Ar demokratijos keliu prieš daugiau nei dvidešimt metų pasukęs vakarų Afrikoje esantis Malis nevirs dar vienu Afrikos pūliniu? Dienraštis kalbėjosi su atlikėju Viktoru Diawara, kurio šeima gyvena Malyje.

– Šiais metais Malyje įvyko daug reikšmingų pokyčių. Kokia padėtis dabar?

– Situacija – dramatiška. Šiuo metu man sunku pasakyti, bet tada, kai sukilėliai užėmė šalies šiaurę ir paskelbė savo atskirą valstybę, iš šiaurinių regionų į pietus pabėgo apie 30 tūkst. žmonių. Kiek žinau, bėga žmonės ir dabar.

Be to, Malis nėra prie vandenyno, neturi uostų, o svarbūs keliai driekiasi per dykumą. Todėl šalyje pakilo maisto kainos, trūksta kai kurių prekių. Tai, žinoma, nėra blokada, tačiau situacija – įtempta.

Šiuo metu daugiausia neramumų kyla šalies šiaurėje, kur veikia islamistai. Kalbant apie pietinius regionus, kuriuose yra ir sostinė, ten padėtis gerokai ramesnė. Mano tėvai gyvena sostinėje, tad galiu pasakyti, kad tikrai galima išeiti į gatves ir viskas gana normalu.

– Kas sukėlė krizę? Ar tai, kad Malis tapatybės požiūriu nevienalytis, ar yra kitų priežasčių?

– Na, pavyzdžiui, tuaregai skiriasi nuo Pietų Malio gyventojų – kitokia tiek jų išvaizda, tiek gyvenimo būdas, kalba, net maistas. Galiausiai pakanka pasižiūrėti į Malio žemėlapį. Atrodo, lyg kažkas būtų liniuote braukęs mūsų sienas. Tokių sienų realiai nebūna. Viskas paveldėta iš kolonizacijos laikų. Prancūzai ėmė ir nusprendė, kad Malis bus toks.

Apskritai šalyje yra apie 24 kalbos, beje, visiškai skirtingos. Skirtumas ryškus ne tik tarp šiaurės ir pietų. Jei paklausi Malio gyventojo "Kas tu toks?" – jis vargu ar atsakys tau, kad yra malietis. Greičiausiai pasakys, kad jis tuaregas, ar įvardys kitą gentį, kuriai priklauso. Tai daug ką pasako apie šalį. Taigi, klausimas, kas teisus – tuaregai ar kiti, gana sudėtingas.

Be to, yra daug dalykų, kurie dažnai viešai neskelbiami. Pavyzdžiui, Malyje dykumoje neseniai buvo atrasta naftos ir urano rūdos. Niekas nešneka ir apie tai, kad per Sacharą į Europą patenka heroino tiek iš Afganistano, tiek iš Pietų Amerikos. Ten sukasi dideli pinigai. Manau, kad tai – esminė priežastis.

Žinoma, tuaregai visuomet piktinosi, kad neturi autonomijos Malyje. Tie konfliktai buvo. Tačiau pietiečiams tuaregų reikalavimai atrodo tokie patys, kaip, pavyzdžiui, lietuviams būtų keistas kokių žemaičių pareiškimas, jog jie nori atsiskirti.

– Daug kas bijo, kad Malis virs antruoju Somaliu. Ar įžvelgiate tokį pavojų?

– Tikrai bijau. Malis – mano tėvo šalis, aš ten užaugau. O būti gali visko. Šalis beveik du dešimtmečius buvo demokratiška. Tai buvo pavyzdys Vakarų Afrikai, kaip galima sėkmingai pereiti iš karinio režimo į demokratišką santvarką. O dabar kariškai parodė, kad viskas, ko buvo pasiekta, – nieko neverta. Gali būti ir etninių neramumų. Gali būti visko.

Manau, kad po perversmo Malis buvo nustumtas atgal mažiausiai 30 metų ir ilgai truks, kol šalis atsigaus. O tikimybė, kad ten taip ir nebus pasidalyta teritorija, pinigais ir kitais "žaislais", – didelė.

Iš tiesų, labai gaila. Juk Malyje vystėsi ir turizmo sektorius. Nesakau, kad šalis klestėjo, tačiau tai buvo didelis žingsnis į priekį. Viskas per vieną naktį buvo užbraukta.