Nors tarptautinė bendruomenė supranta, kad tokios valstybės, kaip Azerbaidžanas ar Baltarusija, tik imituoja demokratinius rinkimus, autoritariniai režimai tokiomis imitacijomis skelbia artėjantys prie dialogo su Vakarų demokratijomis, sako Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Laurynas Kasčiūnas. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Šarūnas Liekis pažymi, kad net nedemokratinėse šalyse valdžiai reikalingas piliečių pritarimas, ir neretai visuomenė iš tiesų mano autoritarinį režimą esant vienintele tinkamiausia valdymo forma.

„Niekas turbūt netiki, kad tai – demokratiški rinkimai, bet ne visose šalyse demokratinė sistema susilaukia vienodo palaikymo. Pasaulyje egzistuoja įvairiausios autoritarizmo, vadizmo formos. Netgi demokratinėse valstybėse yra tokias valdymo formas remiančių partijų, pavyzdžiui, Nacionalinis frontas Prancūzijoje.

Tačiau netgi ir tokiose valstybėse, kuriose demokratijos nėra, valdžiai svarbus gyventojų pritarimas. O palaikymas režimui tose šalyse nebūtinai yra suklastotas: žmonės tiki, kad tai yra vienintelė tinkamiausia valdymo forma, nes ši mintis jiems diegiama ilgus metus. Jei, pavyzdžiui, paklaustume kazacho nuomonės, jis greičiausiai tikės, kad tai – vienintelis tikras būdas valdyti šalį, antraip kils netvarka“, – tikina Š. Liekis.

Bando užburti ne tik „vidaus rinką“

L. Kasčiūnas sutinka, kad rinkimų imitacija yra labai svarbi nedemokratinių šalių viduje. Tačiau, pasak pašnekovo, taip bandoma tarptautinei bendruomenei parodyti, kad net ir autoritarinis lyderis yra išrinktas prezidentu, ir tai neretai padeda užmegzti artimesnį dialogą.

„Jų vidinė legitimacija yra svarbus dalykas. Ne veltui kalbama, kad Aliaksandras Lukašenka nori, jog rinkimuose dauguma rinkėjų būtų iš tiesų už jį atidavę balsus.

Rinkimų imitacija bandoma parodyti, kad prezidentas yra rinktas, pripratinti tarptautinę bendruomenę prie tos minties. Nors tarptautinė bendruomenė nepripažino nė vienų A. Lukašenkos rinkimų kaip skaidrių, legitimių ir demokratiškų, tačiau vis tiek su juo kalbėjo kaip su prezidentu, faktiniu vadovu“, – kalba L. Kasčiūnas.

Pasak RESC analitiko, jei A. Lukašenka 20 metų nebūtų rengęs nė vienerių rinkimų, tarptautinės bendruomenės būtų visiškai nustumtas į užribį.

„Rinkimų imitavimas kiek priartina autoritarinių režimų vadovus prie dialogo su Vakarų demokratijomis. Tai sudaro sąlygas [tarptautinei bendruomenei ] galvoti, kad po kitų rinkimų gali kažkas būti geriau, tikėtinos transformacijos.

Nors pastarųjų rinkimų Baltarusijoje niekas nepavadintų demokratiškais, jie buvo šiek tiek švelnesni, buvo paleisti politiniai kaliniai, ir tokiu būdu A. Lukašenka pagerino santykius su Vakarais“, – pažymi L.Kasčiūnas.

Renkasi mažesnę blogybę

Š. Liekio teigimu, saviapgaulės tarptautinėje bendruomenėje autokratijų požiūriu esama, tačiau Vakarai neturi didelių pasirinkimo galimybių: „Tarptautinė bendruomenė, priimdama sprendimus, renkasi tarp neigiamų reiškinių ir visiškos blogybės. Kalbant apie Baltarusiją ar Azerbaidžaną, kai kitoje pusėje yra branduolinį ginklą turinti autoritarinė Rusijos federacija, supranti, kad su pakraščiuose esančiais nedemokratiniais režimais lengviau derėtis, nei su tuo didžiuoju blogiu.“

Savo ruožtu L. Kasčiūnas teigia manantis, kad tai, jog tokiose šalyse, kaip Baltarusija ar Azerbaidžanas, vyksta rinkimai, rodo vakarietiško demokratijos modelio moralinę viršenybę.

„Net jei autoritaras bando imituoti demokratiją, žmonės, pavyzdžiui, Kazachstane savo valstybę laiko demokratine prezidentine. Be to, rinkimų imitacija gali būti didesnė ar mažesnė. Pamačius kažkokį pagerėjimą, galima sumažinti spaudimą režimui, pasiūlyti ekonominį kontraktą“, – kalba RESC analitikas.