Rudenėjanti Ispanija – lietuvių poilsiautojų rojus

Po keturių valandų skrydžio iš Vilniaus lėktuvas Ispanijos Malagos oro uoste nutūpė apie trečią valandą ryto. Poilsiautojus iš Lietuvos pasitikęs kelionę organizavusios kompanijos darbuotojas pažadėjo, kad turintieji jėgų dar galės suspėti dalyvauti naktiniame gyvenime - Saulėtajame krante (Costa del Sol) jis dar tik įpusėjo. Linksmai tarškėdamas, jis ragino nenusiminti dėl ne ypač svetingo lietingo oro – lyja paprastai tik naktimis. Ispanams tai esanti ilgai laukta atgaiva po alinančių sausros mėnesių.

Lietuviškas „marketingas“

Po beveik porą valandų trukusio „turistų barstymo“ po viešbučius iš autobusų paryčiais pasiekėme savąjį – esantį už pusvalandžio kelio nuo Malagos, nedideliame Benalmadenos miestelyje. Aušo šiltas, nors ir drėgnas rudens sekmadienio rytas.

Dviejų žvaigždučių viešbutis, kurį pasirinkti rekomendavo vienos kelionių agentūros Klaipėdoje darbuotoja, nenuvylė. Kambarys – tvarkingas, su balkonu, vaizdas į jūrą, esančią už 123 žingsniukų nuo viešbučio. Kieme – didelis baseinas, palmės, žydintys medžiai.

Pailsėję keletą valandų, susitikome su kelionę organizavusios kompanijos darbuotoja, vadinama gide (nors nei ji, nei jos kolega nevedė mums nė vienos ekskursijos). Ji papasakojo, kad kasdien rengiamos išvykos į įdomias Andalūzijos regiono vietas. Norintiems antrąją savaitės pusę keliauti į netoli esančią Didžiosios Britanijos koloniją Gibraltarą bei Šiaurės Afrikos valstybę Maroką reikia gauti vizas, todėl keliones reikia užsisakyti nedelsiant. Kitaip sakant, nespėję miestelyje pasidairyti poilsiautojai buvo “pastatyti prieš faktą”, kad keliones reikia užsisakyti iškart – kitos galimybės nebūsią. Žmonės, tikėjęsi sutaupyti (kaip ir kitų šalių kurortuose, Benalmadenoje veikia daugybė firmų, kuriose pirkti tas pačias keliones kainuoja žymiai pigiau), buvo nemaloniai nustebinti. Paguoda – viltis, kad šiaip jau gerą vardą turinčios kompanijos organizuotos kelionės bus be priekaištų. Ir iš tikrųjų - jokių didesnių nusiskundimų poilsiautojai iš Lietuvos neturėjo. Tiesa, nė vienoje kelionėje nebuvo lietuviškai kalbančio vadovo. Mūsų kelionių gidai – regione dirbančios stambios kelionių organizatorės darbuotojai, emigrantai iš Rusijos, Ispanijoje pragyvenę daugiau negu dešimt metų.

Turtuolių oazė

Pamatyti Ispanijoje tikrai yra ką. Dešimties (tiksliau, devynių) dienų šioje šalyje pasirodė net per maža. Po dieną Sevilijai, Rondai, Gibraltarui (D.Britanija), Tanžerui (Š. Afrika), pora dienų paplūdimyje, dar – savarankiškos apžvalginės ekskursijos pėsčiomis po Benalmadenos miestelį, Malagos apylinkes, išvykos pasižiūrėti koridos, flamenko. Visai nenuostabu, kad dalis poilsiautojų į Europoje ypač populiarų Ispanijos kurortą Kosta del Solį atvyksta pakartotinai. Čia nepaprastai gražu, puikus klimatas, švarus vanduo, gera virtuvė – viskas, ko reikia poilsiui. Išskirtinis kurorto miestelis – Marbela (liet.“Graži jūra“). Tai – įžymybių ir turtuolių poilsio oazė. Kalbama, kad šioje nuostabioje vietoje nuosavas vilas turi tokios garsenybės kaip Antonijus Banderasas, Šonas O‘Koneris, taip pat Maskvos meras J. Lužkovas ir dar – Šarūnas Marčiulionis.

Ten gyveno Karmen

„Kas nematė Sevilijos – tas nematė stebuklo“, - šią arabų poeto Ibn Šakundžio frazę teko girdėti bent keliskart. Todėl pirmoji pažintinė kelionė - į šį gražų, legendomis apipintą, romantišką miestą, kuriame gyveno Don Žuanas, kuriame, pasakojama, yra palaidotas didysis Kolumbas. Dar Sevilija įdomi tuo, kad čia gyveno ir tabako fabrike dirbo gražuolė Karmen, tapusi rašytojų, kompozitorių, choreografų įkvėpimo šaltiniu. Viena, dėl ko apgailestavome išvykdami iš šio už kelių šimtų kilometrų nuo Benalmadenos esančio miesto, – kad pabuvome jame vos keletą valandų. Cerkvių architektūra besižavintis gidas Nikolajus trims valandoms poilsiautojų dėmesį prikaustė Sevilijos katedroje. Į 36-ąjį jos aukštą, kur XII a. buvo arabų mečetės minaretas (dabar varpinė), pėsčiomis verta užkopti dėl įspūdingo miesto vaizdo, atsiveriančio prieš akis. Kalbama, kad vienoje gotikinės katedros koplyčioje yra palaidotas Kristupas Kolumbas. Gidas Nikolajus ragino netikėti tuo.

Nepamirštamas ir Marijos Luizos parkas su unikaliais įvairių šalių paviljonais, pastatytais specialiai 1929 metais vykusiai tarptautinei Iberijos ir Amerikos parodai.

Kelionės į Seviliją metu pakelėse teko matyti reklaminius stendus be jokio užrašo – didelius juodus jaučius. Gidas paaiškino, kad tai – alkoholio (berods portveino „Osborne“) reklama. Tokių stendų Ispanijos keliuose esą 400, ir nors ant jų nėra jokio užrašo, visi žino, ką jie simbolizuoja.

Jaučių simbolis – populiarus. Tačiau ant suvenyrų jis reiškia el toro – koridos jautį.

Panašiu žodžiu „Torres“ vadinama brendžio rūšis. Dešimt metų išlaikytą brendį neseniai pradėjo reklamuoti ir Lietuvoje. Gidas tvirtino, kad tas, kas neparagavo dvidešimt metų išlaikyto „Torres“ (ir Ispanijoje ne bet kur yra jo pirkti) ir pagal specialią technologiją vytintos kiaulienos, tas neturi teisės sakyti, jog buvo Ispanijoje.

Beždžionių kalnas

Gibraltaras įdomus tuo, kad tai - Ispanijos kaimynystėje esanti Didžiosios Britanijos kolonija. Perėję sieną, pasijutome angliškoje aplinkoje. Angliškas dviaukštis autobusas pavežė kelis šimtus metrų iki garsiojo „Votergeito“. Kiek palaukę mažais autobusiukais iš autobusų stoties aikštės išvykome į čia pat esantį aukštą ir statų Gibraltaro kalną. Pakeliui stabtelėjome pasigrožėti stalaktitų uolomis, nusifotografuoti Gibraltaro sąsiaurio ir uosto fone. Karo metu kalno uolose buvo ligoninė, dabar tai – turistų lankoma vieta. Uoloje įrengta koncertų salė. Tačiau ilgiau viduje būti nesinori – drėgna.

Kylame aukščiau. Bene įdomiausia – kalno viršūnėje, natūraliame rezervate, gyvenančios beždžionės. Jų – 300. Įvairaus dydžio, skirtingo amžiaus beždžionės visai nebijo žmonių. Dar daugiau – šokinėja ant jų, puola kraustyti rankines. Iškart buvome įspėti, kad paslėptume krepšiuose akinius, grandinėles, visus kitus daiktus, kuriuos drąsūs gyvūnai gali kėsintis pavogti, nemaitintume beždžionių. Makakų negąsdina fotoaparatų blyksniai, tad visi, kas norėjo, fotografavo jas įsitvėrusias į rankas, įsitaisiusias ant pečių, važiuojančias ant automobilių arba šeimyniškai pietaujančias. Iš kalno viršaus negalėjome įsiamžinti apačioje esančio miestuko fone – tvyrojo tirštas rūkas. Tiksliau - pakilome virš debesų.

Arabijoje - per valandą

Pažintis su Maroko arabiškuoju pasauliu prasidėjo persikėlus keltu iš Alchesiraso per Gibraltaro sąsiaurį į Tanžerą. Pirmiausia - apžvalginė ekskursija autobusu po miesto apylinkes. Stebėjome besikeičiančius vaizdus su vietos turtuolių, aukštas pareigas užimančių žmonių vilomis.

Kiekvieną nesusidūrusį su arabiškuoju pasauliu Tanžeras pritrenks savo sumaištimi, margumu ir egzotika, – žadėjo gidai. Ši jų prognozė išsipildė su kaupu. Tai miestas, kur šiuolaikiniai kvartalai ribojami senovinių portugalų tvirtovės sienų, viduramžių gatvių. Jomis vaikšto nešvarūs, beraščiai žmonės. Elektrą būstuose turi ne kiekvienas arabas. Nors turguje parduodama daugybė vaisių, retas europietis, matyt, išdrįsta jų pirkti.

Senovinėmis gatvelėmis pasiekėme turgaus kvartalą, kur nedideliame restoranėlyje mūsų laukė pietūs. Tik kad po matytų vaizdų, nenusakomos kilmės kvapų nacionaliniais arabų virtuvės patiekalais galėjo mėgautis anaiptol ne kiekvienas...

Tanžere matėme daugybę policininkų – tądien buvo suplanuotas oficialus Prancūzijos ministro pirmininko Žako Širako vizitas. Pamatėme, kur Viduržemio jūra susilieja su Atlanto vandenynu.

Neseniai ant įvairių Klaipėdos statinių atsirado plakatai – raginimai neduoti vaikams išmaldos. Tokį prašymą girdėjome ir Tanžere. Kelionę organizavusios agentūros pasamdytas vietinis gidas (ispanai negali savarankiškai vedžioti ekskursijų, nes neturi specialios licencijos), pamatęs, kad sutikusius nusifotografuoti vaikiščius turistai apdovanoja arbatpinigiais, bardamasis išvaikė berniūkščius. Mūsų jis paprašė nedalinti pinigų vaikams, tačiau leido mažuosius marokiečius pamaloninti saldumynais. Marokiečiai tikisi, kad toks prevencinis auklėjimas sumažins čiabuvių veržimąsi bet kokiomis priemonėmis užsidirbti iš atvykėlių, išmokys juos kitaip mąstyti, vertinti mokslo svarbą.

„Rytoj vėl išauš diena“

Ispanijoje, 2001 metų duomenimis, gyvena per 40 mln. gyventojų. Visoje Ispanijos teritorijoje ispanų yra oficiali kalba. Lietuvoje teko girdėti, kad ispanai nesivargina mokytis anglų kalbos. Įsitikinome – tai tiesa. Paklausti ko nors, jie greitakalbe ima berti ispaniškai, visai nekompleksuodami, kad nemokančiam ispanų kalbos nuo to aiškinimo nė kiek ne lengviau. Tačiau yra išimčių. Parduotuvių darbuotojai, kavinių ir užeigų padavėjai su turistais daugiau ar mažiau susikalba angliškai.

Ispanai – tinginiai. Tai irgi ne iš piršto išlaužta. Ispanai niekur neskuba. Tai - ne lietuviai, kuriems darbas darbą veja, kurie, nors ir dirbę iki išnaktų, neleidžia sau rytą ilgiau pamiegoti (jeigu tai nėra poilsio diena). Ispanų devizas – „rytoj irgi išauš diena“. Suprask: tai, ko nepadarei šiandien, padarysi rytoj. Arba poryt... Nepajusti ispanų įpročių tiesiog neįmanoma. Štai kodėl: viešbučiuose poilsiautojai pusryčius turi pavalgyti iki 10 val. ryto. Spalio pradžioje Ispanijoje tokiu laiku eiti į paplūdimį – kiek ankstoka. Lauktuvių paieškoms irgi netinkamas metas, nes dauguma privačių parduotuvėlių dar tebėra uždarytos. Lieka apžvalginė ekskursija po miestelį arba prekybos centras, iki kurio nuo mūsų viešbučio - maždaug 20 min. kelio pėstute. Dar – iš už kalnų pasirodančios saulės laukimas sėdint balkone. Apie 11-12 val. – pats laikas į paplūdimį. Tačiau norintieji pasidairyti parduotuvėse turi nepamiršti, kad nuo 14 iki 17 val. siestos (popietės miego) metas. Tikrasis gyvenimas kurortuose prasideda vakarais ir trunka iki ryto. Ankstyvais rytais, prieš išvykdami į tolimesnius miestus, matydavome į viešbučius grįžtančius „linksmus“ britų turistus. Tuo laiku, dar neišaušus, darbą pradėdavo miestelio tvarkdariai, mechanizuotu būdu valantys gatves ir šaligatvius.

Ar Ispanija – saugi šalis? Matant senyvo amžiaus turistes, drąsiai vaikštančias gatvėmis su visais per gyvenimą užgyventais aukso papuošalais, manau, galima sakyti – taip. Kita vertus, gidai perspėdavo akylai saugoti savo daiktus nuo vagių. Ypač Sevilijoje, kur ypač daug čigonų. Vis dėlto neteko girdėti, kad kas nors iš pusantro šimto lietuvių turistų, atskridusių vienu lėktuvu, būtų kaip nors nukentėjęs.

Išpuoselėtas miestas

Likusias kelias laisvas nuo ekskursijų dienas skyrėme poilsiui (dėl debesuoto, retkarčiais „prakiūrančio“ dangaus poilsiui paplūdimyje liko tik dvi dienos), pramogoms ir, žinoma, nacionalinei Ispanijos virtuvei. Storulė gidė Katia kartojo esanti geriausias pagyrimas Andalūzijos virtuvei. Iš tiesų, ispanai daug valgo ir geria, bet tipiška Viduržemio jūros šalių virtuvė, kuriai būdinga daug jūros gėrybių, žuvies patiekalų, žalumynų, salotų, tikrai nėra tokia „pikta“.

Kosta del Solis – pakrantės ruožas, besidriekiantis 160 km. Kurortiniai miesteliai išsidėstę šalia vienas kito, neretai - tokiu atstumu, kurį nesunku įveikti pėsčiomis. Gidė Katia tvirtino, kad vien praėjusiais metais šioje Ispanijos dalyje apsilankė beveik aštuoni milijonai turistų. Žinant tai, nekyla klausimų, iš kokių lėšų šitaip išpuoselėti pajūrio miesteliai. Juolab kad Ispanijoje kitais principais negu Lietuvoje formuojamas valstybės biudžetas - didžioji dalis pinigų lieka miesto biudžete. Vaikščiodami Benalmadenos miestelio gatvėmis, nesiliovėme stebėtis. Šaligatviai, ypač atokiau nuo jūros esančiuose kvartaluose, iškloti spalvotomis akmens plytelėmis, spindinčiomis vakarais žibintų šviesoje. Gatvės išasfaltuotos. Nors vietos prie daugiabučių, kaip ir Klaipėdoje, nėra daug, bet ji idealiai išnaudojama: žaliųjų plotų sąskaita įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Tačiau ten, kur palikta vieta želdiniams, medžiai ir gėlynai veši. Nepaprastai aplinką puošia medžiai, žydintys įvairiaspalviais žiedais, didelės palmės, apelsinmedžiai, brandinantys vaisius. Daug skulptūrų, fontanų.

Savotiškas atradimas Benalmadenoje mums buvo miesto parkas – didelė teritorija miestelio viduryje, aptverta tvora. Parko centre yra didelis vandens tvenkinys su jame įrengtais nameliais paukščiams (flamingai, gulbės, antys ir kt.), tolėliau – aptvaras su jame besiganančiais kalnų ožiais, stirnomis. Dar toliau – kaktusų sodas. Tarp daugybės įvairių rūšių augalų vaikštinėja nematytų veislių gaidžiai, kalakutai, medžiuose įrengtuose nameliuose gyvena ryškiaspalvės papūgos, balandžiai, kanarėlės, šalia - fazanai. Parke yra ir nedidelis vaikų atrakcionų parkas, vyksta prekyba saldumynais. Iš parke matytų lankytojų (daugiausia – vietiniai, tėvai su mažais vaikais) susidarėme įspūdį, kad tai – ypač populiari vieta.

Nesurei techninių kliūčių lėktuvas vėlavo išskristi iš Malagos, o Vilniuje pasitiko šaltas vėjas ir lietus, nemaloniausia staigmena laukė grįžus namo. Paaiškėjo, kad dėl mistinio fotoaparato gedimo unikaliausi kadrai liko tik vaizdo juostoje. Nusprendėme, kad tai – geras ženklas, reiškiąs, kad į gražiąją Ispaniją dar sugrįšime...