką ir, pasislėpus jame, keltu persikelti į Doverį.

Pirmieji du bandymai Hatemui nepavyko. Jį aptiko muitinės pareigūnai – vieną kartą pasislėpusį vaisius gabenančio vilkiko priekaboje, o kitą kartą – vilkike, kuris vežė šokoladą. Trečią kartą jam pavyko prasmukti pro muitinę mažesniame uoste Dunkerkės mieste. Šįkart – vilkike, vežančiame majonezą.

Persigalvojus gabentojai užmuštų ir palaidotų dykumoje

Kol sekiau Hatemo kelionę, palaikiau ryšį ir su Muhanadu, kuris dirbo tekstilės pramonėje ir turi sergančią dukrą. Jis vis dar Turkijoje ir ieško darbo. Kartu jis ieško pabėgėlių gabentojų ir tebenori patekti į Europą. Praėjus trims mėnesiams po mūsų susitikimo Stambule, gaunu iš jo tekstinį pranešimą: „Šįvakar skrendu į Alžyrą, paskui keliauju į Libiją. Iš ten laivu plauksiu į Italiją. Melskis už mus.“

Palinkiu jam sėkmės, bet paskui ryšį su juo prarandu. Daugiau kaip dvi savaites iš jo negaunu jokių žinių. Jis neatsako net tada, kai jam parašau aš. Tuo metu naujienų agentūros praneša apie pražūtingas nelaimes jūroje. Laivai, sausakimši pabėgėlių, verčiasi, kūnai plaukia prie Italijos krantų.

Man darosi neramu, tačiau gaunu atsakymą: „Aš Italijoje. Keliauju į Šveicariją, paskui – į Vokietiją ir į Švediją.“ Tačiau svajonės apie Švediją sudūžta – Muhanadas sulaikomas Vokietijoje. Jis prašo prieglobsčio ir yra kilnojamas iš vieno pabėgėlio būsto į kitą. Po poros mėnesių atsiduria nedideliame miestelyje į pietus nuo Niurnbergo.

Aplankyti Muhanado važiuoja „Bayerischer Rundfunk“ žurnalistė Lisa Weiss. Muhanadas kadaise buvo atsisakęs minties keliauti laivu, tačiau per „Facebook“ susisiekė su vienu pabėgėlių gabentoju, nusprendė pabandyti ir nusipirko lėktuvo bilietą į Alžyro sostinę. Dabar jis rodo L. Weiss autobuso bilietą iš Alžyro į Vadi Sufą prie Libijos sienos.

Kelionė truko dešimt valandų. Atvykęs sutiko gabentoją. Ten buvo dar apie 40 vyrų ir kelios šeimos su vaikais – visi pabėgėliai. Jie leidosi į kitą kelionės tašką ir pas kitą gabentoją. Po dar vienos ilgos kelionės autobusu jie sustojo dykumoje ir buvo padalyti į mažas grupeles, kurios buvo nuvežtos į Debdebą prie Libijos sienos.

„Dabar jau kelio atgal nebuvo, –  sako Muhanadas. – Gabentojai tave užmuštų ir palaidotų dykumoje. Jie žino, kad, nusprendęs grįžti, gali viską išpasakoti policijai. Jie uždirba gerus pinigus, ypač dabar, kai daugybė pabėgėlių nori keliauti tokiu būdu.“

Artėjant prie Libijos sienos, metas palikti automobilius ir leistis į ilgą kelionę pėsčiomis į Libiją. Muhanadas pasakoja apie kaitrą, vandens trūkumą ir dykumoje džiūstančius mirusiųjų kūnus. „Negalėjau galvoti apie nieką. Kai tokia padėtis, turi susikoncentruoti, kaip padėti vaikams. Mes juos nešėme pakaitomis ir raminome, kai pradėdavo verkti. Aš labai bijojau, bet pats tam pasiryžau. Niekas manęs nevertė“, – kalba Muhanadas.

Devynios dienos – garaže

Libijoje jų laukė kiti gabentojai, nauja pabėgėlių grupė ir ilga kelionė atvirame sunkvežimyje. Paskui drauge su 80 kitų pabėgėlių juos devynioms dienoms uždarė automobilių garaže. Kartais gabentojas truputį praverdavo garažo duris, bet visiems buvo liepta būti tyliai, niekas nebuvo išleidžiamas lauk ir visi dalijosi vienu tualetu. Muhanadas turi klaustrofobiją, todėl apie laiką, praleistą garaže, pasakoja kaip apie blogiausią visos kelionės dalį.

Iš ten jis buvo nugabentas į Libijos pakrantę, kur keli šimtai pabėgėlių laukė kelionės laivu. 650 pabėgėlių, tarp kurių buvo apie 40 vaikų, buvo sulaipinti į du laivus. Laivas, į kurį pateko Muhanadas, buvo 12 metrų ilgio ir turėjo du denius. Ginkluoti gabentojai į jį sugrūdo apie 350 žmonių.

Gabentojas pasakė, kad kelionė truks apie devynias valandas ir kad italų sienos apsauga anksčiau ar vėliau juos perims. Tačiau jau po keturių valandų pasigirdo vangus triumo vandens pompų ūžesys ir Muhanadas nematė nieko, išskyrus atvirą jūrą. Jie pylė iš triumo jūros vandenį buteliais.

Galiausiai pasirodė sienos apsauga. Muhanadas kelias dienas gyveno pabėgėlių stovykloje Katanijoje, o paskui toliau keliavo su nauju gabentoju. Traukiniu pasiekė Milaną, tada nusigavo į Šveicariją, paskui pateko į Vokietiją, kur Freiburge jį sulaikė policija.

Vaikai – svarbiau už gyvenimą

Kol Muhanadas ir Hatemas keliavo po įvairias šalis, dviejų vaikų tėvas Mahmoudas sugebėjo atvykti į Švediją. Jis sausuma kirto sieną į Graikiją, iš ten nuskrido į Prancūziją, paskui atkeliavo į Švediją. Čia jis paprašė prieglobsčio ir gavo nuolatinį leidimą gyventi. Šeima šiuo metu Turkijoje laukia, kol jis atsiųs prašymo formą, kuri būtina, kad jie galėtų atvažiuoti į Švediją.

Kai susitinkame, paprašau truputį papasakoti, kas nutiko nuo to laiko, kai paskutinį kartą matėmės Stambule. Mahmoudo prisiminimai apie Turkiją malonūs, bet jo tonas pasikeičia pradėjus pasakoti apie Graikiją ir keturių dienų kelionę pėsčiomis su kitais 15 žmonių: buvo tamsu ir šalta, jie miegojo, kur pakliuvo, miške, laukuose ir paupiuose.

Atvykę į Atėnus, užsidarė bute, kurį išsinuomojo su keliais bendrakeleiviais. Mahmoudas net negalėjo pagalvoti apie tai, kaip išvažiuoti iš Graikijos. Kelionė buvo labai sunki, jis buvo išsekęs, bet nepasidavė.

„Mano vaikai, kurie muzikos instrumentus iškeitė į žaislinius šautuvus ir peilius, yra vienintelė priežastis, dėl ko tęsiau kelionę. Aš noriu, kad jie vėl galėtų eiti į mokyklą. Europa ne man, bet tai nesvarbu. Pasirinkimas paprastas – mano vaikų ateitis man svarbesnė už mano gyvenimą“, – kalba Mahmoudas.

Po dešimties dienų jis pabandė iš Atėnų išskristi lėktuvu. Gabentojas parūpino padirbtą graikišką tapatybės kortelę, tačiau jo nepraleido apsauga. Kitą dieną jis bandė vėl ir šįsyk pateko į lėktuvą, skrendantį į Paryžių.

Dabar Mahmoudas Švedijoje ir per artimiausias dienas reikia nemažai nuveikti.

„Jie mus mušė, o mes juokėmės“

Tačiau chirurgas Yazanas vis dar Stambule ir dirba, kad galėtų išlaikyti šeimą, apsistojusią Egipte. Vis dėlto jis nepraranda vilties. Mums bekalbant, jo mintys nuklysta į tą dieną, kai pabėgėlių laivas sugedo prie Graikijos krantų. Jis gerai pamena vyrą, kuris buvo tame laive kartu su juo.

„Pamenu, kaip  mus mušė. Mes tiesiog žiūrėjome vienas į kitą ir juokėmės. Jie mus mušė, o mes negalėjome susilaikyti juokęsi. Kaskart, kai prisimenu tą momentą, mane apima toks lengvas optimizmas, kurio neįmanoma nupasakoti. Net būdamas sunkiausioje padėtyje, dar gali nusijuokti“, – kalba Yazanas.

Iš keturių vyrų, su kuriais sėdėjome Stambule 2014 m. balandžio vakarą, trims pavyko įgyvendinti svajonę pabėgti į Europos Sąjungą. Dabar, mums kalbant telefonu, Yazanas viliasi, kad pavyks ir jam.