Mažytėje Olkiluoto saloje prie vakarinių Suomijos krantų bus įrengta brangiausia ir ilgaamžiškiausia pasaulyje saugykla, tunelių kompleksas „Onkalo“, kurio pavadinimas suomių kalba reiškia duobę.

Nuo pat to laiko, kai 6-ajame dešimtmetyje buvo pastatytos pirmosios atominės elektrinės, šalims sunku sugalvoti, ką daryti su pavojingomis atominės energetikos atliekomis.

Dauguma valstybių šias atliekas laiko laikinose antžeminėse saugyklose, o „Onkalo“ yra pirmasis bandymas palaidoti jas visam laikui.

Suomija planuoja nuo 2020 metų sukrauti į tuos tunelius, esančius daugiau kaip 420 m po žeme, maždaug 5,5 tūkst. t branduolinių atliekų.

Olkiluote, kuriame jau yra viena iš dviejų Suomijos atominių elektrinių, dabar vykdomas tunelių projektas, atsieisiantis iki 3,5 mlrd. eurų. Projektas turi būti baigtas po 2120-ųjų, kai saugyklos bus visam laikui užsandarintos.

„Tam reikėjo visokiausių naujų žinių“, – sakė Ismo Aaltonenas (Ismas Altonenas), branduolines atliekas tvarkančios kompanijos „Posiva“, kuri leidimą minima projektui gavo pernai, vyriausiasis geologas.

Projektas prasidėjo 2004 metais, kai buvo įsteigta tyrimų institucija pamatinių uolienų tinkamumui įvertinti.

Praėjusių metų pabaigoje vyriausybė išdavė statybų leidimą.

Šiuo metu „Onkalo“ sudaro vingiuotas 5 km ilgio tunelis su trimis šachtomis darbuotojams ir ventiliacijai. Galiausiai labirinto tuneliai drieksis 42 kilometrus.

Temperatūra yra neaukšta, pamatinės uolienos yra itin sausos, o tai itin svarbu norint apsaugoti panaudotus branduolinius strypus nuo vandens korozinio poveikio.

Saugumo klausimai

Po kelių šimtų metų atliekos turėtų būti praradusios daugumą savo radioaktyvumo, bet inžinieriai dėl visa ko planuoja 100-ui tūkst. metų.

Panaudoti branduolinio kuro strypai bus sudėti į plieno futliarus, tada – į storas vario dėžes ir nuleisti į tunelius.

Kiekvieną kapsulę sups buferinis sluoksnis iš bentonito – tam tikro molio, kuris saugos jas nuo bet kokių virpesių aplinkinėse uolienose ir nuo vandens.

Į tunelius bus prikrauta dar molio ir bentonito, ir galiausiai jie bus uždaryti.

Šis metodas buvo sukurtas Švedijoje, kur vykdomas panašus projektas, ir „Posiva“ tvirtina, kad jis yra saugus.

Tačiau atominės energetikos oponentai, tokie kaip „Greenpeace“, reiškė susirūpinimą dėl galimų radiacijos nuotėkių.

„Branduolinės atliekos jau buvo sukurtos, todėl kažką dėl jų reikia daryti, – sakė šios aplinkosaugos organizacijos atstovas Suomijoje Juha Aromaa (Juha Aroma). – Bet reikia toliau tirti tam tikrus neišspręstus rizikos faktorius.“

Po 100 000 metų

Branduolinių atliekų kapo planavimas apima ir klausimą, į kurį neįmanoma atsakyti: iš kur galime žinoti, kokia ši maža salelė bus po 100 tūkst. metų ir kas joje gyvens?

Kad įsivaizduotume perspektyvą, galima paminėti, kad prieš 100 tūkst. metų Suomija iš dalies buvo padengta ledu, po Europą klaidžiojo neandertaliečiai, o Homo sapiens tik pajudėjo iš Afrikos į Artimuosius Rytus.

Geologai negali atmesti kito ledynmečio galimybės. Suomijoje seisminis aktyvumas nėra didelis, bet inžinieriai turi užtikrinti, kad „Onkalo“ galėtų atlaikyti bet kokius tektoninius judesius, kuriuos gali sukelti naujas didelis atšalimas būsimais tūkstantmečiais.

2015 metas Turku universiteto atliktas tyrimas parodė, kad naujo ledynmečio atveju amžinasis įšalas galėtų pasiekti maždaug 200-ais m didesnį gylį nei tas, kuriame bus palaidoti panaudoti branduolinio kuro strypai.

Pačios „Posiva“ tyrimai, atlikti Grenlandijos vakaruose, parodė, kad kai žemę pakartotinai padengia ledynai ar ledo sluoksniai, uolienos tikrai skilinėja, bet ne taip giliai, kaip bus palaidotos atliekos.

Vis dėlto Suomijos branduolinio saugumo administracija STUK pareikalavo kompanijos tolesnių modelių dėl galimų ilgalaikių atšalimo padarinių.

Taip pat yra klausimas dėl ten gyvenančių žmonių ir I.Aaltonenas sutinka, jog neįmanoma prognozuoti, kokia civilizacija gali įsikurti ten po 100 tūkst. metų.

Nepažymėtas kapas?

Kalbant apie tos vietos apsaugą, pagrindinė problema yra užtikrinti, kad tuneliai būtų užpilti ir užblokuoti didžiuliais gelžbetonio kamščiais, kad jie taptų visiškai nepasiekiami smalsuoliams ar branduolinių atliekų vagims.

Dėl šios priežasties Posiva“ svarsto galimybę ten suformuoti tokį landšaftą, lyg ten nieko ir nebūtų.

„Vis tiek diskutuojama, ar ta vieta turėtų būti pažymėta perspėjamaisiais ženklais“, – sakė jis.

Tačiau istorija rodo, kad tokie perspėjimai dažnai daro priešingą poveikį, kaip, pavyzdžiui, senovės Egipte, kur būdavo ignoruojamos faraonų kapų apsaugos priemonės.

„Yra pavyzdžių, kaip Egipte, kai ant žmogaus, kuris žengs pro tam tikras duris, turi kristi prakeiksmas, ir, žinoma, žmonės tiesiog eidavo ten“, – sakė jis.

Tačiau dabartiniai Olkiluoto gyventojai jau priprato prie gyvenimo šalia dviejų branduolinių reaktorių ir trečio dar statomo.

Daržoves auginantis vietos ūkininkas Timo Rauvola (Timas Rauvola) optimistiškai kalbėjo apie planus dėl požeminio branduolinių atliekų kapo.

„Asmeniškai manau, jog kai (atliekos) čia bus padėtos giliai, rūpestingai ir profesionaliai, (bus) geriau nei tai, kaip jos dabar (laikomos) visame pasaulyje – išmėtytos kame papuola“, – sakė jis.