Auksinės valandos

Šylant orui, artėjant atostogų sezonui, daugelio Krymo vietovių, Simferopolio, Jaltos ir Aluštos regionų, vietos gyventojams buvo įvestas ypatingo taupymo režimas. Kovo pradžios duomenimis, iš keturiolikos geriamojo vandens rezervuarų du (Simferopolio ir Zagorsko) buvo visiškai išdžiūvę, keturiuose vandens lygis buvo kritinis, kituose – patenkinamas. Greitai tirpstant sniegui, nuo balandžio 1 d. iki balandžio 15 d. rezervuarai pasipildė 4,5 mln. kub. m vandens, tačiau situacija iš esmės nepagerėjo.

Šiandien situacija bene sudėtingiausia Aluštoje: pagrindiniame rezervuare yra sukaupta tik 18 proc. vandens kiekio – 2,3 mln. kub. m. Todėl nuo šios savaitės vietos gyventojams čia vanduo pradėtas tiekti penkias valandas per parą: 6–8 val. ir 19–22 val.

Neseniai forume "Atviras Krymas" Aluštos miesto administracijos vadovė Galina Ogneva pranešė, kad sugriežtinti vandens tiekimo grafiką gyventojams būtina: turi būti taupoma, kad vasarą jo liktų sanatorijoms, pensionatams ir viešbučiams.

Šis pareiškimas sukėlė sprogimą socialiniuose tinkluose. Krymo gyventojai negaili kritikos valdžiai, pradėjo kalbėti apie genocidą ir žmonių skirstymą į rūšis, todėl G.Ogneva skubėjo teisintis, esą vanduo pagal grafiką bus tiekiamas visoje Aluštoje.

Kaip prausis turistai?

Kai kur net ir vietos valdžios atstovai neslepia, kad vandens deficitą gali tekti patirti ir svečiams. "Vasaros laikotarpiu negalime išvengti apribojimų net ir esant optimistiškiausiam scenarijui, – aiškina Jaltos administracijos vadovė Janina Pavlenko. – Didelė tikimybė, kad sezonas bus su siurbliais ir cisternomis."

Šiuo metu rezervuaruose, aprūpinančiuose Didžiąją Jaltą, sukaupta apie 10 mln. kub. m vandens. Kad vanduo būtų tiekiamas visą parą, jo čia turi būti 21 mln. kub. m. Šiuo metu mieste per parą suvartojama apie 45 tūkst. kub. m vandens, tačiau atostogų sezono metu šis skaičius pakyla iki 120 tūkst. kub. m. "Atsargų, jei vartosime minimaliai kaip dabar, pakaks aštuoniems mėnesiams", – valdžios atstovus cituoja naujienų agentūra "RIA Novosti".

Specialistai nesiima prognozuoti ir sako analizuojantys skirtingus scenarijus. Rusijos hidrometeorologijos centro ekspertai įspėja apie sausrą ateinančią vasarą.

Atostogų alternatyva

Krymo gyventojai atsiduria tarp dviejų ugnių. Viena vertus, katastrofiškas vandens deficitas disonuoja su naujosios valdžios pažadais sukurti pusiasalyje geresnes gyvenimo sąlygas, nei buvo iki 2014 m., kai teritorija priklausė Ukrainai.

Kita vertus, turizmas peni Krymą. Dėl pandemijos daug užsienio kurortų Rusijos gyventojams vis dar nepasiekiami. Krymui ypač palanki situacija susiklostė dabar, kai nuo balandžio 15-osios iki birželio 1-osios buvo skubiai sustabdyti skrydžiai į Turkiją.

Oficialios Rusijos institucijos šį sprendimą aiškina padidėjusiu koronaviruso infekcijų skaičiumi atostogų rojuje, tačiau labiau tikėtina, kad sprendimą padiktavo politika: balandžio 10 d. Stambule lankėsi Ukrainos prezidentas, kurį prezidentas Recepas Erdoganas patikino, kad Turkija nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos.

Atšaukus susisiekimą su Turkija, norint paskatinti rusus atostogauti Kryme, buvo palengvinta dėl pandemijos anksčiau sugriežtinta įvažiavimo tvarka.

Pernai, nepaisant pandemijos apribojimų ir nemažų kainų, Kryme atostogavo 6,9 mln. turistų. Ankstesniais metais šis skaičius siekė 8 mln. Neseniai kalbėdamas eilinių Krymo okupacijos metinių proga Vladimiras Putinas šią kartelę kilstelėjo iki 10 mln. turistų per metus – tai planas iki 2025 m.

Vietos turizmas – labai svarbus tiek Krymo biudžeto, tiek jame turizmo verslą plėtojančių, masiškai viešbučius statančių Kremliui artimų verslininkų pajamų šaltinis. Be to, Rusijos televizijos reportažai su laimingais poilsiautojų veidais pateisina dotacijas pusiasaliui ir vis dar yra naudojami kaip pasiteisinimas dėl 2014-aisiais pradėtos karinės kampanijos prieš Ukrainą.

Šaltinis: tokios plastiko statinės su geriamu vandeniu jau tapo įprasta Krymo urbanistinio peizažo dalimi. Scanpix nuotr.

Atsakomybė – okupantui

Geriamojo vandens stygius – sena pusiasalio problema, tačiau kol jis priklausė Ukrainai, iš žemyninės šalies teritorijos per Šiaurės Krymo kanalą, jungiantį Dneprą su pusiasaliu, buvo tiekiama iki 85 proc. Krymui reikalingo gėlo vandens. Apie 80 proc. vandens buvo naudojama žemės ūkio reikmėms, o likęs kauptas rezervuaruose, iš kurių tiektas gyventojams.

Rusijai okupavus Krymą 2014-ųjų kovą, vandens tiekimas kanalu iš Ukrainos buvo visiškai nutrauktas.

Tuomet Rusijos emisarai aiškino, kad šis Kijevo sprendimas neapsunkins Krymo žmonių gyvenimo. Krymo prorusiškojo parlamento vadovas Vladimiras Konstantinovas dar pernai kanalą vadino pasenusiu įrenginiu ir, atmesdamas net teorines galimybes derėtis dėl jo su Ukraina, gąsdino, kad "nacionalistai užnuodytų vandenį".

Maskva ne kartą bandė apkaltinti Kijevą esą sukėlus šią humanitarinę problemą. Neseniai atsakydama į garsiosios buvusios Krymo prokurorės, dabar – Valstybės Dūmos narės Natalijos Poklonskajos skundą, esą Ukraina neteisėtai atėmė iš Krymo gyventojų galimybę naudotis geriamuoju vandeniu, Jungtinių Tautų stebėtojų misija nurodė, kad atsakomybė užtikrinant Krymo gyventojų aprūpinimą vandeniu tenka Rusijai.

Neseniai Rusijai pradėjus telkti ginkluotąsias pajėgas prie sienos su Ukraina, vienu iš galimų karinių veiksmų tikslų buvo minimas siekis išspręsti okupuoto Krymo vandens problemą, dėl kurios naujieji pusiasalio šeimininkai atsidūrė aklavietėje: kontroliuoti teritoriją, per kurią eina Šiaurės Krymo kanalas arba priversti Ukrainą atnaujinti vandens tiekimą juo.

Kijevas yra pareiškęs, kad pagelbės tik tokiu atveju, jei problema bus pripažinta humanitarine katastrofa.

Bandė ignoruoti problemą

Rusija Kryme tęsia SSRS tradiciją, kai užimtuose kraštuose rastas žmogaus ar gamtos sukurtas gerbūvis imamas beatodairiškai naudoti, neturint ilgalaikės strategijos. Per septynerius Rusija taip ir nerado alternatyvaus vandens tiekimo būdo gyventojams, žemės ūkio ir pramonės poreikiams. Prieš dvejus metus bendrovė "Krymo vandenys" įspėjo valdžią, kad pusiasalyje baigiasi vandeningasis septynerių metų ciklas ir laukia sausringasis periodas, ir problemos dėl vandens labai nederėjo prie viltingojo okupacinės valdžios scenarijaus.

Dar pernai besniegę žiemą municipalinė valdžia dalijosi nuogąstavimais dėl senkančio rezervuarų vandens lygio, tačiau Krymo vadovybė neigė egzistuojant problemą, neleido įvesti gyventojams vandentiekiu tiekiamo vandens normų.

Dar birželio pradžioje vandens kiekis rezervuaruose buvo 110,1 mln. kub. m mažesnis nei 2019-ųjų vasaros pradžioje, tačiau jis toliau naudotas be didesnių apribojimų. Izobilinsko rezervuaras, iš kurio vanduo tiekiamas Didžiajai Aluštai, pernai vasaros pradžioje buvo užpildytas 59 proc., Ajansko rezervuaras, nuo kurio priklauso dalis Simferopolio, – 58 proc., Lgovsko – 57 proc. Kur kas mažiau guodžiantys skaičiai buvo kalbant apie didžiausius Partizanskoje (26 proc.), Simferopolio (25 proc.) ir Belgorodo (13 proc.) rezervuarus.

Apribojimai paskelbti tik tada, kai problemos buvo nebeįmanoma nuslėpti.

Nors Krymo valdininkai niekaip neišsprendžia vandens deficito problemos, jų fantazijos šaltiniai neišsenka. Pusiasalyje pradėta kalbėti apie planus prievarta supirkti iš gyventojų gręžinius ir šulinius.

Rugpjūtį Krymo miestų gyventojams jau nebebuvo tiekiamas karštas vanduo, o ir šalto spaudimas žymiai sumažėjo. Rugsėjį jie naudojo ne tik pagal grafiką tiekiamą, bet dar ir labai prastos kokybės vandenį. Kai kur gyventojai apskritai turėjo tenkintis cisternomis atvežamu vandeniu, gabenti jį į butus kibirais ir buteliais. Kaip maudyti vaikus, jei tas kelias valandas, kai tiekiamas vanduo, jis bėga arbatos rudumo? Pirkti jį parduotuvėje. Tą buvo priverstos daryti ištisos šeimos.

Rudeniop Krymo miestų viešosiose erdvėse buvo dygte pridygę mėlynų plastikinių statinių – cisternų su geriamuoju vandeniu. Savaitės pradžioje pripildomos talpyklos per kelias dienas ištuštėdavo.

Dar sunkesnė – kaimiškųjų vietovių gyventojų padėtis. Kurį laiką jie džiaugėsi savo šulinių vandeniu, tačiau, šiems išdžiūvus, atsidūrė nežinioje. Gręžti naujų šulinių jie neišgali.

Prisimindami pernykštę patirtį, Krymo gyventojai žvelgia į valdžią, kuri anksčiau neįžvelgė bręstančios problemos, o pastaruosius metus, užuot sukūrusi aiškią aprūpinimo gėlu vandeniu strategiją, blaškosi griebdamasi trumpalaikių sprendimų, išpūsdama jų efektyvumą, o norėdama kompensuoti išlaidas dar ir kelia komunalinius mokesčius.

Iš dangaus ir iš žemės

Rusija skelbėsi parengusi dešimčių milijardų rublių vertės Krymo aprūpinimo vandeniu planą, kuriame, be kita ko, kalbama apie naujus gręžinius – jų pusiasalyje jau 3 200. Tačiau 2019 m. ir 2020 m., ypač sumažėjus kritulių kiekiui, ir požeminio gėlo vandens lygis katastrofiškai nukrito. Pernai buvo pasiektas 150 metų kritulių antirekordas. Krymo hidrometeorologijos centro duomenimis, šiemet balandžio 1 d. Krymo vandens telkiniuose vandens buvo beveik du kartus mažiau nei pernai tuo pat metu.

Aplinkosaugininkai kalba, kad dėl netvaraus požeminio vandens naudojimo padidėjo pusiasalio dirvožemio druskingumas.

Ekspertai apskritai skeptiškai vertina užmojus išspręsti problemą įrengiant gręžinius Krymo teritorijoje. "Tokios priemonės gali padėti tik keletą mėnesių. Gręžimas yra kelias į niekur", – žiniasklaida citavo Pasaulio geoinformatikos ir darnaus vystymosi duomenų centro specialistą, Tauridos nacionalinio universiteto Geografijos katedros vyresnįjį lektorių Sergejų Gaponą.

Krymo gyventojams okupacinė valdžia žadėjo net dirbtinį lietų – į Simferopolį atkeliavo kone vienintelė moderniausia skraidanti Rusijos laboratorija: atmosferoje paskleidžiant sidabro jodidą, pasėjama debesų. Ekologai įspėjo, kad kištis į meteorologinius procesus yra pavojinga. Nors į jų nuomonę nebuvo įsiklausyta, projektas vis tiek žlugo: pasirodė, kad debesys virš pusiasalio susiformuoja labai smulkūs ir sausros problemos negali išspręsti.

Gėlo vandens Krymui bandoma ieškoti po Azovo jūra – pradėti pirmuosius gręžinius planuota dar šį balandį. Anot Rusijos vicepremjero Marato Chusnulino, atsakingo už Krymo ir Sevastopolio socialinę ir ekonominę plėtrą, šis 48 mlrd. rublių kainuosiantis projektas leis vandens tiekimą į Krymą ir Sevastopolį padvigubinti. Tiesa, tai įvyktų tik 2024 m.

Sevastopolį bandyta gelbėti vandenį iš Kokozkos upės nukreipiant į Černorečensko rezervuarą. Prieš ketverius metus tokiems planams pasipriešino vietos gyventojai – veikti ryžtingai jie buvo nusiteikę ir šiemet, tad vietos valdininkams teko pakeisti planus – jie pasirinko didžiausią, nors taip pat gerokai nusekusią Belbeko upę.

Problemą bandoma spręsti ir būdu, aktyviai praktikuotu dar SSRS, – kai ekonomiškai brangiems, operatyviai vykdytiniems projektams būdavo pasitelkiama kariuomenė. Per 115 dienų, dirbdami trimis pamainomis, statybų bataliono kariai nutiesė 50 km vamzdynų, kuriais norėta aprūpinti Sevastopolį. Tačiau, vos paleidus vandenį, susidurta su problema – pradėjo trūkinėti vamzdžiai. Paaiškėjo, kad pakloti vamzdžiai naudotini kariuomenės poreikiams, pvz., tiekti degalams, bet netinkami vandeniui tiekti ir gali būti naudojami tik ekstremaliose situacijose, sprendžiant lokalias problemas, o ne pumpuojant didelius kiekius vandens.

Nepatikimi vamzdžiai, beje, ne vien šio projekto problema. Kartu su pusiasaliu Rusija pasigrobė ir sukiužusį Krymo vandentiekį – kai kuriuose miestuose dėl jo nesandarumo prarandama pusė vandens.

Nors Krymo valdininkai niekaip neišsprendžia vandens deficito problemos, jų fantazijos šaltiniai neišsenka. Pusiasalyje pradėta kalbėti apie planus prievarta supirkti iš gyventojų gręžinius ir šulinius.

Vadinamosios Krymo respublikos vadovas Sergejus Aksenovas, pernai rudenį pripažinęs, kad vanduo pagal grafiką bus tiekiamas iki pat 2021-ųjų pabaigos, dabar daugiausia kalba apie ambicingus vandens gėlinimo įrenginių statybos planus. Tiesa, kol kas ir jie – nesibaigiantis galvos skausmas. Viena vertus, skaičiuojama, kad gėlinimo vandens stotis, jos eksploatacija kainuotų šimtus milijardų dolerių. Kita vertus, tokiems projektams, ypač jei norima mažinti jų eksploatavimo išlaidas, būtini aukštųjų technologijų sprendimai, kurių pačioje Rusijoje nėra, o užsienio kompanijų pasiekimai neprieinami dėl tarptautinių sankcijų.