Laimi ir be mūšio

Kai Boriso Jelcino įpėdinis, kurį pirmasis Rusijos prezidentas padovanojo savo tautai paskutinę 1999-ųjų naktį, ant senosios sistemos griuvėsių ėmė statyti savąją, kai paskelbė Rusiją eisiant ypatingosios rusiškosios demokratijos keliu, ėmė keistis tiek jos politinis landšaftas, tiek politinė kova.

Rinkimų kampanijos palaipsniui transformavosi į procesą, kai valstybinės žiniasklaidos ekranus ir puslapius užtvindo kalbos apie politinį stabilumą kaip vienintelę patikimą tvirtovę, kurioje gali išgyventi užsienio priešų apsuptas Rusijos žmogus.

Kandidatų debatuose laukiami tik kviestiniai spektaklio apie daugpartinį parlamentą svečiai – valdžios ir vadinamosios sisteminės opozicijos kandidatai. Net jei tokių apsižodžiavimų metu ir sužvanga špagos, esminio pokyčio šios idėjų dvikovos nelemia – politinė švytuoklė seniai sustojusi ties "Vieningąja Rusija".

Rinkimai į Valstybės Dūmą tapo panašūs į sukčių žaidimą su antpirščiais – kad ir kurį pasirinktum, rezultatas tas pats: jokios intrigos dėl didžiausios frakcijos parlamente, dėl būsimos vyriausybės politinės orientacijos. Nuo 2003 m. valdžios partija tik kartą, 2011 m., turėjo mažiau nei du trečdalius Valstybės Dūmos mandatų. Tačiau net ir tuomet kartu su seserine "Sąžiningosios Rusijos" partija, marionetiniais Vladimiro Žirinovskio liberalais užėmė absoliučiai dominuojančias pozicijas.

Šiųmečių rinkimų išvakarėse situacija analogiška ankstesnėms: kas turės daugumą Valstybės Dūmoje ir kas dalysis ministrų portfelius, aišku dar ir nepradėjus balsuoti.

Kita vertus, rinkimų laukiančios Rusijos seniai neslėgė tokia įtampa: valdančiosios partijos reitingas katastrofiškai mažas, piliečių nepasitenkinimas rekordiškai didelis ir kur jis išsilies – tradiciškai tik užstalėse, ar prie balsadėžių, visiškai neaišku.

Rinkimai į Valstybės Dūmą tapo panašūs į sukčių žaidimą su antpirščiais – kad ir kurį pasirinktum, rezultatas tas pats: jokios intrigos dėl didžiausios frakcijos parlamente, dėl būsimos vyriausybės politinės orientacijos.

Tikslas – 45 proc.

Situaciją, kuri susiklostė balsavimo laukiančioje Rusijoje, galima palyginti su laivų, iš skirtingų krypčių judančių to paties ledkalnio link, dvikova.

Virš vandens iškilusi viršūnė simbolizuoja per pastaruosius penkiolika metų rekordiškai mažą "Vieningosios Rusijos" reitingą – jis apgailėtinas net valdžios administracinio aparato dalimi laikomo Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro duomenimis, valdžios partijos populiarumas apie 30 proc. Ši tendencija itin gerai matoma lyginant reitingus, pvz., tarp 2016 m. ir 2021 m. kovo mėnesių: prieš penkerius metus už "Vieningąją Rusiją" būtų balsavę 46 proc.

Kam pavojingiausia nematoma ledyno dalis ir povandeninės srovės – neaišku. Opozicija viliasi, kad milžinišką korupcijos aparatą sunkiai bepavelkantis valdžios laivas neišvengiamai atsitrenks į piliečių nepasitenkinimo nuosėdų išaugintus ledo spyglius arba pateks į prastos ekonominės situacijos sukeltas, po brutaliai numalšintų žiemos demonstracijų dar labiau sustiprėjusias socialinės įtampos sroves.

"Vieningosios Rusijos" kapitonas, rinkimų kampaniją globojantis prezidento administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas Sergejus Kirijenka dar sausį gubernatoriams nurodė, kad balsuoti turi 45 proc. rinkėjų, tiek pat jų turi rinktis valdžios partiją, tad mano išvengsiąs spąstų. Nurodyta kryptimi jo įgula plaukia pasitelkdama priemones, kurios nebetelpa net į anksčiau plačiai taikytų juodųjų rinkimų technologijų rėmus ir prašosi naujos apibrėžties.

Vadinamoji nesisteminė opozicija, kuriai rinkimuose atstovauja tik pavieniai kandidatai, mažesniu blogiu už valdančiuosius tapę komunistai ir įvairaus plauko politiniai dariniai, – tarsi būrys mažų laivelių, iš kurių arba visiškai atimti irklai, arba galimybės kaip nors daryti įtaką savajam maršrutui visiškai menkos. Neturėdami šansų ledkalnio viršūnėje iškelti pergalės vėliavą, jie dreifuoja vildamiesi išvysti gėdingą oponentų pralaimėjimą.

Lemiamas šūvis

Stebint įvykius Rusijoje tik fragmentiškai, galima manyti, kad "Vieningosios Rusijos" reitingų griūtis prasidėjo po pasikėsinimo į Aleksejų Navalną, tačiau tikrąją priežastį rasime gerokai anksčiau.

"Vieningosios Rusijos" populiarumas kristi pradėjo 2018 m. vasarą, kai vyriausybė pateikė įstatymo projektą, vyrų pensinį amžių padidinantį nuo 60 iki 65 metų, o moterų – nuo 55 iki 60 metų. Nors padidėjimas turėjo būti laipsniškas, reforma išprovokavo staigų paramos valdžiai sumažėjimą.

Nuo garsiųjų 2011-ųjų protesto akcijų, kurias lydėjo pirmieji masiniai areštai ir teismai, niekas – nei didinami mokesčiai, nei pilietinių laisvių apribojimai, savivaldos problemos ar atvira korupcija – nesulaukė tokios piliečių reakcijos, kaip valdžios noras atimti iš jų svajonę apie pensininko rojų. Sociologų teigimu, perspektyva po sunkaus darbo dešimtmečių išeiti į užtarnautą poilsį ir bent keletą metų pagyventi sau – sovietmečio rudimentas, kai rinkdamasis darbą žmogus negalvojo apie savirealizaciją.

Vis dėlto pensijų reforma buvo ne tiek visuomenės pasipiktinimo priežastis, kiek impulsas jam pratrūkti. Nuolat liūliuojami valdžios pasakojimų apie stabilumą, Rusijos mesianizmą gelbstint tai artimojo užsienio tėvynainius, tai sirus, rusai nesuprato ir nenorėjo pripažinti, kad jų gyvenimo kokybė vis labiau prastėja ir dėl to kalti anaiptol ne jie patys.

Gerovė pagal barščių skalę

Gelbėti savosios partijos stojo ir dar vasaros pradžioje atokiau nuo aktyvių kampanijos renginių laikęsis Vladimiras Putinas, su kuriuo pirmiausia ir asocijuojama "Vieningoji Rusija".

Prezidentas, kurio paties reitingas, beje, pasiekė istorines seklumas (nuo 86 proc. 2016 m. nukrito iki 61 proc.), ir Vorkutos mokinukus aplankė, ir pasirodė partijos suvažiavime, kur iš tribūnos paskelbė apie naują porciją pakišų: po 10 tūkst. rublių (115 eurų) visiems pensininkams, kariūnams. Studentus, vaikus auginančias šeimas panašiomis sumomis jis užganėdino dar liepą.

Nors ši penkiaženklė suma, ypač pensininkams, atrodo solidi, neseniai paskelbti "Vedomosti“ tyrimai parodė, kad gyventojų perkamoji galia pirmąjį pusmetį sumažėjo 64 Rusijos regionuose. Vidutinė vadinamojo barščių rinkinio kaina per pusmetį išaugo 13 proc., pajamoms augant gerokai lėčiau. Tad, skaičiuojant mėnesines pajamas barščiais, jų keturių asmenų šeima per mėnesį gali išsivirti 102 kartus, mažiausiai per pastaruosius penkerius metus.

Audito ir konsultavimo tinklo „FinExpertiza“ tyrimas rodo, kad kas dešimtas Rusijos pilietis gauna bent 100 tūkst. rublių (1 100 eurų) atlyginimą, tačiau trečdalis jų gyvena Maskvoje, o kiti – keliuose kituose regionuose – Jamale, Čukotkoje, Sankt Peterburge.

Jei prisimintų savo eros pradžioje duotus V.Putino pažadus padvigubinti BVP, vidutinį darbo užmokestį pakelti iki 2 700 JAV dolerių (2 230 eurų) ir sparčiai užauginti vidurinę klasę, nė vienas rinkėjas nebebalsuotų už valdžioje užsibuvusią partiją. Tačiau tam, kad prisimintum ir įvertintum, jog investicijos į okupuotą Krymą, karinės kampanijos Gruzijoje, Ukrainoje, Sirijoje, jėgos struktūrų gausinimas, valdžiažmogių ir juos remiančių verslo struktūrų atvirai grobstomos biudžeto lėšos, negebėjimas efektyviai naudoti gamtinių resursų, turi atsiriboti nuo valstybinės propagandos ir mąstyti savarankiškai.

Net jei vidutiniam statistiniam Rusijos rinkėjui trūksta kritinio mąstymo, o A.Navalno filmo apie V.Putino rūmus Gelenžike jis nematęs, protesto nuotaikos yra apėmusios didelę visuomenės dalį. Kaip skelbia nepriklausoma visuomenės nuomonių tyrimo kompanija "Levada centras", net 24 proc. Rusijos gyventojų yra pasiryžę dalyvauti ekonominius reikalavimus keliančiose protesto akcijose (sausį – 17 proc.), 19 proc. – politinėse (sausį – 15 proc.). Tiesa, gerokai mažiau žmonių mano tokias akcijas įmanomas.

2019 m. buvo atliktas "Levada centro" tyrimas aiškinantis gyventojų požiūrį į permainas ir jau tada už ryžtingas permainas pasisakė 59 proc. respondentų (17 proc. punktų daugiau nei ankstesnio tyrimo metu), 31 proc. norėjo bent nežymių permainų ir tik 8 proc. patenkino status quo.

Pavogtos temos

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau šį piliečių nepasitenkinimą dabartine situacija bando išnaudoti ir "Vieningoji Rusija". Partijos kandidatai akcentuoja dėmesį socialiniams, ekonominiams klausimams: Samarai žada naujų autobusų, Novosibirskui – sporto aikštelę, Archangelskui – suremontuoti kelią, Astrachanei – iki 2030 m. įrengti Volgos krantinę, Smolenską aprūpinti karštu vandeniu šildymo sezonui, Vologdoje atidaryti išmaniąsias pėsčiųjų perėjas. Kai esi valdžioje, daugiau pasiūlyti nelabai ką ir tegali. Nebent iš naujo atrasti Sibirą ir Tolimuosius Rytus.

Būtent tuo per patį rinkimų kampanijos įkarštį ir sublizgėjo "Vieningosios Rusijos" sąrašo lyderis gynybos ministras Sergejus Šoigu, pasiūlęs Sibire įkurti penkis milijoninius miestus ir perkelti šalies sostinę. Būdų, kaip tai padaryti, jis nepasiūlė, tarsi nežinotų, kad gūdų sovietmetį menantys, dažnai iš stalininių lagerių išaugę kalnakasių miestai jau dabar vos gyvi: jei tik gali, jaunoji karta bėga tolyn nuo skurdžių buitinių sąlygų ir užterštos aplinkos.

Pareiga pasirūpinti, kad konkurentai netektų ir kito kozirio, teko antrajam "Vieningosios Rusijos" sąrašo lyderiui užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui. Pervilioti pagrindinių konkurentų komunistų elektoratą valdantieji bando dar kartą perrašydami istoriją ir jo lūpomis sukritikuodami esą netinkamą Stalino darbų traktuotę. Tiek, kurie puola Staliną, bando pakeisti Antrojo pasaulinio karo rezultatus, Volgograde kalbėdamas karo veteranams dar vieną akmenį į reabilituojamo stalinizmo mūrą įterpė S.Lavrovas.

Nugriebta ir dar viena tema, pagrindinė pastarųjų kelerių metų A.Navalno judėjimo priemonė kovai su valdžia, – korupcija. Valstybinės žiniasklaidos plačiai apdainuota istorija, kai demaskavus ilgametį Stavropolio kelių policijos pulkininką korupcionieriaus namuose rasta ne tik daug grynųjų, bet ir paauksuoti unitazai.

Motyvai, kuriuos traktuoti gali dvejopai: kraupdamas nuo vagių negebėjimo racionaliau panaudoti grobį arba, prisiminęs demaskuotus prezidento rūmus Gelenžike, gūžtelėti pečiais: jei vietinis policininkas šlapinasi ant aukso, negi valstybės vadovas negali turėti auksinių WC šepečių?

Garvežiai ir susitrejinę kandidatai

Iš populiarumo duobės "Vieningąją Rusiją" bando ištraukti trejetas populiariausių šalies veikėjų, simbolizuojantys pastarųjų kelerių metų Rusijos aktualijas: gynybą nuo nematomų priešų ginklu, diplomatija ir kovą su koronavirusu.

Pirmasis partijos federaliniame sąraše – ilgametis ministras (anksčiau nepaprastųjų situacijų, dabar – gynybos), vienas artimiausių oficialių V.Putino asmeninių draugų Sergejus Šoigu, po jo – užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, trečiasis – dar per pirmąją pandemijos bangą medikų veidu tapęs Infekcinės ligoninės Komunarkoje vyr. gydytojas Denisas Procenka. Regioniniuose sąrašuose lyderiauja gubernatoriai, kurie neplanuoja palikti savo postų po rinkimų, arba vietos garsenybės – vietinės Dūmos pirmininkai, sportininkai, televizijos žvaigždės.

Geras pusšimtis šių garvežiais vadinamų kandidatų – tik masalas rinkėjams. Paskolindami partijai savo veidą ir taip padėję jai laimėti vieną kitą procentą rinkėjų, tokie veikėjai paprastai atsisako mandato, taip stumtelėdami aukštyn nepopuliarius savo partijos narius.

Garvežiai, žinoma, – ne vienintelė laiko patikrinta gudrybė, kurių griebtasi per šiuos rinkimus. Klesti antrininkai, turintys suklaidinti rinkėjus ir išbarstyti konkuruojančių lyderių balsus. Visus pranoko juodieji technologai iš Sankt Peterburgo, tiesa, ne Valstybės Dūmos, bet kartu vyksiančiuose miesto tarybos rinkimuose. Čia balsavimo biuleteniuose įrašyti trys Vyšnevskiai: vienas tikras, ilgametis "Jabloko" politikas, dar du – prieš pat registraciją pavardes pasikeitę, barzdas atsiauginę iki tol niekaip nepasireiškę veikėjai.

Regionuose prisiminti ir tradiciniai leidiniai, kurių leidėjų kilmę sunku net ir atsekti. XX a. pabaigos stiliumi išleistuose laikraščiuose politika pradingsta tarp tekstų apie masonus ir ufonautus. Be to, kad šliūkšteli paplavų apie kurį nors tolimojo plano kandidatą, jie atitraukia visuomenės dėmesį nuo dienos aktualijų ir kelia pasidygėjimą politika apskritai.

Būtent tai – atgrasinti neapsisprendusiuosius, mobilizuoti saviškius yra dar viena "Vieningosios Rusijos" taktika, kurią pasitelkus, atsargiai irkluojant ledkalnio link, tikimasi apiplaukti povandenines kliūtis.

Naujausiais VCIOM duomenimis, grupė ketinančiųjų balsuoti išaugo nuo 39 iki 51 proc. Greičiausiai dalyvaus rinkimuose 16 proc. rinkėjų, 19 proc. juos ignoruos, o 11 proc. apsispręs balsavimo išvakarėse.

Be liudininkų

Motyvuodama didelėmis išlaidomis, Centrinė rinkimų komisija atsisakė vaizdo stebėjimo, įdiegto 2011 m. paties V.Putino iniciatyva. Tokių kamerų įrašai anksčiau leido stebėtojams užfiksuoti pažeidimų, o po rinkimų pasirodydavo daugybė vaizdų su komisijos nariais, į balsadėžes šūsniais metančiais biuletenius. Tačiau tie patys taupumo argumentai negaliojo nusprendus balsavimą ištempti iki trijų dienų.

Dėl esą būsiančios sudėtingos pandeminės situacijos paskelbta kvota stebėtojams iš užsienio (todėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) jų išvis nesiųs), rinkimų apylinkėse dirbantiems žurnalistams įvesti apribojimai, tačiau pavienių vaizdo kamerų vaizdus bus galima stebėti būriuojantis specialiuose visuomeniniuose centruose.

Skaidrumo iliuziją valdžia kurs 50 tūkst. tinklaraštininkų, kurie esą bus specialiai apmokyti ir pasidalys įspūdžiais iš balsavimo apylinkių. Kas jais taps, neaišku, nes populiariausi įtakautojai sako sulaukę komercinių pasiūlymų paraginti savo gerbėjus apskritai ignoruoti rinkimus.

Neseniai "Novaja gazeta" paskelbė garso įrašą iš kitokių mokymų, vykusių Maskvos srityje: moteris mero patarėjos balsu pasakoja apie rinkėjų sąrašų dublikatus. "Vienas skirtas stebėtojams, kitas – rinkėjams", – sakė ji, aiškindama techniniams darbuotojams aktyvumo klastojimo vingrybes.

Ar vėl juoda virs balta?

Nerimą dėl galimų masinių klastočių kelia ypatingas valdžios dėmesys elektroniniam balsavimui, kuris bus vykdomas keliuose regionuose. Iki rugsėjo 1-osios vien Maskvoje užsiregistravo 1,3 mln. žmonių – iki balsavimo dienos jų, prognozuojama, bus 2 mln. Šį precedento neturintį rodiklį užtikrino ir biudžetinių įstaigų darbuotojai, masiškai verčiami registruotis.

Tai, kad elektroninis balsavimas gali padaryti stebuklus ir juodai žemus reitingus konvertuoti į baltus pergalės žiedus, visuomenė galėjo įsitikinti pernai balsuodama dėl konstitucinių pataisų, už kurias, nepaisant jau minėto nepasitenkinimo pensijų reforma, balsavo gerokai daugiau rinkėjų nei už V.Putiną per 2018 m. rinkimus.

Pirmą kartą per Maskvos Dūmos rinkimus 2019 m. išbandytą, kelioms valandos sutrikusią elektroninio balsavimo sistemą nepriklausomi IT ekspertai jau tuomet kritikavo dėl nepakankamos apsaugos ir klastojimo pavojaus.

Stanislavas Andreičiukas iš visuomeninės organizacijos "Golos" pagrindine šių rinkimų problema linkęs vadinti ne elektroninį balsavimą (kuris gali pagausinti "Vieningosios Rusijos" kraitį 10–15 mandatų), bet tai, kad jis truks tris dienas. "Didelę problemą sukuria vadinamieji rinkimų sultonatai – Čečėnija, Tuva, Kemerovas, kur vietos valdžia pasirūpina 90 proc. rinkėjų aktyvumu, ir trijų dienų laikotarpis, kuris suteikia galimybę suklastoti rezultatus daugumoje kitų regionų", – sako S.Andreičiukas.

Dauguma garantuota

Valstybės Dūmos nariai renkami pagal dvi sistemas: pusė – balsuojant už atskirus kandidatus, pusė – už partijų sąrašus: federalinį ir regioninį. Kad patektų į parlamentą, partija turi gauti bent 5 proc. balsų. Įveikusios šį barjerą partijos mandatai paskirstomi pirmiausia tarp kandidatų iš federalinio sąrašo. Paskui pirmenybė teikiama tiems regionams, kuriuose partijos sąrašas absoliučia verte gavo daugiau balsų. Kuo daugiau "garvežių" sąrašo viršuje, tuo didesni žemiau esančių kandidatų šansai atsidurti parlamente.

Situaciją kiekvienoje apygardoje, rinkėjų nuotaikas ir kandidatų galimybes įvertinę analitikai priėjo prie išvados: jokia kita partija neturi šansų patekti į parlamentą, išskyrus ligšiolines, o rekordiškai nepopuliari "Vieningoji Rusija" vis tiek surinks daugiausia balsų.

Politologo Aleksandro Kynevo vertinimu, 5 proc. barjerą įveiks "Vieningoji Rusija", Komunistų partija, Liberalų demokratų partija ir "Teisingoji Rusija – patriotai – už tiesą". Naujausioje VCIOM reitingų lentelėje "Vieningoji Rusija" yra pirmoji (27–30 proc.), Komunistų partija – antroji (16–18 proc.), Vladimiro Žirinovskio liberalai treti (8–9 proc.), "Teisingoji Rusija – patriotai – už tiesą" – ketvirta (7–8 proc.). Tiek "Jabloko", tiek pernai įkurtos partijos "Naujieji žmonės" galimybėmis A.Kynevas abejoja – apklausose jos svyruoja ties lemtingąja 5 proc. riba.

Nors dabar "Vieningosios Rusijos" populiarumas tesiekia 20–30 proc. rinkėjų balsų, galiausiai ji surinks 40 proc., sako A.Kynevas, tokią situaciją vadindamas disonansu.

Įvertinus situaciją vienmandatėse apygardose, net ir prasčiausiu "Vieningajai Rusijai" atveju ji laimėtų bent 175 apygardose iš 225. Palankiausiu atveju gali laimėti net ir 200 jos kandidatų. Rinkimų sultonatų, galbūt net ir okupuotosios Rytų Ukrainos gyventojų, kuriems masiškai išdalyti Rusijos pasai, dėka daugiamandatėje surinkusiai bent 40 proc. balsų, "Vieningajai Rusijai" būtų ranka pasiekiama 301 mandato dauguma, leidžianti savarankiškai keisti Konstituciją ir konstitucinius įstatymus.

A.Kynevas prognozuoja, kad nemaža dalis dabartinių deputatų liks Valstybės Dūmoje, ypač tie, nuo kurių tikrai priklauso įstatymų leidybos procesas. Joje bus mažiau buvusių merų ir kosmonautų, užtat greta parlamentarų duonos paragavusių sporto veteranų Viačeslavo Fetisovo, Vladislavo Tretjako, Irinos Rodninos, Antono Šipulino, Sergejaus Čepikovo atsiras ir būrelis televizijos žvaigždžių bei medikų.

Visiškai nežinome, koks bus scenarijus: ar prezidentas norės būti išrinktas pats, ar pasirinks įpėdinį, ar atliks kažkokią reformą.

Didžioji intriga

Jei saugi dauguma Valstybės Dūmoje garantuota, kam taip kruopščiai purenti dirvą falsifikacijoms?

Vieni ekspertai tai linkę aiškinti valdžios inercija: visuomenėje sukurta nepasitikėjimo atmosfera persmelkusi ir Kremliaus kabinetus. Nepasitikima ne tik skirtingų interesų grupuočių nariais, bet ir "rūmų" sociologais, politechnologais, todėl stengiamasi maksimaliai, su atsarga, išpūsti valdžios reitingus.

"Yra keletas šventų dalykų, kuriuos jie suvokia kaip stabilumo simbolį. Prastesnius reitingus vertina kaip grėsmę, destabilizacijos riziką ir kaip režimo susilpnėjimą", – sako A.Kynevas. Be to, tai dar viena sovietinės psichologijos apraiška: kai tampa ankstesnių rodiklių įkaitais ir nuolat vaikomasi vis didesnių skaičių.

Esama ir kitokios versijos. Rusijoje aktyviai diskutuojama apie sunkią V.Putino ligą ir artimiausiu metu vyksiantį valdžios tranzitą – viena kita postų rokiruotė ir esą įvyks kažkas panašaus kaip 1999-ųjų naktį.

"Visiškai nežinome, koks bus scenarijus: ar prezidentas norės būti išrinktas pats, ar pasirinks įpėdinį, ar atliks kažkokią reformą. Jei nebus konstitucinės daugumos, kai kuriuos scenarijus teks atmesti, – sako politologas Abasas Galiamovas. – Jie nežino, ko nori V.Putinas, jis nusprendžia paskutinę akimirką."

Opozicija: kandidatai išvaikyti arba uždaryti

Pavasarį ir vasarą surengus precedento neturinčią kampaniją prieš opozicijos aktyvistus ir politikus, iš pastarųjų atimta teisė dalyvauti net ir šiame rinkimų farse.

Kalėjime ar už borto

A.Navalno "Kovos su korupcija fondą" ir kitas visuomenines organizacijas, žiniasklaidos priemones, pavienius žurnalistus, visuomenininkus paskelbus ekstremistinėmis ar nepageidaujamomis, represijų raibuliai nusirito per visą opozicijos tinklą. Įstatymas pradėtas taikyti nepaisant jokios teisinės logikos, atgaline data.

Už tai, kad prieš kelerius metus socialiniuose tinkluose pasidalijo "ekstremistų" įrašu, už esą sanitarinių normų pažeidimą ir tyčinį koronaviruso platinimą, kai ragino dalyvauti protesto akcijose, potencialūs kandidatai atsidūrė tardymo izoliatoriuose ar kolonijose.

Rinkimų komisijos masiškai išbrokavo kandidatų pateiktus lapus su rėmėjų parašais, įžvelgdamos klastą net ir tuomet, kai pasirašiusieji pateikė daugiau informacijos apie save nei reikalauta, ar data įrašyta kitu rašikliu. Fabrikuojant bylas prieš pačius kandidatus ar šeimos narius, ne tik iš rinkimų maratono, bet ir iš šalies išguiti populiarūs savivaldos politikai ar A.Navalno štabo nariai.

Neatlaikęs spaudimo šeimai, Rusiją paliko Dmitrijus Gudkovas, tardymo izoliatoriuje praleidęs naktį dėl miglotų kaltinimų prieš jo tetą, tariamai nesumokėjusią už rūsio Maskvoje nuomą.

Vienas populiariausių Komunistų partijos narių, ne tik drąsiai kritikuojančių valdžios sprendimus, bet ir išreiškusių paramą opozicijai, Pavelas Grudininas buvo pašalintas "remiantis Generalinės prokuratūros informacija apie užsienio finansinių priemonių nuosavybę". Tie patys ryšiai su seniai likviduota kompanija politikui netrukdė dalyvauti 2018 m. prezidento rinkimuose – surinkęs 11,77 proc. balsų jis liko antras.

Buvusiai A.Navalno štabo vadovei Murmanske Violetai Grudinai bandyta sutrukdyti pateikti surinktus parašus prievarta uždarius ją į ligoninę: tariamai dėl COVID-19 profilaktikos, nors aktyvistė juo persirgo, o ir testai bylojo ją neužsikrėtus.

Kai kas – pvz., kaip A.Navalno judėjimo būstinės savanoris iš Kaliningrado Ivanas Luzinas – iš pradžių buvo užregistruotas kandidatu, net gavo leidimą atsidaryti specialią sąskaitą, tačiau vėliau pašalintas iš kandidatų. Ilgametį "Jabloko" deputatą Levą Šlosbergą iš pradžių užregistravo Pskovo rinkimų komisija, centrinė, paskui buvo paskelbti priešingi sprendimai, o galiausiai abi institucijos atsisakė jį registruoti kandidatu.

Unikalus politiko iš Sankt Peterburgo Andrejaus Pivovarovo atvejis. Gegužės pabaigoje jis buvo sulaikytas skrendantis į Varšuvą ir, apkaltinus bendradarbiavimu su nepageidaujama organizacija, išsiųstas į kardomojo kalinimo centrą Krasnodare. Jau vėliau A.Pivovarovas buvo įtrauktas į "Jabloko" regioninį Krasnodaro kandidatų sąrašą trečiuoju numeriu. Galimybės būti išrinktam – tokios pat kaip ir sėdint tardymo izoliatoriuje vykdyti rinkimų kampaniją: nulinės.

"Išmintingasis balsavimas"

Netekę galimybės dalyvauti rinkimuose A.Navalno bendražygiai laikosi užsibrėžto plano – "Išmintingojo balsavimo". 2018 m. Maskvos miesto Dūmos rinkimuose išbandytos strategijos esmė – balsuoti už didžiausius šansus nugalėti "Vieningosios Rusijos" kandidatus turinčius pretendentus. Tai esą galėtų sumažintų jos mandatų skaičių, net jei ji ir lyderiautų daugiamandatėse apylinkėse. Už ką juose balsuoti – kiekvieno sąžinės reikalas, tačiau "Vieningąją Rusiją" kviečia ignoruoti.

Kandidatus, už kuriuos kviestų balsuoti, A.Navalno šalininkai sako atrinksią kruopščiai išanalizavę jų biografiją, kampaniją, politinę patirtį, ryšius, realias galimybes ir rinkėjų nusiteikimą kiekvienoje apylinkėje. Jų pavardės bus paskelbtos tik tuomet, kai Vyriausioji rinkimų komisija nebeturės teisinių galimybių pašalinti jų iš rinkimų, t.y. iki balsavimo pradžios skaičiuojant paskutines valandas.

Kitos demokratinės opozicijos organizacijos, ekspertai "Išmintingojo balsavimo" strategiją tiek 2018 m., tiek dar prieš metus vertino itin skeptiškai. Tačiau dabar ji atrodo kaip vienintelė galimybė sumažinti "Vieningosios Rusijos" vienvaldystę. Regis, panašiai galvojama ir valdžios kabinetuose.

Pirmoji projekto svetainė buvo užblokuota dar 2018 m. gruodį, po pusmečio ir "Google" sulaukė prašymo blokuoti į bendrovės serverius persikrausčiusią projekto svetainę. Vėliau atitinkamo "Roskomnadzor" reikalavimo sulaukė ir "Apple", per kurį galima įsigyti "Išmintingojo balsavimo" programėlę.

Prieš kurį laiką ypatingos skubos tvarka avikailiu prekiaujanti bendrovė keistu kirilica užrašytu anglišku pavadinimu "Vulintertreid" iš Stavropolio srities užregistravo žodžių junginį "Išmintingasis balsavimas" kaip prekės ženklą. Šią savaitę paskelbtas BBC tyrimas atskleidė artimus "Vulintertreid" savininko ryšius su Rusijos jėgos struktūromis.

Šią savaitę Maskvos arbitražo teismas įpareigojo "Jandex" ir "Google" išbraukti šį žodžių junginį iš paieškos sistemų. Kol kas šiam reikalavimui pakluso tik "Jandex".