Britai ir visas pasaulis išlydėjo princą Philipą į paskutinę kelionę

Jungtinės Karalystės (JK) Karalienė Elžbieta II šeštadienį atsisveikino su savo velioniu vyru princu Philipu per laidotuves, kurios apribotos dėl karantino taisyklių, tačiau atspindės ilgą jo karo ir valstybės tarnybos gyvenimą.

Ceremonija vyksta Vindzoro pilyje į rytus nuo Londono, prognozuojama, kad ją per televiziją stebės milijonai žmonių, tačiau visuomenė buvo raginama susilaikyti ir nevykti prie Vindzoro dėl pandemijos.

Atsisveikinimo ceremonijoje pagerbiama daugiau nei septynis dešimtmečius trukusi velionio tarnyba karalienei, Jungtinei Karalystei ir Tautų Sandraugai.

Į laidotuves atvyko princas Harry, taip pat ceremonijoje dalyvauja ir kiti karališkosios šeimos nariai, giminaičiai. Laidotuvėse nedalyvauja Meghan Markle, kadangi dėl nėštumo gydytojas patarė neskristi.

Keturi poros vaikai princas – Charlesas (Čarlzas), princesė Anne (En), princas Andrew (Endriu) ir princas Edwardas (Edvardas) – bei vaikaičiai princai Williamas (Viljamas) ir Harry (Haris) lydėjo karstą pėsčiomis Vindzoro pilies teritorija iki Šv. Jurgio koplyčios.

Scanpix nuotr.

Karalienė procesiją lydėjo automobiliu.

Scanpix nuotr.

Prieš pat laidotuvių pamaldas 15 val. vietos (17 val. Lietuvos) laiku visoje šalyje princo Philipo atminimas pagerbtas tylos minute.

94 metų monarchė, apsirengusi gedulingais juodais rūbais, prisijungė prie kitų vyresniųjų karališkosios šeimos narių, kai prie Šv. Jurgio koplyčios buvo atvežtas Edinburgo kunigaikščio karstas. Tylos minutės pradžią ir pabaigą žymėjo ginkluotųjų pajėgų ginklų salvės.

Pro paradinį Vindzoro pilies įėjimą išneštas karstas įkeltas į specialiai princui Philipui pagal jo pageidavimus pagamintą „Land Rover“ automobilį.

Bekingemo rūmai oficialiame tinklalapyje skelbė, kad princas su žmona, karaliene Elizabeth II yra kalbėjęs, ko tikisi iš savo laidotuvių: „Tiesiog „įgrūsk“ mane į „Land Rover‘io“ galą ir nuvežk į Vinzorą“.

EPA-ELTA nuotr.

Edinburgo hercogas – karališkojoje šeimoje vadinamas „tautos seneliu“ – mirė balandžio 9 d., sulaukęs 99-erių metų. Princas Philipas mirė praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai jis praleido mėnesį ligoninėje dėl širdies ligos ir infekcijos.

Philipas šalia karalienės Elžbietos II buvo nuo pat 1952-ųjų, kai pora susituokė, Britanijai atsigaunant po Antrojo pasaulinio karo.

Princo Philipo mirtis po 73-ejų metų santuokos paliko „didžiulę tuštumą“ karalienės gyvenime, praeitą savaitę sakė antrasis poros sūnus princas Andrew.

Karalienė po vyro mirties išplatino jautrią asmeninę jos ir Philipo nuotrauką, kuriame jie abu atsipalaidavę šypsosi Kerngormso nacionaliniame parke Škotijoje 2003 m.

Karališkosios šeimos socialiniuose tinkluose taip pat paskelbtos pagrindinių Elžbietos II ir Philipo bendro gyvenimo akimirkų nuotraukos.

Dauguma JK laikraščių taip pat aprašė asmeninę karalienės netektį. „Karalienė atsisveikina“, – pirmajame puslapyje rašė „The Times“.

Laidotuvių procesijoje Vindzoro vyriausiasis šventikas Davidas Conneris pagerbia Philipo „nepajudinamą lojalumą“ savo žmonai, kuriai kitą savaitę sukaks 95-eri, savo šaliai ir Tautų Sandraugai bei jo „drąsą, tvirtybę ir tikėjimą“.

Dėl karantino apribojimų JK laidotuvių procesija kuklesnė – joje dalyvauja tik 30 pačių artimiausių žmonių.

Laidotuvių procesija bus pradėta 14.40 val. vietos (16.40 val. Lietuvos) laiku, o karstas su velionio palaikais į istorinę Šv. Jurgio koplyčią vežamas paties princo patobulintu „Land Rover“ automobiliu.

Pasibaigus pamaldoms, karstas su princo Philipo palaikais bus nuleistas į karališkąją kriptą.

Vizitas Lietuvoje

Prieš puspenkiolika metų pirmąkart Lietuvoje sulaukus Jos Didenybės britų Karalienės Elžbietos II su vyru princu Philipu, šis Vilniuje pasidarbavo ir kastuvu – Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sode Kairėnuose pasodino raudonlapį buką.

Toji 2006 m. spalio 17-oji buvo graži, saulėta, be debesėlio. Vizitas buvo suplanuotas minučių tikslumu. Karališkąjį svečią lydėjo prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma. Priėjęs prie sodinuko aplinkosauga, gamta labai domėjęsis princas pasiteiravo, koks čia medis, kaip jis augs. Sodinimui viskas buvo parengta, tad karališkosios šeimos atstovui teliko kastuvu grybžtelėti ir kiek užmesti žemės, paskui užpilti vandens.

VU Botanikos sodo nuotr.

Princas Philipas medelį Vilniuje pasodino Tarptautinių jaunimo apdovanojimų programos „The Duke of Edinburgh‘s International Award" (DofE) pradžiai pažymėti. Ši pasaulyje pirmaujanti neformaliojo ugdymo programa 14–24 metų jaunimui startavo 1956 m. Jungtinėje Karalystėje būtent princo Philipo iniciatyva, ir nuo tada joje dalyvavo per 8 mln. jaunuolių iš daugiau nei 130 pasaulio šalių. Dabar pasaulyje kasmet per 1,3 mln. jaunų žmonių pradeda savo tobulėjimo kelionę su šia programa. Lietuvoje šiandien joje dalyvauja 1 130 jaunuolių iš beveik 90 mokyklų, ir jos populiarumas kasmet auga.

Plačiau apie tai skaitykite „Kauno dienos“ straipsnyje.

Princas iš apelsinų dėžės

Būsimasis princas gimė 1921 m. birželio 10-ąją Graikijos karaliaus Konstantino I brolio, Graikijos princo Andrew ir princesės Alice šeimoje. 1919–1923 m. Graikijos ir Turkijos karas monarchų šeimai būtų buvęs pražūtingas, jei 1922 m. gruodį britų fregata princo Andrew su žmona, keturiomis dukromis ir vieninteliu sūnumi nebūtų iš Korfu salos išgabenęs į saugią vietą. Penkiolikos mėnesių berniukas keliavo dėžėje nuo apelsinų – dar viena ryški princo biografijos detalė, kokių jo gyvenime buvo daugiau nei užtektinai.

Ištrūkus iš pražūties, prasidėjo klajūnų gyvenimas. Iš pradžių gyventa pas gimines Paryžiuje, kur galiausiai subyrėjo tėvų santuoka: tėvas su mylimąja persikėlė į Monte Karlą, o motina, dėl komplikacijos po tymų beveik apkurtusi ir kankinama šizofrenijos, atsidūrė gydymo įstaigose Vokietijoje. Dvasios ramybę princesė Alice atrado, kai pagijusi įsiliejo į labdaringą veiklą, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo vietos žydę su vaikais, – už tai vėliau jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Po perversmo Graikijoje princesė apsigyveno Bakingamo rūmuose, kur ir mirė.

Anksti namų ir tėvų globos netekęs Philipas buvo blaškomas tarp Londone gyvenančių giminaičių, mokyklų Vokietijoje, Škotijoje tarsi, kaip sykį rašė jo pusseserė Jugoslavijos princesė Alexandra, šuo, ieškantis savo guolio. Galiausiai jį globoti apsiėmė motinos brolis britų karinio jūrų laivyno admirolas lordas Louisas Mountbattenas. Jo rūpesčiu Philipas mokėsi, be kita ko, ir pas garsųjį patyrimo pedagogikos kūrėją Kurtą Hahną, nuo nacių persekiojimo persikrausčiusį į Škotiją. Lordas L.Mountbattenas paklojo pamatus ne tik sūnėno kariškio karjerai (ne vienos kartos Mountbattenai buvo žinomi karališkojo jūrų laivyno karininkai): būtent jis supažindino Philipą su būsimąja karaliene, trečios eilės pussesere.

Lemtinga pažintis

Tai įvyko 1939-ųjų liepą, kai princesė, tuomet tik trylikametė paauglė, lydėdama tėvą, apsilankė Dartmuto karinio jūrų laivyno koledže, kur mokėsi aštuoniolikmetis Philipas Mountbattenas. Kilus Antrajam pasauliniam karui, P.Mountbattenas dalyvavo karinėse operacijose, be kita ko, Matapano mūšyje su Italijos pajėgomis, konvojavo sąjungininkų laivus, dalyvavo sąjungininkų išlaipinimo Sicilijoje operacijoje. Pažintį su būsimąja žmona jis palaikė laiškais. Antrasis jų susitikimas įvyko 1943 m. Vindzorų pilyje, o 1946-aisiais jau leitenanto laipsniu ir apdovanojimais už drąsą įvertintas P.Mountbattenas paprašė karaliaus Jurgio VI dukters rankos.

Tam, kad galėtų vesti kronprincesę, P.Mountbattenas turėjo pakeisti religiją (iš graikų ortodoksų pereiti į anglikonų tikėjimą), išsižadėti savųjų Graikijos ir Danijos princo titulų ir tarnystės Graikijai, kuri, tiesą sakant, buvo ne daugiau nei gimimo vieta. Jo senelį, Zonderburgo-Gliuksburgo dinastijos atžalą, 1863 m. Graikijos parlamentas pasikvietė iš Danijos – Danijos karaliaus Kristijono IX sūnus tapo Graikijos karaliumi Jurgiu I. P.Mountbatteno motina buvo vokiečių princo Ludwigo Battenbergo, vedusio Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos anūkę ir įsitvirtinusio Didžiojoje Britanijoje, duktė. Tad baltaplaukio mėlynakio Philipo, kurį princesės Elžbietos auklė vadino vikingu, o Karalienė Motina – hunu, gyslomis tekėjo kilmingųjų Europos šeimų kraujas, o būdamas tolimas karalienės Viktorijos anūkas, jis ir pats turėjo teorinę teisę į britų sostą.

Vargu ar klysta biografai, kai kalba apie Bakingamo rūmuose P.Mountbattenui rodytą nepakantumą ir dėl jo iš dalies vokiškos kilmės bei artimųjų biografijos faktų. Didžioji Britanija buvo ką tik per plauką išvengusi nacių okupacijos, todėl britams nebuvo lengva susitaikyti su mintimi, kad Bakingamo rūmuose – žmogus, dar neseniai sėdėjęs prie vieno stalo su naciais: Edinburgo hercogo mylimiausia sesuo, dar prieš karą žuvusi aviakatastrofoje kartu su savo vaikais, buvo ištekėjusi už aukšto rango nacių karininko.

Atsižadėjusiam savo titulų, būsimam žentui karalius Jurgis VI suteikė Edinburgo hercogo titulą, tad, iki tapo karaliene, Elžbieta II buvo tituluojama Jos karališkąja didenybe Edinburgo kunigaikštiene princese Elizabeth.

Daugybė metraštininkų tuos kelerius metus nuo vedybų 1947-ųjų lapkritį iki 1952-ųjų vadina laimingiausiais Elžbietos ir princo Philipo metais. Pora apsistojo Maltoje, kur Edinburgo hercogas, tęsdamas savo motinos giminaičių tradiciją, tarnavo karališkajame kariniame jūrų laivyne, o kronprincesė gyveno beveik nerūpestingą gyvenimą – augino pirmagimius princą Charlesą ir Anne, kartkartėmis vykdydama karališką misiją leisdavosi į vizitus. Idilė baigėsi, labai pablogėjus karaliaus Jurgio VI sveikatai.

Auka svetimai karūnai

Mums, galimybę stebėti Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos gyvenimą turintiems tik pastaruosius tris dešimtmečius, gali atrodyti kitaip, tačiau karalienė Elžbieta II visada buvo populiariausia Vindzorų šeimos atstovė, o karaliene ji tapo, galima sakyti, per svetimą klaidą.

Kiekvienas naujas monarchų šeimos atstovas jau gimdamas atsiduria savojoje eilės prie sosto vietoje. Elžbieta II negimė būti karaliene – nuo monarchės karūnos ją skyrė dėdė Edvardas VIII ir potencialūs jo palikuonys. Tačiau dėl meilės monarchijai nepriimtinai išsiskyrusiai amerikietei Edvardas VIII atsisakė savo prigimtinės teisės į karūną, kurią visai pagrįstai galima vadinti pareiga ir net našta, todėl valstybės valdovu tapo būti karaliumi negimęs jaunesnysis brolis Jurgis, o Elžbieta II atsidūrė per žingsnį nuo sosto. Būdamas kuklus ir gerokai mažiau ambicingas nei Edvardas VIII, Jurgis VI monarchijai vadovavo ypač sunkiu metu – Europoje kaistant atmosferai, prasiveržusiai Antruoju pasauliniu karu.

Karalius mirė 1952-ųjų vasarį, sulaukęs vos 55-erių, todėl Elžbietai II jo darbą teko perimti gerokai anksčiau, nei to tikėjosi ji, juolab – jos sutuoktinis. Negana to, kad buvo išplėštas iš karinio jūrų laivyno, monarchės sutuoktinis, kaip teigia metraštininkai, sukėlė nerimą karališkuosiuose rūmuose, kad gali pasikartoti istorija, kai karalienė Viktorija savo monarchės galiomis faktiškai dalijosi su sutuoktiniu, princu Abertu.

Šiandien neabejodami galime teigti, kad Edinburgo hercogas atstovavo jau beveik išmirusiai kartai, kuriai būdingas ypatingas pareigos jausmas. Nesunku įsivaizduoti, ką galėjo jausti ambicingas jaunas žmogus, priverstas pasiaukoti svetimai karūnai. Ypač kad tai XX a. pradžios patriarchaline dvasia auklėtas, karjerą kariniame jūrų laivyne vos pradėjęs daryti kilmingų giminių atstovas. Princas Philipas nebuvo baigęs elitinių koledžų ir universitetų, kurių diplomai galėjo atvėsinti jo aistrą jūrai ir karybai. „Nesu baigęs jokio universiteto, nesu humanistas ar gamtininkas. Aš esu skolingas kitai tikrai didelei pasaulio brolijai – jūros brolijai“, – yra pasakęs princas. Tačiau rinktis jam neleido nei aplinkybės, nei vertybės.

1953-iaisiais Edinburgo hercogas baigė karinę karjerą turėdamas karo laivyno admirolo, feldmaršalo ir karinės aviacijos maršalo laipsnius. Dabar, užuot strategavęs jūroje, jis turėjo „plaukioti“ sausumoje. Savo malonumui princas Filipas pasinėrė į kitą stichiją – dangų: 1959 m. gavęs piloto licenciją, skraidė iki pat 1997-ųjų.

Nauja veikla

Edinburgo hercogas buvo pirmasis valdinys, prisiekęs ištikimybę ką tik į sostą įžengusiai karalienei Elžbietai II, o netrukus jam buvo suteiktas princo titulas – privilegija, kuria paprastai apdovanojami tik Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atžalos.

Sutuoktinei tapus karaliene, princas Philipas tapo jos privačiu patarėju ir ėmėsi veiklos, kurią šiandien jau laikome savaime suprantama ir neatskiriama nuo monarchų antrųjų pusių gyvenimo. Be to, kad ėmėsi modernizuoti monarchų rūmų kasdienybę, įvedė neoficialių priėmimų tradiciją, jis atsidavė visuomeniniams fondams ir įvairiais laikotarpiais buvo Kembridžo, Edinburgo ir Salfordo universitetų garbės prezidentas, vadovavo Didžiosios Britanijos mokslo pagalbos asociacijai, Aeronautikos draugijai ir Nacionaliniam gyvūnų apsaugos fondui, iki paskutinio atodūsio ėjo Londono universiteto Karaliaus koledžo rektoriaus pareigas. Princo pasididžiavimas – kartu su savo mokytoju K.Hahnu sukurta asmeninio tobulėjimo programa, kurioje nuo 1956-ųjų jau yra dalyvavę 4 mln. jaunuolių nuo 14 iki 18 metų.

Nuo 1952-ųjų lydėdamas sutuoktinę beveik visų jos vizitų metu Edinburgo hercogas aplankė daugiau kaip 140 šalių, nors nedarė viešų pareiškimų ir retai davė interviu. Britų žiniasklaida skaičiuoja, kad 1952–2017 m. laikotarpiu jis dalyvavo daugiau nei 22 tūkst. renginių, pasakė 5 496 kalbas, buvo 785 Jungtinės Karalystės ir Sandraugos labdaros ir aplinkosaugos organizacijų globėjas ar narys (2011-aisiais, per savo 90-ąjį gimtadienį, daugelio organizacijų globos pareigas jis perleido kitiems karališkosios šeimos nariams).

Biografai sako, kad princas Philipas ne tik domėjosi technikos naujovėmis, bet ir tapo ekologinio mąstymo pirmtaku šalyje, nuoširdžiai besidominčiu aplinka ir gamta. Šis polinkis turbūt vienintelis, kurį iš tėvo paveldėjo ir princas Charlesas.

Charakteriu tėvui artimesnė buvo princesė Anne, tačiau hercogas bandė savo keliu vesti vyriausiąjį sūnų. Nors buvo visiškai kitokios prigimties, tėvo pastangomis jis buvo išsiųstas mokytis į itin griežta tvarka pagarsėjusį Gordonstouno internatą, kuriame protą ir kūną lavino pagal griežtąją K.Hahno metodiką, tarnavo kariniame jūrų laivyne, tačiau jam nejuto jokios aistros.

Vėliau biografijų puslapiuose įrašytas iš sūnaus lūpų prasiveržusias detales apie tėvą („Mano tėvas nekenčia eiti į koncertus: jis nenori būti sujaudintas“) hercogas yra bandęs sušvelninti. „Charlesas yra romantikas, aš – pragmatikas. Tai reiškia, kad mes daiktus matome skirtingai. O kadangi aš vertinu ne kaip romantikas, sakoma, kad esu bejausmis“, – viename privačių pokalbių esą sakęs princas Philipas.

Ištikimas šešėlis

Princo Philipo psichologiniame portrete derėjo labai skirtingos spalvos. Kuklumas ir arogancija, optimizmas ir realizmas, galėjo būti ir labai draugiškas, ir ne, jautrus ir nejautrus, pernelyg kritiškas, bendraujantis ir vienišius. Jis teigė sugalvojęs žodį „dontopedalogija“: tai esąs talentas grūsti koją į burną. Kaip yra sakiusi velionė karalienės pusseserė princesė Margaret Rodes, jis mėgo diskutuoti, tačiau negalėjo pakęsti pralaimėti. Kita vertus, jis galėjo būti tikras dėl besąlygiško žmonos lojalumo, net jei tarp abiejų jų, kartais net tarnų akivaizdoje, kildavo  žodžių mūšis.

Princas Philipas buvo tikra atsvara viešumoje matomai karalienei, niekada nedemonstruojančiai savo emocijų. Teigiama, kad Londono arkivyskupas Richardas Chartresas yra pasakęs: „Jei karalienę būtų vedęs standartinis britų aristrokratas, tai būtų seniai visiems atsibodę.“ Formalumų ir asmeninių savybių varžoma sutuoktinė nuolat buvo santūri, o jis meistriškai skleidė britiško humoro žiežirbas, kurias, jei būtų surašytos atskirame leidinyje, galėtume laikyti nesenstančia humoro klasika. Oficialių vizitų metu princas demonstruodavo nuoširdų smalsumą, tuo pamalonindamas šeimininkus.

Kantriu ir ištikimu karalienės šešėliu, įpratusiu laikytis protokolo ir eiti per du žingsnius nuo žmonos, princas Philipas buvo iki pat 2017-ųjų, kai atsiribojo nuo oficialių renginių. Vėliau liko tuo žmogumi, šalia kurio ji atrodo ne vienu įtakingiausių planetos lyderių, bet mylinčia ir mylima moterimi.

Plačiau apie tai skaitykite „Kauno dienos“ straipsnyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

simboliška

simboliška portretas
Princo Filipo garbei Vilniuje nugriaudėjo griaustinis. :)

PX

PX portretas
Dvyratukas Ostapenka zymiai daugiau nusipelne Lietuvai negu zudiku imperijos karalius.

rašeivos

rašeivos portretas
Tai jei jau rašote vardus originalia forma, tai ir karalienės vardą tada rašykite Elisabet, o ne Elžbieta. Iš didelio rašto išėjot per kraštą. :)
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių