Apsilankęs „Kauno dienos“ studijoje prof. G.Mažeikis su žurnalistu Gražvydu Muižiu pabandė geriau atskleisti Rusijos prigimtį ir supažindinti su istoriškai mažiau pažįstama Ukraina, aptarė, kokie motyvai ir istoriniai faktai privedė prie dabartinės situacijos.

– Posakis: „Protu Rusijos nesuvoksi“ – tikrai teisingas ir nuo šio posakio galima atsispirti bandant suvokti, kas ir kodėl dabar vyksta prie Ukrainos sienos, kur dabar – jau 100 tūkst. kareivių.

– Rusijai išties tinka šis posakis. Bandantys racionaliai mąstyti yra nustumiami į šalį, skatinamas emocinis jautrumas, jis palaikomas visomis įmanomomis imperinėmis priemonėmis. Rusijoje visada buvo gili karinė tradicija, kur galioja laikymasis įsakymų. Reikia atkreipti dėmesį į įsakymo viršenybę prieš įstatymą. Mes visada kalbame įstatymo kaip visko viršenybę. Lietuvoje įsakymas, išskyrus kariuomenėje, yra trečioje vietoje, o Rusijoje – pirmoje. Ten bando įsakyti ne tik kariuomenėje, bet visose valdžios vertikalėse. Įstatymas – tik trečioje vietoje. Pirmoje vietoje įsakymas, antroje – vietinė moralė, trečioje – įstatymas.

– Jei Vladimiras Putinas duotų karo įsakymą, visi beatodairiškai paklustų?

– Jeigu įsakymą duos ne V.Putinas, o gynybos ministras Sergejus Šoigu, vis tiek visi tikės, kad tai V.Putinas, ir bus karas. Įsakymo viršenybė nesusiveda vien tik į V.Putiną, kad tik jis turi tai padaryti. Lokalūs mūšiai gali prasidėti dėl kuopos ar batalionų iniciatyvų. Kuopa – 100–250, o batalionas – virš 1 tūkst. karių. Dažniausiai kuopos lygiu parodomos iniciatyvos – tai gali būti susišaudymas, vietinės iniciatyvos batalionui, miesteliui ar aukštumai užimti. Tai būtų laikoma karo Donbase tęsimu. Tik kiekviena iš pusių, ypač ukrainiečiai, turi gerą progą apkaltinti pradėjus karo veiksmus, todėl Europai ir JAV sunku nusakyti, ar tai naujas karas, ar tai tos pačios kuopos ir batalionai, kurie susišaudo ir atakuoja vieni kitus jau nuo 2014 m. Kuopos iniciatyva organizuojama taip, kad ji neturėtų įtakos visam karui. Kol nėra V.Putino ar S.Šoigu įsakymų, negali būti tikrojo didesnio karo, tik vietiniai susirėmimai, kurių stengiamasi per daug nekontroliuoti.

– Sunku tikėtis, kad nebus jokios provokacijos, kai iš vienos pusės 100 tūkst. karių, o karas vyksta jau nuo 2014 m.

– Galimos panašios provokacijos ir Ukrainos šiaurėje prie sienos su Baltarusija, nes ten sutelktos didžiulės karinės pajėgos. Provokacijas lemia viena savybė – kiek kuri kariuomenė linkusi laikytis karinės disciplinos. Kadangi kalbame apie mentalitetą, yra Huliaipolės miestas, 1919–1921 m. buvusi nepriklausoma Nestoro Machno anarchistų sostinė, kurios kazokai suvaidino reikšmingą vaidmenį ir Maidano įvykiuose. Arba Lvivas, istorinė Galicijos sostinė, – jau vakarietiškas kraštas, savo mentalitetu artimas Austrijai. Kai tik prasidėjo neramumai Maidane, atvažiavo iš Huliaipolės būrys žmonių, vežė maisto. Šiuos miestus skiria daugiau kaip 1 tūkst. km, tačiau vienija beatodairiškas laisvės troškimas. Rusų tankai čia gal ir pravažiuotų, tačiau sulauktų kruvino partizaninio atsako.

Ypatumai: ieškant dabartinės įtampos priežasčių G.Mažeikis akcentuoja Ukrainos svarbą Kremliui tenkinant savo geopolitines pretenzijas ir Rusijos politinę kultūrą, pagrįstą įsakymų viršenybe prieš įstatymus bei moralę. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Rusams būdinga kitus matuoti pagal save. Kiek Holiaipolės regione ir Galicijos europinėje dalyje yra ukrainiečių?

– Europinėje dalyje – turbūt 90 proc. ukrainiečių.

– Man įdomus skaičiai, nes bandau suvokti galimo partizaninio karo galimybes.

– Rusija įsiveltų į milijoninį karą. Pravažiuoti su tankais neužteks. Reikia įkurti valdžią, nuveikti darbus. Ukrainiečiai žino, kad, jei bus karas, tai kryptis iš Donecko į Krymą yra pati tinkamiausia ir Mariupolis yra miestas, kurį nori užgrobti. Bus labai sunku įveikti, subombarduoti milžinišką regioną.

Kariniais ir kitais ekonominio spaudimo būdais Rusija privers, kad 2024 m. sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė išrinks naują bendrą prezidentą – V.Putiną. Jis nepažeis konstitucijos, pasaulis jį pripažins kaip naujos valstybės vadovą.

– Rusija daro analizę, žino, kas jų laukia.

– Taip. Paprastai ukrainiečiai įsivaizduoja, kad karas nebus toks, kaip mes manome. Vienas šiandien diskutuotinų tikslų – norint pakenkti Vakarams, svarbu visiškai paralyžiuoti Aliaksandro Lukašenkos ir Baltarusijos galimybę būti nepriklausomiems. Jie su savo administracija yra racionaliai neprognozuojami asmenys, jų poelgiai neaiškūs. Kariniais ir kitais ekonominio spaudimo būdais Rusija privers, kad 2024 m. sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė išrinks naują bendrą prezidentą – V.Putiną. Jis nepažeis konstitucijos, pasaulis jį pripažins kaip naujos valstybės vadovą. Baltarusija nominaliai gal ir liks nepriklausoma kaip sovietinė respublika. Iš principo Rusija ir Baltarusija turės bendrą prezidentą.

– Kuriam laikui tai patenkintų V.Putino ambicijas?

– Manau, gana ilgam. Tai analitikų svarstoma kaip pati realiausia taktika: Donbasas ir Doneckas yra pripažįstamos respublikos, tada Baltarusijos inkorporavimas. Visos Lietuvos pastangos blokuoti ir gelbėti Rusijos demokratiją patirs pralaimėjimą. Paskutinis taškas dar nepadėtas, bet taip ir bus. Tik Rusijai reikės spręsti vieną problemą: ar Baltarusijai leisti bendradarbiauti su Lietuva ekonomiškai, ar visiškai blokuoti. Mūsų laukia galimas gėdingas diplomatinis pralaimėjimas. Nematau šią akimirką sprendimų. Labai gaila Sviatlanos Cichanouskajos ir politinių kalinių, bet mes nesugebėjome jiems padėti.

– Kas V.Putinui šovė į galvą, kad sutelkė tiek kariuomenės prie sienos? Kokių tikslų jis siekia? Kas jį motyvuoja?

– Zbignevas Brzezinskis yra rašęs, kad Rusija, kaip nepriklausoma valstybė, nebus galima be Ukrainos pagalbos. Be jos Rusija negali patenkinti savo geopolitinių pretenzijų pasaulyje. Ji negali būti realiu galios centru. V.Putinas kalba, kad šiuo metu formuojasi daugiapoliarinis pasaulis. Jis tai supranta kaip tris šalis – Kiniją, Rusiją ir JAV. Įsivaizduoja, kad yra tripoliarinis pasaulis ir norėtų konstruoti tarptautinius santykius kaip trijų polių pasaulį. Zbignevas yra kalbėjęs, kad Rusija negali būti galios poliu, kol nevaldo Ukrainos, ir jai visą laiką trūksta jėgų. Dar blogiau – orumo klausimas. Rusijoje įsakymų kultūra pagrįsta kietumu ir reikia nuolat patvirtinti savo viršenybę. Šiuo metu problema ne tai, kad jų ultimatumas NATO ir JAV grąžinti 1997 m. ribas yra kvailas ir neįmanomas, o kad viešai iškėlė reikalavimų ir nesukūrė kelio pasitraukti. Nėra kaip gražiai atsitraukti ir oriai parodyti, kad jei nesusitarėme, tai nesusitarėme. Dabar labai skubiai iki vasaros reikia pergalės. Ji jam tiesiog mirtinai reikalinga.

– Tai didžiulė problema.

– Sakoma, kad nuo vasaros, jei to nepadarys, jo neklausys. Jau dabar V.Putinui primenama tai, ko seniai neprimindavo.

– Kaip manote, kokios prielaidos paskatino V.Putiną žengti tokį žingsnį?

– Sunku pasakyti, nes yra dar vienas veikėjas – S.Šoigu. Jam irgi reikia įrodyti, kad jis didelis kariūnas. Jie abu atsidūrė keistoje padėtyje.

– Vis minite S.Šoigu. Yra spėjimų, kad tarp jų gali būti nesutarimų?

– Jis vadovauja kariuomenei, o be jo yra dar labai svarbus asmuo – saugumui vadovavęs Nikolajus Patruševas. Kai brėžiamos įtampos zonos, įtampa vyrauja tarp S.Šoigu ir N.Patruševo. Kai V.Putino neliks, kažkuris tik vienas iš jų liks gyvas – arba S.Šoigu, arba N.Patruševas. Abu negalės likti gyvi, nebent kažkuris turi kristi ant kelių vienam prieš kitą. N.Patruševui šis didelis karas nereikalingas.

– Kas įvyko su Rusija? V.Putinas pradžioje dar bandė vaidinti pusiau demokratą.

– Apie tai daug parašyta knygų. Kaip nuo paprastos demokratijos prieita iki dabarties autoritarizmo ir diktatūros: uždaroma visa spauda, kiekvieną mėnesį matome represijų.

– Koks Volodymyro Zelenskio vaidmuo Ukrainoje?

– Labai sunku pasakyti. Jis laimėjo rinkimus, neįmanoma spręsti, ar laimės kitus rinkimus, kokie sociologiniai duomenys, ar jie patikimi. Jis nugalėjo Petro Porošenkos komandą ir pradėjo ją persekioti, tuo jis panašėjo į V.Putino režimą, nes persekioja buvusius oponentus. Kitą vertus, jis padarė keletą žingsnių, kurių nedrįso P.Porošenka, – suėmė visus V.Putino atvirus pasekėjus. Karas panosėje – nė vienam nereikia pavydėti tokios būklės. Jis supranta Minsko sutarčių absurdą, kurių negali vykdyti. Jis negali slaptai tartis su V.Putinu. V.Zelenskiui užtektų nuvažiuoti pas V.Putiną, nusilenkti ir pasirašyti vieną dokumentą, kad niekada nestos į NATO ir bus amžini draugai su Rusija. Ir viskas baigtųsi. Bet problema, kad, jei jis pasirašytų tokį dokumentą, turbūt tai būtų jo paskutinė diena Ukrainoje.

– Rusijos BVP – kaip Kalifornijos, vienos Amerikos valstijos. Rusijos, kaip valstybės, ekonomika yra šipulėlis. NATO karinė galia viršija Rusiją kartais. Tačiau rusai visada nori iššokti aukščiau bambos.

– Jie įsivaizduoja, kad rusų kalba yra pagrindinė, o ukrainiečiai – atskalūnai. Nors, žvelgiant istoriškai, – visiškai atvirkščiai. Ukrainiečių kalba yra normali, o rusų – makalynė: totorių, ukrainiečių ir visų kitų. Dvasingumas Rusijoje ir Ukrainoje yra didžiulis. Tai dvi nepriklausomos tautos, bet niekaip negali pripažinti viena kitos. Juk ne vien tik rusai nepripažįsta ukrainiečių, bet ir dalis ukrainiečių nepripažįsta rusų.