Gruodžio viduryje Pasaulio bankas išleido ataskaitą, kurioje skelbiama, kad mažiausiai pasaulyje paskolų ima Užsachario Afrikos gyventojai. Šios dalies Afrikos šalių gyventojai vis dažniau keliasi į miestus, tačiau vienintelis, ką jie išgali įsigyti, – lūšnynas. Daugeliui Užsachario Afrikos gyventojų nusipirkti būstą – nepasiekiamas tikslas. Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, maždaug pusė Užsachario Afrikos gyventojų per dieną gali išleisti kiek daugiau nei dolerį. Tad visai nenuostabu, kad tik mažiau nei 4 proc. šio regiono gyventojų gali pasiimti paskolas būstui ir taip padėti kelti šalies ekonomiką.

Užsachario Afrika mažiausiai urbanizuota vieta pasaulyje. Tik maždaug 40 proc. šio regiono žmonių gyvena miestuose. O labiausiai urbanizuotose šalyse – Singapūre, Kuveite ar Belgijoje – apie 98 proc. gyventojų yra miestiečiai.

Tačiau ši tendencija gana greitai keičiasi ir Užsachario Afrikoje. Jungtinės Tautos spėja, kad miestų gyventojų skaičius šiame regione iki 2050 m. išaugs maždaug trigubai ir peraugs milijardą. O maždaug po 15 metų didžiausias Tanzanijos miestas Dar es Salamas ir Pietų Afrikos Johanesburgas taps megamiestais, kuriuose gyvens daugiau nei 10 mln. gyventojų. Šiandien megamiestais jau tapo Nigerijos miestas Lagosas ir Kongo Demokratinės Respublikos sostinė Kinšasa.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad miestai plėsis lūšnynuose. Jau dabar pastebima, kad lūšnynai Užsachario Afrikoje maždaug kas 15 metų padvigubėja, nors kitose pasaulio dalyse fiksuojama lūšnynų mažėjimo tendencija.

Ekonomistai pastebi, kad Užsachario Afrikoje gyvenimas lūšnynuose nėra toks pigus, kaip galima būtų spėti. Pavyzdžiui, Kiberoje, Kenijos sostinės Nairobio lūšnyne, laikomu didžiausiu lūšnynu pasaulyje, gyventojai nuomai skiria trečdalį savo išlaidų, skirtų ne maistui. O Kenijos kaimo vietovėse 90 proc. namų ūkių apskritai nemoka jokių nuomos mokesčių, nes žmonės namus stato negyvenamuose žemės plotuose, kurie neformaliai tampa jų namų ūkio nuosavybe.

Kaimų gyventojai, kurie dėl geresnių galimybių nusprendžia persikelti į Afrikos šalių miestus, dažniausiai neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik ieškotis vietos vis labiau besiplečiančiuose lūšnynuose. Pavyzdžiui, pigiausias privatus namas Etiopijoje kainuoja apie 70 tūkst. dolerių, o 100 kvadratinių metrų butą būtų galima įsigyti už daugiau nei 16 tūkst. dolerių. Tokios kainos, skaičiuoja žurnalas „The Economist“, 35 kartus viršija etiopų uždarbį. Net Malyje, kur būsto kainos mažiausios, maždaug 6 tūkst. dolerių už privatų namą daugeliui būtų nepasiekiama kaina.

Tad nenuostabu, kad Užsachario Afrika turi pačią mažiausią būsto rinką pasaulyje, ir tik labai nedidelis skaičius gyventojų gali pasiimti būsto paskolų. Nors, pavyzdžiui, Nigerijoje būsto paskolų skaičius per pastaruosius metus išsaugo beveik ketvirtadaliu, jis sudaro tik 0,5 proc. bendrojo šalies vidaus produkto.

Ekonomistai prognozuoja, kad ši padėtis nepasikeis tol, kol žemės regione nebus pradėtos registruoti, mat iki 2013 m. vos 10 proc. žemių buvo užregistruotos. Afrikos šalių miestai taip pat bus priversti investuoti milžiniškas sumas į nuotekų sistemas, kelius ir infrastruktūrą, kitaip jie negalės apgyvendinti milijonų žmonių, kurie, prognozuojama, vis labiau iš kaimų kelsis į miestus. Kol visos šios problemos nebus išspręstos (o tam gali prireikti ir ne vieno dešimtmečio), prognozuojama, kad Afrikos lūšnynai ir toliau plėsis ir mažins miestų potencialą augti ir klestėti.