Lyg viesulas įsiveržęs į Didžiosios Britanijos rinkimų ringą jaunas, energingas ir nesusitepęs liberalas meta iššūkį šimtmečius skaičiuojančioms politinėms tradicijoms.

Istoriniai lūžiai

Šių metų parlamento rinkimus, jiems dar neįvykus, britai jau pradėjo vadinti istoriniais. Pirmą kartą gyvenime jie išvydo savo kandidatus amerikietiško stiliaus televizijos debatuose. Progą susikirsti akis į akį su oponentais maksimaliai išnaudojo tamsusis arkliukas – Liberalų demokratų partijos lyderis Nickas Cleggas. Tuomet įvykiai pasuko netikėta ir Didžiajai Britanijai visai nebūdinga kryptimi: atsirado trečias realus pretendentas stoti prie valstybės vairo.

Pastarosios apklausos rodo, kad už opozicijoje esančius konservatorius pasiryžę balsuoti 34 proc. rinkėjų, už liberalus demokratus – 29 proc., o už valdančiuosius leiboristus – 28 proc. rinkėjų. Tai reiškia, kad pirmą kartą per keletą dešimtmečių nė viena partija neturės daugumos parlamente.

"Šalį ištiks paralyžius!", – būgštauja vieni. Kiti nepanikuoja ir tvirtina, kad po rinkimų Didžiajai Britanijai tiesiog teks pradėti naują politinės raidos erą ir perrašyti savo politikos taisykles.

Trečias nereikalingas

Didžiojoje Britanijoje per amžius nusistovėjo dvipartinė sistema, kurioje tarpusavyje varžėsi vigai ir toriai – leiboristai ir konservatoriai. Kitoms partijoms beliko tenkintis simboliniu vaidmeniu ir keliomis vietomis parlamente.

Britai savo istoriją skirsto į epochas pagal tai, kokia partija tuo metu vadovavo. Po Margaret Thatcher pergalės 1979 m. konservatoriai įsitvirtino valdžioje 18-ai metų. 1997 m. valdžios vairą į savo rankas perėmė Tony Blairas ir jo vadovaujami leiboristai. Jie išliko valdžioje iki šiol.

Liberalams demokratams, vadinamiems trečiąja partija, buvo labai sunku konkuruoti dvipartinėje sistemoje. Didžiosios Britanijos rinkimų tvarka ypatinga tuo, kad nugalėtoją lemia ne rinkėjų balsų procentas, o apygardų, kuriuose pavyko užimti pirmą vietą, skaičius. Todėl 2005 m. rinkimuose sulaukę 22 proc. rinkėjų paramos liberalai demokratai turėjo tenkintis tik dešimtadaliu vietų parlamente.

Antras B.Obama

Ilgus dešimtmečius buvę šešėlyje, jie pagaliau sulaukė savo žvaigždžių valandos. Duris į didžiąją politiką jiems atvėrė patys konservatoriai ir leiboristai, susikompromitavę daugelio rinkėjų akyse. Didžiulį smūgį tradicinės partijos patyrė dėl pernai kilusio parlamentinių išlaidų skandalo, į kurį įsivėlė beveik 200 parlamento narių. Tiek leiboristai, tiek konservatoriai 2003 m. palaikė invaziją į Iraką ir dėl to irgi prarado dalies rinkėjų pasitikėjimą.

Liberalai demokratai nepraleido progos užpildyti Didžiosios Britanijos politikoje atsiradusią nišą. Jų berniukiškas ir sąmojingas lyderis N.Cleggas yra puikiai įvaldęs retoriką ir dar nesusitepė munduro. Dar visai neseniai daugelis britų tik gūžteldavo pečiais išgirdę jo pavardę. Dėl sėkmingos rinkimų kampanijos jis greitai tapo politikos žvaigžde ir netgi yra lyginimas su JAV prezidentu Baracku Obama, kuris irgi tarsi iš niekur lyg viesulas įsiveržė į Amerikos politinę areną ir pavergė rinkėjų širdis.

Daugelyje šalių tradicinėmis partijomis nusivylę rinkėjai atsigręžia į populistus, tokius kaip Geertas Wildersas Nyderlanduose, Jörgas Haideris Austrijoje arba Sarah Palin Jungtinėse Valstijose. Bet N.Cleggas nė kiek nepanašus į juos, nes yra nuosaikių pažiūrų ir blaivaus mąstymo, rašė Vokietijos žurnalas "Der Spiegel".

Tiesa, Didžiosios Britanijos politikoje jis yra kiek neįprasta figūra. Pusiau ruso ir iš Indonezijos kilusios olandės šeimoje gimęs N.Cleggas yra vedęs ispanę, kalba vokiečių, olandų, prancūzų ir ispanų kalbomis. Savo vaikus politikas pavadino ne Jamesu ar Harry, o Antonio, Alberto ir Migueliu.

N.Cleggas dirbo Europos Komisijoje Briuselyje ir Centrinėje Azijoje. Skirtingai nei dauguma euroskeptiškų britų, jis žavisi ES idėja ir euro projektu. Tačiau tai nesutrukdė jam pelnyti rinkėjų simpatijų.

Visą straipsnį skaitykite dienraščio priede PASAULIS