1977-aisiais jis tapo vienu iš Islamo ir krikščionybės tyrimų grupės (GRIC) įkūrėjų. Ši organizacija jungia krikščionių ir musulmonų mąstytojus iš Viduržemio jūros regiono.

GRIC tikslas buvo paskatinti religinį pliuralizmą ir užbaigti vadinamąjį „kurčiųjų dialogą“ tarp abiejų tikėjimų atstovų.

Esminiu C.Geffre'o gyvenimo etapu tapo II Vatikano susirinkimas – svarbiausia naujausiųjų laikų Katalikų Bažnyčios konferencija, vykusi 1962-1965 metais. Jis paspartino pastangas siekti dialogo su kitomis religijomis.

Po šio susitikimo C.Geffre'as tapo Paryžiaus katalikiškojo instituto fundamentaliosios teologijos skyriaus vadovu, bet vėliau nutarė į mažiau dėmesio skirti dogmų gynybai ir susitelkti į hermeneutiką – mokslą, tyrinėjantį įvairių religinių tekstų aiškinimą ir interpretavimą.

Aštrios kritikos jis sulaukė iš tradicinio katalikų mokymo atstovų, tarp jų aukštų Bažnyčios hierarchų, prieštaravusių jo atsigręžimui į religinį reliatyvizmą.

2007 metais Katalikiško švietimo kongregacija – Vatikano įstaiga, prižiūrinti katalikiškus universitetus – nesutiko suteikti jam garbės daktaro laipsnio, kuriuo C.Geffre'ą už viso gyvenimo pasiekimus norėjo įvertinti Kongo Demokratinės Respublikos sostinės Kinšasos universiteto teologijos fakultetas.