Vilniaus universiteto Orientalistikos centre dėstantis irakietis Jamalas Jumá nesutinka su kai kurių analitikų vertinimais, kad Irako karas buvo klaida: „Pasaulyje neturi būti vietos nė vienam tironui ir diktatoriui.“

Įkvėpimą rado Lietuvoje

Jau tris dešimtmečius Vakaruose gyvenantis J.Jumá žino, kas yra karas. Jis savo akimis matė 1980 m. kilusį ginkluotą konfliktą tarp Irako ir Irano. Basros universitete arabų literatūros studijas baigusiam jaunuoliui būtų tekę stoti į kariuomenę, bet negalėdamas įsivaizduoti savęs žudančio kitą žmogų jis nusprendė pabėgti. Be paso ir pinigų kirtęs Sirijos sieną, jis įsidarbino žurnale ir sukaupęs pakankamai lėšų 1984 m. iškeliavo gyventi į Daniją.

Vyrui kilo kūrybinė krizę ir nuo 2000 m. jis neparašė nė vieno eilėraščio. Tačiau prieš keletą metų lankydamasis Vilniuje poetas pajuto įkvėpimą ir grįžo į Lietuvos sostinę dėstyti arabų kalbos bei literatūros. Čia jis parašė Vilniui skirtų eilių, o netolimoje ateityje lietuviškai turėtų pasirodyti jau į septynias kalbas išversta jo eilėraščių knyga „Book of the Book“.

Kiša pagalius į ratus

Nors senokai nėra buvęs tėvynėje, J.Jumá iš draugų ir artimųjų pasakojimų žino, kaip atrodo pastarąjį karą išgyvenęs Irakas. Padėtis šalyje tebėra sunki, ir J.Jumá žino, kas dėl to kaltas.

„Mūsų kaimynai – Saudo Arabija ir Iranas – nenori matyti savo pašonėje demokratiškos valstybės. Jie laiko tai pavojumi. Todėl jie daro viską, kad sutrukdytų demokratiniams procesams, siunčia teroristus, kurstyto religinį konfliktą ir tuomet sako: “Pažiūrėkite, kokia prasta yra demokratinė sistema.„ Saddamo Husseino šalininkai taip pat daro viską, kad sutrukdytų Irakui vystytis“, – aiškino irakietis.

Bet gimtinėje gyvenantys draugai ir artimieji pasakoja jam apie pastebimą pažangą.

„S.Husseino laikais turėjome tik du laikraščius, abu buvo valstybiniai. Dabar turime 120 laikraščių ir žurnalų, kurie gali laisvai kritikuoti vyriausybę. Nors Irakas turi daug naftos išteklių, S.Husseino laikais žmonės uždirbdavo labai mažai. Universiteto dėstytojai per mėnesį gaudavo 3 dolerius (pagal dabartinį kursą – 8 litus), o dabar jų atlyginimai siekia 1500 dolerių (4 tūkst. litų). Mano giminės, draugai ir jų vaikai turi mobiliuosius telefonus, gali naudotis internetu – visa tai S.Husseino laikais buvo uždrausta“, – vardijo J.Jumá.

Jis pripažįsta, kad irakiečiai už visa tai sumokėjo krauju, bet jie niekada nenorėtų grįžti į S.Husseino epochą.

Kiekvienas kovoja savaip

Anot J.Jumá, Irako žmonės trokšta taikos ir kiekvienas savaip už ją kovoja.

„Pernai viename universitete įvyko didelis sprogimas, o kitą dieną studentai surengė demonstraciją ir netgi vestuves toje pačioje vietoje, kur sprogo bomba. Panaši tragedija įvyko gatvėje, kur kiekvieną penktadienį prekiaujama knygomis. Žuvo daug žmonių. Bet kitą dieną toje vietoje surengti poezijos skaitymai“, – pasakojo irakietis.

J.Jumá teigia, kad taikai ir demokratijai Irake įsitvirtinti reikia laiko. Jis taip pat neatmeta galimybės, kad Iraką gali ištikti Jugoslavijos likimas – skilimas į kelias valstybes.

„Man asmeniškai nesvarbu, kokio dydžio yra tėvynė. Ką daryti su didele, bet daugybę problemų turinčia valstybe? Daug svarbiau, kad žmonės galėtų gyventi taikoje. Ir jeigu jie negali taikiai sugyventi tarpusavyje, galima tiesiog atsisveikinti ir gyventi savarankišką gyvenimą“, – svarstė J.Jumá.