„Oskaruose“ patyrė nesėkmę

Žymiausioje JAV kino apdovanojimų ceremonijoje jau seniai nevengiama politinių temų, tačiau šių metų (97-ieji) „Oskarai“ buvo kaip niekada politiški.

Beveik visi šiais metais nominuoti filmai vienaip ar kitaip buvo susiję su praeitį bei dabartį liečiančiais pačiais įvairiausiais politiniais klausimais, o ir tuose, kuriuose jų netyrinėta, politika atsispindėjo netiesiogiai.

Antai pagrindinę statulėlę už geriausią filmą pelniusioje melodramoje, pasakojančioje apie jaunų žmonių meilę, taip pat nebuvo išvengta politikos, mat prieš ceremoniją kalbėta, kad antraeilį personažą vaidinęs rusų aktorius (jis taip pat buvo nominuotas už savo vaidmenį statulėlei) anksčiau filmavosi Kremliaus darbelius pateisinančiuose kūriniuose.

Šiuo metu aistroms dėl „Oskarų“ nuslūgus, galima konstatuoti, kad apdovanojimo taip ir nelaimėjęs belgų kino kūrėjo Johano Grimonprezo (1962) dokumentinis darbas „Garso takelis valstybės perversmui“ („Soundtrack to a Coup d‘Etat“, 2024) yra veikiausiai vienas pačių įdomiausių šiemet „Oskaruose“ fiasko patyrusių filmų, į kurį tiesiog būtina atkreipti dėmesį politika, Šaltojo karo (1945–1991) epocha ir gera muzika besidomintiems žmonėms.

Kartu su Vakarų žiniasklaidos dėmesį patraukusiu Ruandos remiamų sukilėlių vydyktu Kongo Demokratinės Respublikos (KDR) miesto Gomos puolimu (2025 m. sausis), šis darbas mums priminė  ir dar apie vieną pačių liūdniausių kraštų pasaulyje, kuris dėl savo turimų lobių yra pasmerktas tapti tenykščių ir užjūrio grobuonių taikinių bei geopolitinių rietenų arena.

Protestai: šių metų kovo viduryje Briuselyje prieš ES užsienio reikalų ministrų susitikimą vyko demonstracijos, palaikančios Kongą, reikalaujant sankcijų Ruandai, užpuolusiai šią Afrikos respubliką. Scanpix nuotr.

Susitepęs tenykštis elitas

Šiuo metu, remiantis Afrikoje dirbusių tyrinėtojų Alison Spence Brooks ir Johno Edwardo Yelleno 1988 m. Katandoje atrastu kauliniu žeberklu, yra daromos prielaidos, kad dabartinėse KDR žemėse žmonės gyvenę jau prieš 80–90 tūkst. metų.

Vėlesniais laikais į šiuos kraštus atklydusios bantų kalbinei grupei priklausančios gentys, kurios veikiausiai atsinešusios gyvulininkystės ir geležies apdirbo praktikas bei privertusios trauktis primityvesnius iš medžioklės ir gėrybių rinkimo pragyvenančius žmones kitur.

Gyventojų skaičius augo, kraštas vystėsi ir galiausiai jame ėmė kurtis kažkas panašaus į mažas valstybes.

Jų būta daug ir įvairių, tačiau Lubos imperija, Lundos ir Teke karalystės bei ypač vadinamoji Kongo imperija, buvę būtent tais valstybiniais dariniais, kurių palikimas šiuolaikiniams tyrinėtojams matomas bene ryškiausiai.

1482 m. rugpjūtį į šiuos kraštus atvyko pirmasis baltasis europietis ir nuo tada šio užkampio žmonių gyvenimą ėmusi krėsti viena neganda po kitos.

Spėjama, kad portugalų keliautojas Diogo Cao (1452–1486) tenykščiams žmonėms lyg ir nieko ypatingai blogo nepadaręs (bent jau ne tiek, kiek jo kolegos šių dienų Meksikoje), tačiau jo atvykimas žymi su metais vis labiau stiprėjančio baltųjų įsitvirtinimo regione pradžią.

Šiuose kraštuose europiečius itin domino dramblio kaulas, varis bei pigi darbo jėga, tad per keletą dešimtmečių dabartinių KDR žemių populiacija itin stipriai nukentėjo dėl transatlantinės vergų prekybos, kurioje svarbų vaidmenį vaidino ne tik baltieji interesantai, bet ir tenykštis „juodasis“ elitas.

Ryžtas: šių metų kovą KDR gvardijos kariai žygiuoja Kinšasos gatvėmis, demonstruodami jėgą tuo metu, kai Ruandos M23 kovotojai tęsė puolimą jų valstybės rytuose. Scanpix nuotr.

Belgų monarcho latifundija

Atėjus XIX a. aštuntajam dešimtmečiui, baltųjų europiečių skverbimasis į šį regioną pasiekė visiškai naują lygį, mat, dabartinėmis KDR žemėmis itin susidomėjo belgų monarchas Leopoldas II (1835–1909).

1876 m. rugsėjo 12 d. Leopoldas II atidarė specialią konferenciją Briuselyje, į kurią buvo sukviestas gausus būrys mokslininkų ir filantropų iš visos Europos.

Kai kurie jų galbūt ir buvo naiviai patikėję, kad pagrindinis šios konferencijos pretekstas yra išplėsti Juodojo žemyno tyrinėjimus bei pagerinti tenykščių čiabuvių gyvenimą, tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, Belgijos monarchas jau tada turėjo visiškai kitų planų.

Savo laiko monarchas veltui nešvaistė ir tuojau pat pradėjo samdyti žmones bei siųsti juos į Afriką, tačiau šie pirmieji jo žygiai į Juodąjį žemyną nenusisekė.

Konferencijai baigiantis (rugsėjo 19 d.) jos dalyviai (veikiausiai ne be Leopoldo II pagalbos) nusprendė, kad būtina tuojau pat įsteigti vadinamąją Tarptautinę Centrinės Afrikos Tyrinėjimo ir Civilizacijos skleidimo Asociaciją (pranc. „Association Internationale pour l‘Exploration et la Civilisation de l‘Afrique Centrale“).

Naujojo juridinio darinio pavadinimas skambėjo didingai ir itin daug žadančiai, tačiau iš esmės tai tebuvo privati komercinių interesų „juodojoje“ Afrikoje turėjusi bendrovė, kurios pirmininku bei svarbiausiu (ir vieninteliu) akcininku galiausiai tapo pats Leopoldas II.

Savo laiko monarchas veltui nešvaistė ir tuojau pat pradėjo samdyti žmones bei siųsti juos į Afriką, tačiau šie pirmieji jo žygiai į Juodąjį žemyną nenusisekė.

Kaip ir kiekvienas pradedantis verslininkas Leopoldas II netrukus aiškiai suprato, kad vienas pačių svarbiausių faktorių, lemiančių korporacijos sėkmę yra patikimi ir savo amatą išmanantys žmonės, tad netrukus jis atkreipė dėmesį į britų avantiūristą Johną Rowlandsą (1841–1904) dar žinomą sero Henry’io Mortono Stanley’io slapyvardžiu.

Šis dalį gyvenimo Jungtinėse Valstijose praleidęs velsietis jau buvo lankęsis centrinėje Afrikoje ir, kaip spėjama, turėjo panašių sumanymų į besisukančius belgų monarcho galvoje, tačiau sudominti Didžiosios Britanijos Kongo regionu jam nepavyko.

1878 m. birželį Leopoldas II ir H. M. Stanley’is susitiko pokalbiui dėl darbo, o tų pačių metų lapkritį buvo įsteigtas vadinamasis Aukštutinio Kongo tyrimų komitetas (pranc. „Comite d‘Etudes du Haut- Congo“), kuris nieko nelaukęs, nusamdė H. M. Stanley’į.

Nuo 1879 m. rugpjūčio iki 1884 m. birželio į Centrinę Afriką grįžęs nuotykių ieškotojas klajojo po Kongo baseiną, tyrinėdamas kraštą, steigdamas karinę infrastruktūrą, vystydamas logistiką, sudarinėdamas sutartis su vietos didžiūnais ir kitaip dėdamas pamatus vadinamajai Laisvajai Kongo Valstybei (pranc. „Etat independant du Congo“), t. y. dariniui, kuris nuo 1885 iki 1908 m. iš esmės buvo net ne Belgijos kolonija, o asmeninė Leopoldo II nuosavybė.