„Mūsų prezidentas kreipėsi į V. Putiną ir paprašė Rusijos pagalbos“, – per valstybinį radiją sakė Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Maratas Imankulovas, paaiškinęs, kad „abiem šalims yra sunku pasiekti susitarimą“.

Buvusias sovietines Kirgizijos ir Tadžikijos respublikas skiriančios 970 km ilgio sienos dalis yra ginčijama nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo laikų, todėl nuolat vyksta susirėmimai.

Praėjusį mėnesį per kovas pietinėje Kirgizijos dalyje esančiame Batkeno regione, besiribojančiame su Tadžikija, abiejų šalių valdžios duomenimis, žuvo apie šimtas žmonių.

„Ši problema iškilo dėl to, kad (žlugus Sovietų Sąjungai) nebuvo laiku išspręsti delimitacijos ir demarkacijos klausimai“, – sakė M. Imankulovas.

„Rusija yra SSRS įpėdinė, todėl archyviniai dokumentai ir žemėlapiai yra Maskvoje“, – pridūrė jis.

Ir Tadžikija, ir Kirgizija yra Rusijos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) – regioninio karinio aljanso – narės.

V. Putinas, S. Žaparovas ir jų Tadžikijos kolega Emomali Rahmonas buvo susitikę spalio 13 dieną Astanoje vykusio regioninio viršūnių susitikimo metu.

Tada V. Putinas sakė, kad Rusija „nepretenduoja į tarpininkės vaidmenį“, bet „peržiūrės dokumentus ir žemėlapius, ieškodama sprendimo“.

Tarptautinė rizikos valdymo bendrovė „Coface“ praėjusį mėnesį paskelbtoje rizikų apžvalgoje pažymėjo, kad Rusija, pagal KSSO turinti karinių bazių abiejose šalyse, paprastai užima neutralią poziciją jų konflikto atžvilgiu.

Kariniu požiūriu įsitraukusi į karą su Ukraina ir susidūrusi su Armėnijos ir Azerbaidžano kova Kaukaze, Rusija gali būti nepajėgi tarpininkauti, kaip ji paprastai daro regione, rašo „Coface“.

Vis dėlto Maskva galėtų pasinaudoti tuo, kad Rusijoje gyvena daugybė kirgizų ir tadžikų emigrantų, kurių piniginės perlaidos sudaro daugiau kaip 20 proc. jų šalių BVP, ir pritraukti abi konfliktuojančias šalis prie derybų stalo.

Apžvalgoje pastebima, kad net jei Rusija ir kitos kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Kinija, kurios įtaka regione smarkiai išaugo, ypač ekonomikos srityje, artimiausiu metu galėtų nuraminti situaciją, ilgalaikiam konflikto sprendimui trukdo prastas abiejų šalių valdymas.

Abiejose šalyse vyrauja politinis ir socialinis nestabilumas, daugiausia dėl plačiai paplitusio skurdo, silpnų institucijų ir korupcijos, taip pat vidinių etninių ir kalbinių nesutarimų.

Tadžikijos prezidento E. Rahmono, valdančio nuo 1992 metų, autoritarinis režimas griežtai riboja politines teises ir pilietines laisves. Kirgizijos prezidentas S. Žaparovas atėjo į valdžią, vadovaudamasis nacionalinio populizmo programa.