Kremlius atleido Rusijos politinės scenos veteraną Jurijų Lužkovą, kuris ilgiau už visus Boriso Jelcino epochos regionų lyderius skynė valdžios vertikalės vaisius - Maskvoje, savo žmonos, turtingiausios Rusijos moters Jelenos Baturinos, verslo sėkmės starto aikštelėje.

J.Lužkovas paliko postą, 18 metų valdęs 320 mlrd. dolerių ekonomiką ir darniai veikiančią politikos mašiną, nustatančią kryptį visai šaliai ir pakartojančią sumažintą valdžios tarpusavio santykių federalinę struktūrą, kurią sukūrė Vladimiras Putinas.
Puikios sveikatos 74 metų ruonis, bitininkas, išradėjas ir literatas Jurijus Lužkovas buvo "Vieningosios Rusijos" šulas, neleidžiantis visuomenės nepasitenkinimui išsilieti į gatves ir užtikrinantis valdžios partijai milijonus rinkėjų balsų sostinėje.

Tačiau Dmitrijus Medvedevas nuo prezidentavimo pradžios užsimindavo, kad yra nepatenkintas J.Lužkovu.

Šis taip pat neliko skolingas ir porą kartų įdūrė premjero V.Putino jaunesniajam partneriui valdančiajame tandeme. Vieši išpuoliai prieš prezidentą galiausiai Maskvos galvai kainavo postą, o prieš tai vyko didelis artilerinis parengimas, kuriam buvo panaudoti Kremliaus kontroliuojami televizijos kanalai.

Meras ir žmona pagrasino kritikams ieškiniais. Po to šeima išvyko atostogų į Austriją, iš kur J.Baturina interviu opoziciniam Rusijos leidiniui "The New Times" aiškino užsipuolimus 2011-2012 metų rinkimų kampanijos pradžia ir Kremliaus vidaus intrigomis.
Paskutinysis iš mohikanų, įpratusių prie Boriso Jelcino epochos politikų nepriklausomybės, kovojo iki galo: grįžęs iš atostogų J.Lužkovas pakartojo, kad pasiduoti neketina. Kitą dieną D.Medvedevas atsiuntė merui vilko bilietą iš Kinijos: įsaku pareiškė, kad prarado pasitikėjimą juo ir nušalino nuo pareigų.

Laikinuoju miesto vadovu tapo J.Lužkovo "dešinioji ranka", Maskvos statybų komplekso vadovas Vladimiras Resinas - pareigūnas, pagarsėjęs, be kita ko, rankiniu laikrodžiu iš katalogo, kainuojančiu 1 mln. dolerių.

Nuolatinę J.Lužkovo pamainą parinks Kremlius, kuriam V.Putinas, dar būdamas prezidentu, perdavė iš piliečių teisę rinkti federacijos subjektų - respublikų, sričių ir dviejų sostinių - vadovus.

Praradus sostinės politinio mechanizmo svertų kontrolę, V.Putino "Vieningajai Rusijai" gali žlugti planai iškovoti besąlygišką pergalę Valstybės Dūmos rinkimuose kitais metais ir 2012-aisiais per prezidento rinkimus, kuriuose, kaip tikimasi, dalyvaus V.Putinas.
Tvirtas ūkinis vadovas su vykdomojo komiteto darbo įgūdžiais, atpažįstamas iš plokščios kepurės ir linkęs į populizmą oratorius J.Lužkovas tris kartus laimėjo miesto vadovo rinkimus, o dar ketverių metų terminą 2007 metais gavo jau iš V.Putino, kuris rengėsi perduoti valdžią D.Medvedevui.

Tiesmukas J.Lužkovas pagarsėjo ir tarptautiniu mastu: jis išvaikinėjo "šėtoniškus" gėjų paradus ir "nesutinkančiųjų eitynes", išklijavo miesto gatves J.Stalino portretais Pergalės dieną ir reikalavo, kad Ukraina grąžintų Rusijai Sevastopolį.

PRO ET CONTRA

J.Lužkovo ir jo žmonos verslo sėkmės kritika ne kartą atsiliepė aktyvistams ieškiniais ir pralaimėjimais Maskvos teismuose. Rugpjūtį į nepatenkintųjų chorą netikėtai įsijungė valstybinė žiniasklaida, pasmerkusi merą už atsisakymą sugrįžti į miestą, dusinamą kaitros ir dūmų iš degančių gretimų durpynų.

Audito "PriceWaterhouseCoopers" vertinimais, Maskvos bendrasis vidaus produktas sudaro penktadalį visos šalies ekonomikos, todėl meras gali užtikrinti kur kas didesnį patogumą miestiečiams nei turi kiti Rusijos gyventojai.

J.Lužkovo šalininkai giria jį už aktyviai vykstančias statybas, kurios padėjo sostinei atsikratyti pilkumos ir pavertė ją pilnu šviesų, kunkuliuojančiu didmiesčiu.

Nepatenkintieji nurodo, kad per18 jo vadovavimo metų buvo sunaikintas istorinis sostinės veidas ir koneveikia J.Lužkovą už katastrofiškas automobilių spūstis, vargingą miesto transportą ir korupcijos suvešėjimą mieste.

Mero žmona kontroliuoja "Inteko", vieną iš didžiausių šalyje nekilnojamojo turto bendrovių, ir įrodinėja, kad pasiekė gerų rezultatų per savo talentą, o ne giminystę su miesto vadovu, ir nepažeidė nei įstatymų, nei moralės normų.

Gimęs Maskvoje J.Lužkovas 1968 metais įstojo į SSKP ir iki atėjimo į Maskvos miesto vykdomąjį komitetą dirbo chemijos pramonėje.

Netrukus po SSRS iširimo J.Lužkovą, tada buvusį demokrato Gavrilo Popovo pavaduotoją, tarnyboje paaukštino B.Jelcinas.

Jis pelnė pripažinimą kaip politikas, mokėjęs rasti kompromisą per įtakingų Maskvos klanų konfliktus ir užtikrinti palyginti stabilią padėtį esant dešimtojo sumaiščiai dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Aukščiausias J.Lužkovo karjeros pakilimas buvo dešimtajame dešimtmetyje, kai buvo manoma, kad jis gali tapti B.Jelcino įgaliojimų perėmėjas.

Tais metais J.Lužkovas prisijungė prie grupės konservatyvių politikų, tarp jų buvusio premjero Jevgenijaus Primakovo, kurie rungtyniavo su V.Putinu ir jo aplinka Dūmos rinkimuose.

Tačiau Kremlius surengė virtinę žiniasklaidos kontratakų, ir J.Lužkovas atsitraukė. Pralaimėjęs V.Putinui meras prisiekė ištikimybę jam, nors nesiliovė retoriškai kandžiojęs kai kurių prezidento-premjero bendražygių.