– Irako kurdai, nepaisydami JAV spaudimo, siekia surengti referendumą, kaip ir numatyta, rugsėjo pabaigoje. Ar galima tikėtis, kad kurdiškoji dalis atsiskirtų nuo Irako ir įkurtų Kurdistaną, ar vis dėlto siekiama išsiderėti dar daugiau autonomijos Irake?

– Referendumu nesiekiama iš karto palikti Iraką su vienašališku nepriklausomo Kurdistano paskelbimu. Gali būti, kad juo netgi nesiekiama išsiderėti dar daugiau autonomijos Irake. Yra kitų priežasčių.

Pirma, iš dalies manoma, kad referendumas padės kurdams užsitikrinti per karą su „Islamo valstybe“ iškovotas teritorijas, dėl kurių anksčiau nesutarė kurdiškoji Irako dalis ir centrinė valdžia. Irako kurdai supranta, kad jų derybinės galios susilpnės, kai baigsis kova prieš „Islamo valstybę“. Greičiausiai jų bus reikalaujama atsitraukti iš užimtų teritorijų ir grąžinti Bagdadui.

Jei referendumas bus sėkmingas, kurdai turės didesnę galią spausti, kad jiems būtų paliktos iš „Islamo valstybės“ atkovotos žemės. Taip pat svarbu, kad Irako kurdų dalyje lapkritį laukiami nauji parlamento rinkimai. Irako Kurdistane turi pasikeisti ir prezidentas, nes dabartinis Irako kurdų prezidentas Masoudas Barzani oficialiai kadenciją baigė 2013 m., o naujo prezidento paskyrimas būdavo vis atidedamas.

Referendumu prezidentas tikisi subalansuoti politines galias ir įgyti nacionalinio lyderio pozicijas. Prezidentas siekia parodyti, kad jis pradėjo nepriklausomybės procesą. Tada jis galėtų garbingai pasitraukti iš pareigų ir užleisti jas kitam. Taigi referendumas rengiamas labiau dėl vidinių priežasčių.

Iš tiesų neaišku, kaip būtų elgiamasi po referendumo, nes Irako konstitucijoje nenumatytas teisinis atsiskyrimo mechanizmas. Taigi sakyčiau, kad šis referendumas turėtų būti siejamas su vidine kurdų politika.

– Kaip galėtų Bagdadas ir kiti svarbūs regiono žaidėjai reaguoti į referendumą, jei šis palaikytų nepriklausomybės idėją?

– Viena svarbiausių žaidėjų, kurias turėtume stebėti, – Turkija. Jei Turkija norėtų, po referendumo galėtų atjungti Irako kurdų regiono naftos tiekimo vamzdyną. Regionui tai iš karto atsilieptų ekonomiškai – jam reikia maždaug 600 mln. dolerių per mėnesį. Taigi, jei Turkija panorėtų, Irako kurdai susidurtų su milžiniška ekonomikos krize. Vis dėlto Turkija yra stipri Kurdistano regiono Irake sąjungininkė, todėl nemanau, kad ji drįstų uždaryti vamzdynus ilgiau nei dienai ar dviem. Turkija supranta, kad vargu ar referendumas iš karto atneštų didelių pokyčių.

Tai skamba kaip didelė sensacija, bet rugsėjo 26-ąją, dieną po referendumo greičiausiai tai nebebus didelė naujiena.

Antras pagal svarbą žaidėjas šiame kontekste būtų Iranas. Iranas jau dabar pareiškė, kad prieštarauja referendumui, jeigu juo būtų palaikoma nepriklausomybės idėja, – baiminamasi, kad tai įkvėptų Irano kurdus siekti panašių tikslų. Tačiau ką Iranas galėtų padaryti? Jis jau anksčiau yra bandęs uždaryti sienas su kurdiškąja dalimi, blokuoti vandens tiekimą, tačiau, kaip matome, šie grasinimai kurdų neišgąsdino, jie yra pasirengę sumokėti tą kainą.

Trečiasis žaidėjas yra Bagdadas ir jį palaikančios JAV. Blogiausia, ką galėtų padaryti Bagdadas, – uždaryti kurdiškos dalies oro erdvę. Bet vargu ar Irako centrinė valdžia imtųsi tokių veiksmų ilgiau nei kelioms dienoms, nes greičiausiai oro linijų kompanijos tiesiog pradėtų skrydžius į Irako Kurdistaną, net jei centrinė valdžia sakytų, kad oro erdvė uždaryta. Per Irako kurdų dalį einantys oro keliai labai svarbūs, o ir humanitarine prasme Kurdistanui svarbus susisiekimas su išoriniu pasauliu.

Nors šiandien Irako kurdai greičiausiai negalvoja atsiskirti nuo Irako, jie šiuo referendumu siekia įvertinti, kaip tarptautiniai žaidėjai reaguotų į bandymus siekti nepriklausomybės ateityje.

– Neramumai regione atvėrė galimybių kurdams visose šalyse. Kiek tikėtina, kad skirtingos kurdų dalys labiau susivienytų? Kaip tai pakeistų regiono geopolitiką?

– Nemanau, kad šis referendumas kažką pakeis. Tai skamba kaip didelė sensacija, bet rugsėjo 26-ąją, dieną po referendumo greičiausiai tai nebebus didelė naujiena. Man Irako kurdų referendumas primena 2000 m. – visi laukė jų su nerimu, nes manė, kad kompiuteriai nustos veikę ar kad prasidės pasaulio pabaiga, bet 2000 m. atėjo ir niekas nepasikeitė.

Manau, kad Kurdistano referendumo atveju gali būti panašiai. Taip, neramumai regione paskatino Irako kurdus rengti referendumą, bet manau, kad pirmosiomis dienomis po referendumo didelių pokyčių neįvyks. Apie juos nekalbama ir jiems pernelyg nesirengiama.

Tačiau nereikėtų atmesti, kad referendumas sukurs precedentą, jei žmonės pasisakys už nepriklausomybę. Greičiausiai per ateinančius metus Irako Kurdistanas bandytų derėtis su Bagdadu dėl atsiskyrimo. Galima svarstyti arba visiškai nepriklausomos valstybės sukūrimą ar suverenaus vieneto sukūrimą konfederaciniame Irake arba tiesiog dar didesnių Kurdistano autonominių galių užtikrinimą. Tačiau tai bus labai ilgas procesas.

Žinoma, dėl neramumų Sirijoje ir visame regione Turkija ir Iranas ėmė nerimauti dar labiau, kad kurdų bendruomenės jų šalyse gali siekti susivienijimo, o Irako kurdų referendumas sukurti precedentą. Referendumas per naktį greičiausiai nieko nepakeis, bet jis labai simboliškas.