Tai buvo pirmasis per pastaruosius septynis dešimtmečius demokratinis valdžios perdavimas šalyje, nukentėjusioje nuo pilietinių karų, politinių žmogžudysčių ir Ebolos viruso protrūkio.

51 metų G. Weah pakeitė Ellen Johnson Sirleaf (Elen Džonson Sirlif), 2006 metais stojusią prie šios Vakarų Afrikos valstybės, įkurtos išvaduotų vergų, vairo.

Naujojo prezidento priesaiką priėmė Liberijos Aukščiausiojo Teismo vyriausiasis teisėjas Francis Korkporas (Fransis Korkporas).

Ceremonija vyko pilname žiūrovų stadione, esančiame netoli sostinės Monrovijos. Pasveikinti naujojo šalies vadovo atvyko keli Afrikos valstybių lyderiai bei G. Weah draugai ir buvę kolegos futbolininkai.

Prie stadiono rikiavosi milžiniškos eilės žmonių, kurie laukdami dainavo, šoko ir mojavo Liberijos vėliavomis.

G. Weah žadėjo pasiekti klestėjimą ir sukurti šalyje darbo vietų.

Audringa istorija

Pastarieji 70 metų Liberijai buvo itin neramūs. Manoma, kad 1989–2003 metais per vienas po kito vykusius pilietinius karus žuvo apie 250 tūkst. žmonių. Šie neramumai nuo pat 1944 metų užkirsdavo kelią demokratiniam valdžios perdavimui.

E. J. Sirleaf pirmtakas Charlesas Tayloras (Čarlzas Teiloras) 2003 metais pabėgo iš šalies, tikėdamasis išvengti teisinio persekiojimo už sukilėlių grupuočių kaimyninėje Siera Leonėje finansavimą. Prieš Ch. Taylorą dirbę du prezidentai buvo nužudyti.

2005 metais išrinktos E. J. Sirleaf, vienos iš 2011 metų Nobelio taikos premijos laureatų, administracija kėlė šalį iš karo griuvėsių, stengėsi įveikti 2014–2016 metų Ebolos krizę, bet taip pat buvo kritikuojama, kad nesugebėjo įveikti skurdo ir korupcijos.

G. Weah, vienintelis afrikietis, kada nors laimėjęs FIFA geriausio pasaulyje metų žaidėjo titulą ir prestižinį „Auksinio kamuolio“ apdovanojimą, 2005 metais irgi kėlė savo kandidatūrą į prezidento postą.

Liberija yra viena iš skurdžiausių pasaulio valstybių: 188 šalių sąraše ji užima 177 vietą, rodo Jungtinių Tautų vystymo programos (JTVP) skelbiamas Žmogaus socialinės raidos indeksas.