Meksikos įlankos pakrantės gyventojai įpratę prie gamtinių nelaimių, bet nesustabdoma nafta nepalieka jiems jokių vilčių.

„Šis monstras mus žudo“

Grand Aile gyvenantis Chrisas Carmadelle‘as šeštadienio popietę stovėjo prie prekystalio savo jūros gerybių restorane ir laukė lankytojų, bet užsukdavo tik vienas kitas. Vanduo, supantis šią Luizianos salą, užterštas naftos.

Dieną anksčiau Grand Aile antrą kartą apsilankė JAV prezidentas Barackas Obama ir restorane „Carmadelle's Seafood“ valgė vėžius. Jie buvo atvežti iš Luizianos žemyninės dalies. Tai beveik viskas, ką Ch.Carmadelle‘as gali pasiūlyti lankytojams. Nėra nei žuvies, nei krevečių.

„Šis monstras mus žudo“, – kalbėdamas apie naftą atsiduso restorano savininkas.

Apima neviltis

51 metų Ch.Carmadelle‘as žvejojo Meksikos įlankoje nuo pat mažens. Katrinos uraganas sunaikino jo šeimos restoraną ir žvejybos parduotuvę, bet vyras nenuleido rankų ir viską atstatė. Tai turėjo būti jo sugrįžimo metai. Bet dabar Grand Ailas, kuriame gyvena 1600 žmonių, atsidūrė Meksikos įlankos gamtinės nelaimės epicentre.

Daugumai salos gyventojų pelną neša netoliese esančių naftos platformų darbininkai. B.Obamos paskelbtas šešių mėnesių moratoriumas naftos gavybai jūroje privertė vietinius sunerimti. Kai kurie jų pradėjo abejoti, ar jūros maisto pramonė išvis kada nors atsigaus.

Salos gyventojai taip pat nėra tikri, ar „British Petroleum“ pasiūlytas darbas ir pinigai padės jiems išgyventi. Naftos bendrovė jau išmokėjo 84 mln. dolerių Meksikos įlankos pakrantės gyventojams ir įmonėms, nukentėjusios nuo katastrofos. Netrukus žadama išmokėti daugiau kompensacijų.

„Mes tarsi užstrigę pusiaukelėje. Padėtis yra labai sudėtinga“, – guodėsi 67 metų Gilbertas Stouffletas, į pensiją išėjęs naftos platformos darbuotojas.

Vyksta valymo darbai

Beveik kiekvienas Grand Ailo namas turi savo vardą: Paukščių Takas, Cukrinė Trobelė. Už smėlio kopų driekiasi paplūdimiai, nuo vandens atskirti storomis oranžinėmis pripučiamomis užtvaromis. Jos sulaiko naftą, kad ši nepatektų į krantą.

Baltais kombinezonais apsirengę žmonės, kuriuos kiekvieną rytą iš Naujojo Orleano atveža mokykliniai autobusai, krauna išteptą smėlį į plastikinius maišus. Netoliese ekologai traukia iš vandens nafta išteptus pelikanus, žuvis ir kitus gyvūnus.

Ąžuolų gatvėje dauguma namų pastatyti ant kelių metrų aukščio atramų, kad galėtų atlaikyti potvynius. Krevečių gaudytojas Terry Vargasas čia stato pašiūrę. Tai vienintelis darbas, kurį jam pavyko rasti. Prieš kelias savaites jis grįžo iš jūros su 1400 vertės laimikiu, o kitą dieną valdžia uždraudė žvejoti vandenyse prie Grand Ailo.

Kompensacijų nepakanka

T.Vargasas gavo pirmą 5 tūkst. dolerių išmoką, kurias „British Petroleum“ moka be darbo likusiems žvejybinių laivų kapitonams.

„Gerais laikais šitiek galėjau užsidirbti per dvi naktis“, – sakė patyręs žvejys, guosdamasis, kad per mėnesį galėjo uždirbti 20 tūkst. dolerių. Taigi „British Petroleum“ kompensacijos jam nepakaks nuostoliams padengti.
Prieš krevečių gaudymo sezoną, kuris prasideda gegužę, žvejai daug skolinasi, kad įsigytų maisto atsargų, masalų ir kitų būtinų priemonių, o taip pat draudimą, kurio kaina metams siekia 4800 dolerių.

Pavojus sveikatai

„British Petroleum“ siūlo Meksikos įlankos pakrantės žvejams su savo laivais prisijungti prie valymo darbų ir už tai moka solidų atlyginimą. T.Vargasas negali palikti sergančios žmonos vienos namuose, o jo brolis Percy susiviliojo šiuo darbu ir išplaukė į Venisą. Jo žmona Theresa jau pasiskaičiavo preliminarų šeimos biudžetą. Jeigu vyras dirbs šį darbą iki rugpjūčio, jiems gali būti sumokėta maždaug 250 tūkst. dolerių.

„Tai daugiau, nei iki šiol esame uždirbę savo gyvenime“, – sakė moteris. Bet ji labai nerimauja dėl vyro sveikatos ir cheminių medžiagų, kurias „British Petroleum“ naudoja naftos skaidymui.

Praėjusią savaitę sužinojusi, kad keli jūros valymą atlikę darbininkai atsidūrė ligoninėje, ji nuskubėjo į Venisą.

„Norėjau savo akimis pamatyti, ar jis gerai jaučiasi“, – sakė Theresa. Laimei, jos vyrui viskas gerai.

Moteris supranta, kad šis darbas, nors gali būti pavojingas, yra labai svarbus. Nes kitokių alternatyvų kol kas nėra.

Ką atneš uraganai?

Stovėdamas ant kelių metrų aukščio atramų, T.Vargasas žiūrėjo į jūrą ir galvojo apie artėjantį uraganų sezoną. 2005 m. uraganas Katrina buvo prinešęs daug smėlio į jo svetainę.

„Jeigu nafta pateks į krantą, viskas baigta. Tik įsivaizduokite – nafta mano svetainėje!“ – būgštavo vyras.

Čionykščiai žmonės žino, kaip atlaikyti uraganus. Jie evakuojasi, grįžta, atstato namus. Tačiau šįkart jie susidūrė su visai kitokiu monstru, kuris gali nuvesti Grand Ailą į pražūtį.