Iškastinio kuro bendrovių verslas neturi ateities, be to, ar verta remti tokias bendroves, kurios pražudys planetą ir žmones, LRT Radijo laidai „Vienkartinė planeta“ sako britų dienraščio „The Guardian“ Nacionalinių naujienų skyriaus redaktoriaus pavaduotojas Jamesas Randersonas. „Galiausiai, jei pasaulis imsis spręsti klimato kaitos problemą iš esmės ir paliks iškastinį kurą žemėje, ir tų bendrovių akcijos juk bus pasmerktos“, – mano kampanijos „Keep it in the Ground“ („Palikime jį žemėje“) koordinatorius.

„The Guardian“ šį pavasarį pradėjo kampaniją, raginančią gyventojus ir organizacijas atsiimti savo indėlius iš bankų, ir fondų, susijusių su iškastiniu kuru, ir taip prisidėti prie kovos su klimato kaita. Dienraščio parengtą peticiją jau pasirašė daugiau kaip 200 tūkst. žmonių, o prie iniciatyvos prisijungė ir Velso princas Charlesas. Kaip pastebi J. Randersonas, tai svarbu, nes iki šiol daugiausia akcentuotos mažos kasdienės priemonės, tačiau, kai milijonai svarų nueina kažkur kitur, poveikis labiau matomas nei pakeitus elektros lemputes.

– Britų žiniasklaida yra sulaukusi priekaištų, kad pranešimuose apie klimato kaitą per daug dėmesio niūrioms prognozėms ir „žurnalistiniam balansui“. Kad, nepaisant mokslininkų sutarimo, neproporcingai daug erdvės gauna vadinamieji žmogaus sukeltos klimato kaitos skeptikai. Ar kas  nors pasikeitė?

– Sutinku, kad britų žiniasklaidoje klimato kaita dažnai buvo nušviečiama vergiškai laikantis žurnalistinės pusiausvyros. Manau, dėl to skaitytojai nukenčia. Mokslinis sutarimas šiuo klausimu nepaprastai didelis – apie 97 proc. mokslinių straipsnių teigia, kad klimato kaita vyksta, ir daugiausia dėl žmogaus kaltės. Nepaisant to, spauda jaučia poreikį atspindėti ir tuos likusius 3 proc. Dėl to skaitytojai susidaro iškreiptą vaizdą, kad vyksta kažkokia arši mokslinė diskusija, nors taip nėra. Mokslo įrodymai gana aiškūs. Visiškai aišku, kad reikia kalbėti apie tai, ką daryti, kokie galimi sprendimai, kaip prisitaikyti, kaip pakeisti energijos tiekimą. Deja, vis dar yra žmonių, kurie kalba apie tai, kad „mokslas“ nesutaria.

– Kaip nusprendėte pakeisti tai, kaip patys rašote apie klimato kaitą?

– Neseniai mūsų ilgametis vyriausiasis redaktorius Alanas Rusbridgeris nusprendė pasitraukti iš pareigų. Jis mąstė, ką galėtų nuveikti per likusius savo darbo mėnesius. Nors, mano galva, „The Guardian“ daugiau nei bet kas kitas pasaulyje skiria dėmesio aplinkosaugos temoms ir klimato kaitai, jam atrodė, kad vis tiek nepakankamai. Taigi per Kalėdas jis pasikvietė grupę žurnalistų aptarti, ką galima būtų padaryti kitaip, kas patrauktų žmonių dėmesį. Vienas iš siūlymų buvo pradėti žurnalistinę kampaniją, ir po ilgų diskusijų nusprendėme, kad ji turėtų būti nukreipta į iškastinio kuro atsisakymą. O tiksliau – paraginti žmones ir organizacijas atsiimti savo turimas investicijas iš įmonių, turinčių anglies, naftos ir dujų išteklių, kuriuos vėliau planuojama išgauti ir parduoti sudeginti. Nusprendėme paraginti atsiimti tuos pinigus ir investuoti į atsinaujinančius išteklius – be to, pasaulyje tokių iniciatyvų jau yra.

Daugiau kaip 200 organizacijų – universitetai, labdaros fondai, bažnyčios – pažadėjo savo pinigus nukreipti nuo problemos prie sprendimų. Iš esmės tų iškastinio kuro bendrovių verslas neturi ateities, o jų akcijų vertė rinkoje remiasi tais ištekliais. Čia yra ir moralinis argumentas – ar verta remti tokias bendroves, kurios pražudys planetą ir žmones? Galiausiai, jei pasaulis imsis spręsti klimato kaitos problemą iš esmės ir paliks iškastinį kurą žemėje, ir tų bendrovių akcijos juk bus pasmerktos.

– Taip pat patys paraginote laikraštį „The Guardian“ valdantį fondą tai padaryti?

– Taip, yra maždaug 800 mln. svarų vertės fondas, kuris skirtas šios liberalios žiniasklaidos priemonės veiklai palaikyti. Jo investicijų kryptis buvo gana tradicinė ir dalis pinigų susiję su tokiomis bendrovėmis. Mes išsikėlėme tikslą įtikinti ir savo organizaciją imtis investicijų nukreipimo veiksmų, kad kampanija neatrodytų veidmainiška. Kadangi „The Guardian“ kūrybinė redakcija yra labai atskirta nuo komercinės valdybos, nebuvo jokių garantijų, kad mums pavyks. Tačiau, įvertinę mūsų pasiūlymą, jie visgi priėmė sprendimą, kuris, valdybos teigimu, buvo net ne etinis, o grynai finansinis – galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, geriau neturėti jokių ryšių su šiuo verslu. Dalis investicijų bus atsiimtos iš anglies, naftos ir dujų bendrovių per artimiausius mėnesius, o visiškas perėjimas turėtų įvykti per maždaug penkerius metus.

Mes taip pat turime tikslą įtikinti du konkrečius fondus atsisakyti investicijų į iškastinį kurą. Tai – dvi didžiausios pasaulio labdaros organizacijos, susijusios su sveikatos apsauga. Pirmas – Gatesų fondas, kuris, kaip žinote, valdo bendrovės „Microsoft“ sukauptą turtą, antras – mažiau žinomas britų fondas „Welcome Trust“. Šie fondai yra vieni didžiausių medicinos tyrimų rėmėjų pasaulyje. Mūsų argumentas yra toks: jeigu jie pripažįsta, kad klimato kaita vyksta ir kelia didelę grėsmę žmonių sveikatai, dirbdami šioje srityje jie neturėtų remti tų, kurie prisideda prie klimato kaitos problemos.

– Ar nebuvo taip, kad sulaukėte klausimo, kaip žurnalistika, kurios viena iš misijų yra kelti klausimus ir viskuo abejoti, suderinama su aktyvizmu? Kuo ši tema tokia ypatinga, kad nusprendėte užimti tam tikrą aiškią poziciją?

– Tai labai geras klausimas. Mes sulaukėme panašių komentarų ypač iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten jie turi kitokią žurnalistikos tradiciją, kuri siekia tam tikro dirbtinio balanso. Gal šiek tiek per griežtai pasisakysiu, bet manau, kad realybėje to amerikietiško idealo neįmanoma pasiekti. Kaskart rašydamas juk atrenki citatas, renkiesi, kaip pasakoti vieną ar kitą istoriją, ir kaskart esi priverstas užimti tam tikrą poziciją. Britų žurnalistikoje įprasčiau palaikyti tam tikrą poziciją įvairiais klausimais. Kampanijos taip pat nėra neįprastas dalykas. 2009 m. mes vykdėme kampaniją, skirtą klimato kaitai ir vartotojų elgsenai, neseniai viena buvo skirta moterų apipjaustymo klausimui. Kiti laikraščiai taip pat tai daro: „The Daily Mail“ vykdė kampaniją apie plastikinių maišelių naudojimą, „The Mirror“ – apie Irako karą, „The Times“ – apie dviratininkų saugumą mieste ir panašiai.

Mūsų manymu, klimato kaita yra svarbiausia mūsų laikų problema. Ji paliečia daugybę gyvenimo sričių ir, norint ją spręsti, būtinas didžiulis pasaulio ekonomikos virsmas – perėjimas nuo iškastinio kuro prie kitų alternatyvų. Žinoma, pasaulis gali nuspręsti nieko nedaryti, nes tai pernelyg sudėtinga ir brangu, kas bus tas bus. Tačiau, manau, tai blogas kelias. Kitas būdas būtų vis dėlto kažko imtis, gerų ar blogų sprendimų, kelių yra ne vienas. Klimato kaita lemia pasaulio žmonių migraciją, sukelia sausras ir konfliktus. Net krizė Sirijoje iš dalies susijusi su sausra regione. Tačiau matydami, kad net per rinkimus tai vis dar nėra tarp svarbiausių temų, nusprendėme pradėti kampaniją, kuri atkreiptų visuomenės dėmesį, ir mums pavyko.

– Taigi mes, kaip skaitytojai, turėtume pasitikėti, kad jūs įvertinote mokslinius įrodymus ir, užuot diskutavę apie tai, ar klimato kaita vyksta ir kodėl, kviečiate skirti daugiau dėmesio sprendimų būdams?

– Taip. Aš nepaminėjau vieno svarbaus aspekto. Vykdydami kampaniją, mes užimame poziciją dėl investicijų į iškastinį kurą. Kalbant plačiau apie klimato kaitos mokslą ir susijusią politiką, mūsų požiūris nepasikeitė. Mes ir toliau užduodame įvairius klausimus ir pateikiame skirtingus atsakymus. Nesame šališki, kad, pavyzdžiui, nustojome cituoti naftos bendroves, nes jie yra blogiukai. Noriu tai pabrėžti. Kampanija vyksta greta mūsų kasdienio darbo. Mes rašome apie klimato kaitą daugiau nei įprastai, nes artėja svarbi konferencija dėl klimato kaitos, vyksianti Paryžiuje. Ir čia laikomės tų pačių žurnalistinių principų. Pavyzdžiui, neseniai rašėme apie tai, kad 2013 m. Arktyje ledynai stebėtinai kažkiek padidėjo, nes buvo labai šalta žiema. Tačiau pateikėme kontekstą, kuris rodo, kad, nepaisant to, klimatas nuo 8-ojo dešimtmečio vis tiek šyla.

– Neseniai paviešinta apklausa rodo, kad Vakaruose klimato kaita nepatenka tarp svarbiausių problemų, kurios rūpi žmonėms. Kur kas labiau baiminamasi islamistų ir ekonominių sunkumų. Klimato kaita labiau rūpi besivystančių šalių žmonėms. Ar atsižvelgiate į tai savo darbe?

– Tai įdomus pastebėjimas. Manau, kad iš dalies dėl to ir darome tai, ką darome. Klimato kaitos poveikis išties labiau jaučiamas besivystančiose šalyse – tiesiog tokia realybė. Vakaruose jis ne toks ryškus ir, galima sakyti, žmonių atsakymai racionalūs. Tačiau tai trumparegiška, nes, kaip minėjau, pasaulyje viskas labai susiję, mus veikia migrantų krizės, konfliktai ir taip toliau. Manau, kad tokių požiūrių atsiranda dėl to, kad mes, kaip visuomenė, iki šiol neišmokome kalbėti apie klimato kaitą. Žiniasklaida ir politikai dėl to kalti pirmiausia. Mes manome, kad visuomenei būtina apie tai žinoti ir imtis spausti politikus spręsti šią problemą.

Iki šiol daugiausia akcentuotos mažos kasdienės priemonės – sumažinti šildymą, pasikeisti lemputes. Tai svarbu, tačiau ne visiems priimtina ir daugumai gana sunku ryžtis, nes žmonės jaučiasi vieni. Be to, sutaupę šiltnamio dujų vienoje gyvenimo srityje, jaučiamės nusipelnę skrydžio kur nors už Atlanto ir panašiai.

Tačiau jūsų mokyklos, miesto tarybos ir kitų organizacijų investicijų nukreipimas gali būti būdas susitelkti ir padaryti didelį poveikį, kuris atkreiptų verslo ir politikų dėmesį. Kai milijonai svarų nueina kažkur kitur, poveikis labiau matomas nei pakeitus elektros lemputes. O juk būtent politikai paskui dalyvauja derybose ir priima daugiau ar mažiau ambicingus sprendimus.

– Tačiau rašyti apie klimato kaitą taip, kad būtų aktualu daugeliui, nelengva? Ypač kai tenka varžytis dėl vietos su pasakojimais apie konfliktus ir ekonomikos krizes?

– Mes tikrai nesakome, kad reikia rašyti tik apie klimato kaitą. Tačiau tai tikrai kitokia tema. Normali žurnalistika čia netinka. Dažnai pasakojame apie mokslo prognozes arba techninius klausimus, o reikia pasitelkti išmanumą. Priimti strateginį sprendimą, kad tai svarbu, ir skirti tam išteklių. Būtent taip mes pasielgėme laikraštyje „The Guardian“. Manome, kad tai svarbu strategiškai, todėl turime stengtis labiau, ieškome aspektų, kurie pažadintų žmonių empatiją. Taip pat stengiamės įtraukti ir kitus, ne tik aplinkosaugos bei mokslo žurnalistus. Pavyzdžiui, skulptorius, poetus, kitus menininkus, ieškome kitų būdų pasiekti skaitytojus. Sprogstančios bombos ir žiaurios egzekucijos nereikalauja didelių pastangų – tos istorijos pačios už save kalba. Tačiau su klimato kaita sunkiau ir tenka galvoti kitaip, kad atkreiptumei dėmesį.