Šį kartą taip nutiko Vokietijoje. Rinkimus laimėję konservatoriai verčia viso pasaulio ekspertus susimąstyti apie socializmo eros saulėlydį.

Darbo nėra, ir nereikia

Škotijos Glazgo miestas tikrai turi patrauklių ir garsių vietų. Svečiams ne gėda parodyti karalienės Viktorijos epochos namus ir senamiestį.

Tačiau Glazgo rytinė rinkimų apylinkė nėra vieta, kur vertėtų vestis atklydusį svečią grožėtis garsiais eksponatais. Rajono jaunimas – dažniausiai peiliais ar beisbolo lazdomis ginkluoti vaikinai, pasitelkę kovinius šunis, čia nuolat kovoja dėl dominavimo. Miesto gatvių peizažą paįvairina alkoholio buteliai ir grafitai. Laikraštis "The London Times" šį Glazgo rajoną apibūdino kaip vietą, kur sunku gyventi, bet lengva mirti.

Kaimynystėje, tarp eilėmis pastatytų dviaukščių namų, gyvenimas ramesnis, bet toks pat sunkus. Antsvorio turinčios jaunos motinos, tatuiruotomis rankomis, šiomis gatvėmis stumia vežimėlius su vaikais. Greitojo maisto restoranuose ir grožio salonuose negausu lankytojų, o prekybos centruose, kaip ir įdarbinimo centre, jų visai nėra.

"Negi niekas nesidomi galimybe įsidarbinti?" – klausia centre apsilankęs vokiečių leidinio "Der Spiegel" korespondentas. "Darbo nėra", – atsainiai atsako tinginiaujantis darbuotojas.

Jis teisus. Nedarbas šiame rajone siekia 50 proc. Daugelis jau prie to priprato ir net nesistengia keisti padėties.

Leiboristų bastionas

Iki šiol Glazgo rytai buvo vadinami premjero Gordono Browno kiemu. Čia leiboristų kandidatai visuomet sulaukdavo paramos. Nuo 1922 m. didžiausio Škotijos miesto rytų apylinkėje buvo balsuojama tik už leiboristus. Darbo liaudis čia žinojo, kas geriausiai atstovaus jų interesams.

Tik ne šią vasarą. Per tarpinius rinkimus, vykusius šią vasarą, leiboristų kandidatė Margaret Curran ir jos partija surinko rekordiškai mažai – tik 41,7 proc. – balsų. Pirmą kartą per 87 metus dauguma rajono rinkėjų balsavo už kitą kandidatą – Škotijos nacionalinės partijos kandidatą. Tai buvo tik pradžia.

Partijos populiarumas smuko ir toliau. Ypač smukimas pasijuto per birželį vykusius Europos Parlamento rinkimus, kai tik 20,8 proc. škotų balsavo už G.Browno vadovaujamos partijos kandidatus. Itin didelio populiarumo neturėję nacionalistai šį kartą laimėjo – surinko 29,1 proc. balsų. Visos šalies mastu leiboristų rinkimų rezultatai pasirodė esantys dar prastesni.

Suskaičiavus balsalapius paaiškėjo, jog už juos savo balsus atidavė 16,1 proc. rinkėjų. Tai buvo tikras smūgis partijai, kuri kalba apie save kaip apie jėgą, įkūnijančią modernią ir pažangią Didžiąją Britaniją.

Užkrėtė visą Europą

Leiboristas ir Glazgo gyventojas Hanzala Malikas tokį prastą rezultatą rinkimuose pavadino partijos pagrindo erozija. Miesto tarybos narys, skirtingai nei daugelis jo partijos lyderių, mano, kad artėja pabaiga.

"Rinkėjai nebuvo sudominti, – diagnozę nustatė dešimtmečius partine veikla užsiimantis H.Malikas. – Dabar yra padarinių."

Tačiau mažėjantis kairiųjų populiarumas nėra tik Jungtinės Karalystės ar Škotijos bėda. Tai tarsi virusas, kuris užkrėtė visą Europą – kiekvieną socialistų ir demokratų partiją visoje 27 šalių Bendrijoje. Liga juntama nuo Suomijos iki Ispanijos. Smunkantį kairiųjų populiarumą aiškiai parodė ir praėjusio savaitgalio rinkimai Vokietijoje.

Prieš 26 metus garsaus sociologo lordo Ralfo Dahrendorfo pranašystė apie socializmo eros pabaigą, atrodo, išsipildė. Šio amžiaus pradžioje socialistai ir socialdemokratai kontroliavo vyriausybes dvylikoje iš penkiolikos ES šalių.

"Mes – naujieji radikalai", – anuomet išdidžiai skelbė britų ministras pirmininkas Tony Blairas. Jis taip pat kalbėjo apie pokyčius, tradicinių politikos strategijų modernizaciją, kelią, vedantį prie naujos socialinės ir ekonominės realybės.

Kolegai pritarė ir tuometis Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis. Propaguodami savo viziją, jie sušaukė ES viršūnių susitikimą, kurį pavadino modernizuotojų susitikimu. Šiandien nė vieno iš šių reformatorių neliko valdžioje, o jų siūlytas trečias kelias, atrodo, įsirėmė į sieną.

Prasidėjo Skandinavijoje

Keista, bet kairiųjų saulėlydis prasidėjo Skandinavijoje – tradiciniame kairiųjų dominuojamame krašte, kur net sugebėta įgyvendinti gerovės valstybės viziją. Centro kairieji vadovavo Danijos vyriausybei iki 2001 m., o Švedijoje konservatoriai juos pakeitė 2005 m. Dešinieji pasirodė tikresni reformatoriai už kairiuosius.

Vėliau atėjo Suomijos, Graikijos ir Nyderlandų eilė. Savo pozicijas kairieji greitai prarado ir Italijoje. Triuškinamu pralaimėjimu baigėsi socialistų bandymas laimėti prezidento rinkimus Prancūzijoje 2007 m., o Didžiojoje Britanijoje gelbėdamas partijos reitingus tais pačiais metais pasitraukė T.Blairas. Tačiau kitų metų rinkimų britų leiboristai vis tiek tikriausiai nelaimės. Blogiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo pasirodė socialistai per rinkimus ir Austrijoje.

Nesėkmių eilę nacionalinėse valstybėse vainikavo prasti Europos Parlamento rinkimų rezultatai. Pirmą kartą Europos įstatymų leidžiamojoje institucijoje socialistai turi tik ketvirtadalį mandatų, o vyriausybėms Europoje vadovauja tik Norvegijos (šalies ne ES narės) ir Portugalijos socialistai, jie turi labai trapią daugumą šalies parlamente.

Išdavė savo rinkėjus

Socialistų nepopuliarumas atrodo išties keistai turint galvoje, kad Europos ekonomika atsidūrė didžiausioje nuo 1929 m. prasidėjusios Didžiosios depresijos laikų duobėje. Keista ir dėl to, kad mažai kur Europoje (nebent Lietuvoje) kairieji galėtų būti apkaltinti tuo, jog nežinojo, kaip tvarkytis su finansais, kai buvo valdžioje.

Krizės kaltininkė aiški – bankų ir akcijų rinka. Politikai, kurie buvo valdžioje, gal išskyrus vieną kitą atvejį, irgi pasikliaudavo visuotinai pripažintu rinkos savireguliacijos principu, tad kaltinti jų nevalia. Tai už ką gi taip rinkėjai baudžia kairiuosius? Kodėl konservatoriai ir liberalai nepraranda savo rinkėjų?

Atsakymo į šį klausimą galima ieškoti analizuojant ir kairiųjų, ir dešiniųjų elgesį. Viena vertus, socialdemokratai atkakliai siekė reformų (bent jau skelbė tai), perimdami kai kuriuos dešiniųjų sumanymus, ir tai atstūmė kai kuriuos rinkėjus, tradiciškai balsuojančius už kairiuosius. Žmonės tiesiog pamanė, kad jie atsisako savo principų – to, ką jie deklaravo ilgus metus. Taip socialistai patys paspendė sau spąstus, į kuriuos sėkmingai įkliuvo.

Antra vertus, prie socialistų žlugimo prisidėjo dešinieji. Konservatoriai ir liberalai pradėjo daugiau dėmesio skirti šalių ekonomikų reguliavimo mechanizmams, taip į savo stovyklą perviliodami kairiųjų rinkėjus.