Svarbiausiais šiais metais Europoje laikomuose rinkimuose dėl kanclerio posto varžosi šiuo metu šias pareigas einantis Olafas Scholzas, žaliųjų kandidatas Robertas Habeckas, kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) lyderė Alice Weidel bei Krikščionių demokratų sąjungos lyderis Friedrichas Merzas. Būtent pastarasis, kaip rodo apklausos, yra laikomas šių rinkimų favoritu.

Vokiečiams sekmadienį einant prie balsadėžių, naujienų agentūra AP pateikia svarbiausius faktus apie pretendentus po rinkimų užimti Vokietijos kanclerio pareigas.

66-erių Olafas Scholzas Vokietijos kanclerio pareigas eina nuo 2021 m. gruodžio. Šis centro kairiųjų pažiūrų socialdemokratas turi daug patirties vyriausybėje – anksčiau jis užėmė Hamburgo mero ir Vokietijos darbo bei finansų ministro postus. Būdamas kancleriu, jis greitai susidūrė su netikėtomis krizėmis. O. Scholzas inicijavo pastangas modernizuoti Vokietijos kariuomenę po Rusijos invazijos į Ukrainą ir pavertė Vokietiją antra pagal dydį ginklų tiekėja Ukrainai. Jo vyriausybė užkirto kelią energetikos krizei bei stengėsi atremti aukštą infliaciją. Tačiau jo tripartinė koalicija pradėjo garsėti dėl vidinių rietenų ir lapkričio mėnesį žlugo, kai įsivėlė į ginčą dėl to, kaip atgaivinti ekonomiką, kuri yra didžiausia Europoje ir kuri pastaruosius dvejus metus traukėsi.

Friedrichas Merzas – 69-erių Vokietijos opozicijos lyderis – yra laikomas rinkiminės kampanijos favoritu, o jo centro dešinysis blokas pirmauja apklausose. Jis tapo savo Krikščionių demokratų sąjungos lyderiu, kai 2021 m. atsistatydino ilgametė kanclerė ir buvusi varžovė Angela Merkel, ir nuvedė savo partiją konservatyvesne kryptimi. Rinkiminės kampanijos metu jis pavertė neteisėtos migracijos pažabojimą pagrindiniu klausimu. F. Merzui stinga patirties vyriausybėje. 1989 m. jis prisijungė prie Europos Parlamento (EP), o po penkerių metų tapo įstatymų leidėju Vokietijoje. Po 2009-ųjų jis padarė kelerių metų pertrauką nuo aktyvios politikos, dirbo teisininku ir vadovavo investicijų valdymo įmonės „BlackRock“ Vokietijos padalinio stebėtojų tarybai.

Robertas Habeckas – 55-erių už aplinkosaugą pasisakančių žaliųjų kandidatas. Jis taip pat yra dabartinis Vokietijos vicekancleris ir ekonomikos bei klimato ministras, atsakingas už energetikos klausimus. Nuo 2018 iki 2022 m. jis buvo vienas iš žaliųjų lyderių ir vadovavo tuo metu, kai didėjo partijos populiarumas, tačiau 2021-aisiais jis atsitraukė ir leido Annalenai Baerbock, kuri šiuo metu eina Vokietijos užsienio reikalų ministrės pareigas, tapti pirmąja partijos kandidate į kanclerius. R. Habecko darbas ministro poste vertinamas nevienareikšmiškai, ypač jo ministerijos parengtas planas pakeisti iškastinio kuro šildymo sistemas „žalesnėmis“ alternatyvomis, kuris sustiprino vyriausybės susiskaldymą.

46-erių A. Weidel yra pirmoji prieš imigraciją nusiteikusios kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) kandidatė į aukščiausią šalies postą. A. Weidel, kuri pagal išsilavinimą yra ekonomistė, prisijungė prie šios partijos netrukus po jos įsteigimo 2013-aisiais. Ji buvo viena iš savo partijos frakcijos parlamente vadovų nuo tada, kai ši politinė jėga 2017 m. pirmą kartą iškovojo mandatų nacionaliniame įstatymų leidybos organe. Nuo 2022-ųjų ji yra viena iš pačios partijos lyderių kartu su Tino Chrupalla. Gruodžio mėnesį ji buvo nominuota kandidate į kanclerius, tačiau kitos partijos teigia, kad nebendradarbiaus su AfD, tad ji šiuo metu neturi tikroviškos galimybės užimti aukščiausią šalies postą.

Pirmalaikių rinkimų Vokietijoje prireikė po to, kai O. Scholzas gruodžio 16 d. pralaimėjo balsavimą dėl pasitikėjimo parlamente – pieš tai lapkritį iširo tik trejus metus dirbusi vadinamoji šviesoforo koalicija, kurią sudarė socialdemokratai (SPD), žalieji ir Laisvoji demokratų partija (FDP). Per balsavimą nesulaukęs daugumos, kaip to ir tikėjosi, kancleris paprašė prezidento paleisti Bundestagą ir taip atverti kelią naujiems rinkimams.

Jei O. Scholzo vyriausybė būtų užbaigusi savo kadenciją, įprastiniai rinkimai tikriausiai būtų vykę rugsėjo 28 d. Tai tik ketvirtas kartas Vokietijos istorijoje, kai rengiami pirmalaikiai rinkimai.