Du Šventosios Žemės mažytės krikščionių bendruomenės kaimai moko aramėjų kalbos ir turi ambicingų planų atgaivinti kalbą, kuria kalbėjo Jėzus Kristus ir kuri Artimuosiuose Rytuose kone išnyko dar prieš kelis šimtmečius.

Naujas dėmesys kalbai, kuri regione dominavo prieš 2 tūkst. metų, sulaukė ir nedidelės pagalbos šiuolaikinėmis technologijomis: televizijos kanalo aramėjų kalba iš ... Švedijos, kur šią senovinę kalbą išsaugojo gyvybinga imigrantų bendruomenė.

Palestiniečių Beit Džalos kaime vyresnioji aramėjiškai kalbančių gyventojų karta bando mokyti jos savo vaikaičius. Beit Džala yra netoli Betliejaus, kur, kaip rašoma Naujajame Testamente, gimė Jėzus.

Tuo tarpu Izraelio arabų kaime Džiše Galilėjos kalvose, kur Jėzus gyveno ir mokė, aramėjų kalbos dabar mokomi pradinukai. Šie vaikai daugiausia priklauso krikščionių maronitų bendruomenei. Maronitų liturgijos giesmės yra atliekamos aramėjiškai, bet tik nedaugelis šias maldas supranta.

„Norime kalbėti kalba, kuria kalbėjo Jėzus“, - sakė 10-metė Džišo gyventoja Carla Hadad, kuri neseniai per pamoką smarkiai gestikuliuodama atsakinėjo į mokytojos Monos Issos aramėjiškai pateiktus klausimus.

„Kalbėdavome ja, labai seniai“, - pridūrė ji, turėdama omenyje savo protėvius.

Pamokos metu tuzinas vaikų švebeldžiavo vieną aramėjišką krikščionišką madą. Jie išmoko pasakyti „dramblys“, „kaip laikotės?“ ir „kalnas“. Kai kurie vaikai rūpestingai vedžiojo aramėjiškas raides, o kiti žaidė su penalais, ant kurių buvo populiarių futbolo komandų atvaizdai.

Džiše ir Beit Džaloje mokoma kalba yra „senovės sirų“ kalbos dialektas, kuriuo kalbėjo jų protėviai krikščionys. Jis panašus į Galilėjos dialektą, kuriuo turėjo kalbėti Jėzus, sako Stevenas Fassbergas, aramėjų kalbos ekspertas Jeruzalės Hebrajų universitete.

„Jie tikriausiai būtų supratę vieni kitus“, - sakė S.Fassbergas.

Džiše maždaug 80 vaikų nuo pirmos iki penktos klasės po dvi valandas per savaitę savanoriškai mokosi aramėjų kalbos. Izraelio švietimo ministerija skyrė lėšų tam, kad mokymas būtų pratęstas iki aštuntos klasės, sakė mokyklos direktorė Reem Khatieb-Zuabi.

Keli Džišo gyventojai prieš kelerius metus ėmėsi iniciatyvos ir siekė aramėjų kalbos mokymo, bet ta mintis sulaukė pasipriešinimo: kaimo musulmonai baiminosi, kad tai gali būti užmaskuotas bandymas suvilioti jų vaikus krikščionybe.

Tuo tarpu kai kurie krikščionys prieštaravo dėl to, jog manė, kad jų protėvių kalbos akcentavimu siekiama atimti iš jų arabišką identitetą.

Šis klausimas yra opus daugeliui Izraelyje gyvenančių arabų musulmonų ir krikščionių, kurie norėtų būti pirmiausia identifikuojami pagal etninę priklausomybę, o ne pagal tikėjimą.

Galiausiai pasaulietiška musulmonė R.Khatieb-Zuabi iš visai kito kaimo atmetė jų abejones.

„Tai mūsų bendras paveldas ir kultūra. Turėtume jais džiaugtis ir juos studijuoti“, - sakė direktorė. Tad Džišo pradinė mokykla tapo vienintele valstybine Izraelio mokykla, kurioje mokoma aramėjų kalbos, nurodo Švietimo ministerija.

Panašios iniciatyvos ėmėsi Beit Džalos Mar Aframo (Šv. Efremo) mokykla, kurią valdo Sirijos Ortodoksų Bažnyčia ir kuri yra vos už kelių kilometrų nuo Betliejaus Prakartėlės aikštės.

Čia kunigai šios kalbos savo 320 mokinių moko pastaruosius penkerius metus.

Maždaug 360 tame rajone gyvenančių šeimų yra kilusios ir aramėjiškai kalbėjusių pabėgėlių, kurie praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje pabėgo iš Tur Abdino regiono dabartinėje Turkijoje.

Kunigas Butrosas Nimeh sakė, kad vyresnieji vis dar kalba šia kalba, bet jaunesnėse kartose ji jau išnykusi. Pasak B.Nimeh, jie viliasi, kad šios kalbos mokymasis paskatins vaikus suprasti savo istoriją.

Nors ir Sirijos Ortodoksų Bažnyčios, ir maronitų pamaldos vyksta aramėjiškai, šios dvi religinės bendruomenės yra aiškiai skirtingos.

Maronitai yra dominuojanti krikščioniška Bažnyčia kaimyniniame Libane, bet Šventojoje Žemėje jų yra tik keli tūkstančiai iš 210 tūkst. krikščionių. Sirijos Ortodoksų Bažnyčios atstovų Šventojoje Žemėje taip pat yra mažai - ne daugiau kaip 2 tūkst., sakė B.Nimeh. Iš viso Izraelyje gyvena maždaug 150 tūkst. krikščionių, o Vakarų Krante - dar 60 tūkstančių.

Abi mokyklas įkvėpė pagalba iš mažiausiai tikėtinos vietos - Švedijos. Ten aramėjiškai kalbančios bendruomenės, kurios yra kilusios iš Artimųjų Rytų, stengiasi išlaikyti savo kalbą gyvą.

Jos leidžia laikraštį „Bahro Suryoyo“, brošiūras ir knygas vaikams, tarp jų - „Mažąjį princą“, ir išlaiko palydovinės televizijos stotį „Soryoyosat“, sakė Švedijos sirų aramėjų federacijos pirmininkė Arzu Alan.

Ten yra ir aramėjiška futbolo komanda - Sodertaljės „Syrianska FC“, kuri žaidžia Švedijos aukščiausioje lygoje. Pareigūnų duomenimis, aramėjų kalba kalbančių žmonių čia gali būti nuo 30 iki 80 tūkstančių.

Daugelis maronitų ir Sirijos Ortodoksų Bažnyčios narių Šventojoje Žemėje pirmą kartą po kelių dešimtmečių aramėjų kalbą už savo bažnyčių sienų išgirdo per minėtą televiziją. Išgirdę šią kalbą su šiuolaikiniu kontekstu jie panoro atgaivinti ją ir savo bendruomenėse.

„Kai girdi (kalbą), gali ja ir kalbėti“, - sakė mokytoja M.Issa.

Aramėjų dialektai šio regiono kalba buvo nuo maždaug 500 m.pr.m.e. iki 6-ojo amžiaus, kai ėmė dominuoti arabų kalba, kuria kalbėjo užkariautojai musulmonai iš Arabijos pusiasalio, sakė S.Fassbergas.

Tačiau liko aramėjų kalbos salelių: maronitai ir sirų ortodoksai išlaikė aramėjišką liturgiją, o Šiaurės Irako kurdų regione, Zacho saloje vietos upėje gyvenę žydai kalbėjo vadinamuoju Targumo aramėjišku dialektu, kol praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje pabėgo į Izraelį. Be to, trijuose krikščionių kaimuose Sirijoje vis dar kalbama aramėjiškai, sakė S.Fassbergas.

Kadangi progų kalbėti šia senovine kalba nėra daug, Džišo mokytojai daug nesitiki. Jie viliasi, kad jiems pavyks bent atkurti kalbos supratimą.

Džišo mokyklai teko rimtas iššūkis: ketvirtoje aramėjų klasėje yra vos tuzinas mokinių. Jų skaičius buvo dvigubai didesnis, kol buvo suformuota meno klasė, į kurią ir nuėjo pusė moksleivių.