Teroras šią savaitę sugrįžo į Rusijos sostinę, o Šiaurės Kaukaze jis niekur nebuvo dingęs. Dagestane, kur trečiadienį dvigubas teroro išpuolis nusinešė 12 gyvybių, milicininko uniforma prilygsta mirtininko aprangai, rašo dienraštis "Int^alisernational Herald Tribune".

Uniforma – taikinys

Kai praėjusių metų vasarą snaiperiai ant stogų pradėjo medžioti milicininkus, pulkininko Muchtaro Muchtarovo žmona gulėsi skersai durų neleisdama vyro palikti namų vilkinčio uniforma.

25 metus pulkininkui M.Muchtarovui vienas didžiausių džiaugsmų buvo užsidėjus milicininko kepurę išeiti į gatvę. Tačiau praėjusią vasarą jis turėjo persirengti civiliais drabužiais.

Muchtarovų sūnus 20-metis milicijos leitenantas Hasanas žino tik tokią savo darbo pusę. Jis iš namų ir į juos visada vyksta apsirengęs civiliais drabužiais, o persirengia automobilyje prie pat milicijos posto. Bijodamas, kad kovotojai suseks, Hasanas su draugais apsikeičia ir automobilių numeriais.

"Jie žino, kas aš esu, nuo pat pirmos dienos", – kalbėjo jaunas vyras nelėpdamas, kad nesijaučia saugus.

Kraupi statistika

Taip gyvena dauguma Šiaurės Kaukazo respublikos Dagestano teisėsaugos pareigūnų. Praėjusiais metais čia nužudyti 58 milicininkai. Praėjusią savaitę 10 pareigūnų neteko gyvybės per teroro išpuolį Kizliaro mieste, o vasarį 13 milicininkų žuvo nuo "nežinomų žudikų" rankos. Taip spauda įvardija islamistus, banditus ar privačių armijų kareivius – visus, kurių taikinys gali būti vietos milicija.

Nuo daugumos milicijos automobilių buvo nuimti mėlyni atpažinimo ženklai, pareigūnams rekomenduota iš darbo ir į darbą keliauti apsirengus civiliais drabužiais. Kiekvienas, net kelių, milicininkas dabar nuolat nešiojasi užtaisytą kalašnikovo automatą.

Spaudimą keisti darbą jaučia kiekvienas milicijos pareigūnas.

"Jei turėtum sūnų, ar leistum jam tapti milicininku? Aš to neleisčiau", – kalbėjo G.Muchtarovas.

Niekas nekenčia

Milicininkai prieštaringai vertinami visoje Rusijoje. Daugelis rusų įsitikinę, kad jie korumpuoti ir linkę į smurtą. Tačiau pareigūnams nėra niekur taip pavojinga kaip Šiaurės Kaukaze, kur jau daugiau nei dešimtmetį tęsiasi partizaninis karas.

Civilių grobimas ir mirtys per antiteroristines operacijas, kurias atlieka po kaukėmis veidus slepiantys pareigūnai, tik didina visuomenės nepasitenkinimą ir žadina pyktį ant eilinių milicininkų.

30-metis Mahomedas Ataranovas, kuris po penkerių metų tarnybos paliko miliciją, prisiminė, kaip bandė padėti parkritusiai moteriškei, o vietoj dėkingumo sulaukė palinkėjimo būti nužudytam.

"Mes buvome įpratę prie visko, bet iš eilinės moters to nesitikėjau", – prisiminė M.Ataranovas.

Patys kalti

Dagestano vidaus reikalų ministerijos atstovas leitenantas pulkininkas Markas Tolčinskis tvirtina, kad išpuoliai prieš milicininkus – tai atsakas į sėkmingas antiteroristines operacijas. Jis nesibaimina, kad gali pritrūkti norinčių tapti milicininkais – šeimas maitinti visiems reikia, o Šiaurės Kaukaze ekonominė padėtis ypač bloga, klesti nedarbas.

"Karas čia vyksta nuo 1997 m. – kalbėjo M.Tolčinskis. – Gal tai skamba ir negražiai, bet darbuotojai mus palieka tik mirę."

Pulkininkui M.Muchtarovui skaudu, kad jis uniformą dabar turi palikti darbe, o visuomenė milicininkų visiškai negerbia. Kita vertus, vyras supranta, kad dėl to kalti ir patys pareigūnai.

"Tokie tardymo būdai niekur nenuves. Negalima pririšti žmogaus prie kėdės ir mušti, kad jis pradėtų kalbėti, – kalbėjo M.Muchtarovas ir pridūrė: – Be to, per daug jaunų žmonių dingsta per antiteroristines operacijas – vyrai su kaukėmis ateina ir pasiima juos su savimi."

Tačiau labai skaudu, kai netenki draugo. Vasario pradžioje nežinomi užpuolikai sušaudė ilgametį M.Muchtarovo draugą Dagestano sostinės Machačkalos milicijos vadą Achmedą Mahomedovą, du jo palydos narius ir vairuotoją.

"Tai karas, kuris nesibaigia Dagestane, – kalbėjo Muchtarovas jaunesnysis. – Pradedi ir tu norėti juos žudyti."