Praėjus šešiems dešimtmečiams nuo perversmo Irane CŽV pagaliau pripažino, jog dalyvavo verčiant iš posto tuometį Irano premjerą Mohammadą Mossadeghą.

Vieša paslaptis

Dokumentus apie CŽV organizuotą perversmą gavo George’o Washingtono universiteto nacionalinio saugumo archyvas.

Tiesa, aukščiausi JAV pareigūnai gerokai seniau pripažino, kad JAV dalyvavo organizuojant 1953 m. perversmą. 2000 m. tuometė JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright sakė, kad Vašingtonas "atliko reikšmingą vaidmenį" nuverčiant M.Mossadegho vyriausybę, maža to, ji perversmą pavadino žingsniu atgal vystantis Irano politikai. Dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė panašų pripažinimą 2009 m., kai užėmė šalies vadovo postą.

Tačiau CŽV iki šiol šiuo klausimu buvo atsitvėrusi tylos siena.

Susipyko dėl naftos

M.Mossadeghas supykdė Didžiąją Britaniją pareikšdamas, kad nacionalizuos Anglijos bei Irano naftos bendrovę, dabartinės BP pirmtakę. Britams po Antrojo pasaulinio karo nuosmukio Irano naftos kontrolė yra gyvybiškai svarbi.

Londonas iš pradžių derėjosi su Iranu, tačiau nesėkmingai. 1953 m. Jungtinių Valstijų prezidentu tapus Dwightui Eisenhoweriui, kuris labiau nei ankstesnis JAV vadovas Harry Trumanas palaikė britų poziciją, buvo suorganizuotas Irano vyriausybės nuvertimas.

Tuo metu Vakarų žiniasklaida ruošė dirvą perversmui, vadindama Irano premjerą bepročiu ir emocingu senatviniu marazmatiku.

Apie žiniasklaidos vykdytą propagandą yra užsiminęs perversmo planuotojas Donaldas Wilberis, kurio parašyta vidinė CŽV istorija 2000 m. buvo nutekinta dienraščiui "The New York Times".

CŽV sprendimas palaikyti britus, pasak dokumentų, siejamas su Šaltojo karo padėtimi. Buvo baiminamasi, kad SSRS įsiverš į Iraną ir perims šalies kontrolę.
"Vakarų šalys būtų ne tik negrįžtamai praradusios Irano naftą, bet ir būtų buvusi pažeista gynybos grandinė aplink Sovietų Sąjungą, kuri buvo JAV užsienio politikos dalis", – sakoma dokumente.

Mokslininkų nuomonė

Pasiteiravome Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento dr. Algio Povilo Kasperavičiaus, kokią reikšmę Irano istorijoje turėjo šis įvykis.

– Ar būtų galima sakyti, kad 1953 m. perversmas turėjo įtakos Islamo revoliucijai Irane 1978–1979 m.?

– Laiko tarpas buvo praėjęs nemažas. Pats M.Mossadeghas Islamo revoliucijos metais jau buvo miręs. Jis nebuvo islamistas, jis buvo nuosaikus musulmonas politikas, daugiau palaikantis pasaulietinės valstybės koncepciją.

O šiitų dvasininkija Irane visuomet buvo gana savarankiška. Šacho modernizacija ir vesternizacija sukėlė Irane reakciją, kuri ir tapo revoliucijos kibirkštimi.

1953 m. perversmas galbūt turėjo įtakos, tačiau daugiau kaip istorinė atmintis, nes jau tada buvo žinoma, kad perversmą organizavo Vakarų šalys. Tiesa, Vakarų kariuomenės nedalyvavo, žinoma. Taigi, turbūt tiksliausia būtų sakyti, kad perversmas galėjo būti viena iš Islamo revoliucijos priežasčių, tačiau tik viena iš jų ir vargu ar lemiama.

M.Mosaddeghas: svarbiausi gyvenimo faktai

- Gimė 1882 m. birželio 16 d., Irano sostinėje Teherane, vietos diduomenės šeimoje.
- Irane baigė politikos studijas, Paryžiuje apsigynė tarptautinės teisės magistro diplomą. Šveicarijoje studijavo doktorantūroje, tapo pirmuoju iraniečiu, kuris įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį Vakarų universitete. Vėliau dėstė Teherano universitete politikos mokslus.
- Politinę karjerą pradėjo dar labai jaunas. M.Mosaddeghas 1906 m. buvo išrinktas į parlamentą, tačiau dėl amžiaus (24 metų) negalėjo užimti posto.
- Dėl studijų išvyko iš Irano, tačiau 1914 m. grįžo. Nuo to laiko dirbo įvairiose valdžios institucijose, buvo dusyk išrinktas į parlamentą.
- 1925 m. išrinkus šachą Reza Khaną priešinosi absoliutinės monarchijos įvedimui, todėl buvo pašalintas iš politinio gyvenimo.
- 1940 m. M.Mosaddeghas šacho nurodymu buvo areštuotas ir įkalintas. Gyvendamas namų arešto sąlygomis du kartus bandė žudytis, tiesa, vėliau dėl šacho suteiktos malonės buvo paleistas.
- 1944 m. jis grįžo į politinę areną, kai 1941 m. buvo atkurta konstitucinė monarchija. Priešinosi užsienio valstybių ketinimams eksploatuoti Irano naftos išteklius. Jo politinė įtaka smarkiai augo.
- 1951 m. M.Mosaddeghas buvo paskirtas Irano premjeru. Jis iškėlė mintį, kad Irano naftos telkiniai turėtų būti nacionalizuoti. Didžioji Britanija, valdžiusi pietuose esančius naftos telkinius, ėmė derėtis, tačiau nepavykus pradėjo destabilizuoti vyriausybę.
- 1952 m. M.Mosaddeghas atsistatydino iš premjero posto dėl nesutarimų su šachu vyriausybės kontrolės klausimu. Tačiau po kelių dienų, po protestų prieš jo nuvertimą, grįžo į postą.
- Vyriausybę toliau purtė vidinės rietenos tarp kariuomenės, parlamento ir vyriausybės. Politinė krizė sudarė palankias sąlygas britų ir amerikiečių žvalgyboms organizuoti vyriausybės perversmą.
- Po perversmo M.Mosaddeghas buvo teisiamas. Jam buvo skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. 1967 m. sulaukęs 84-erių jis mirė.

CŽV organizuoti perversmai

Iranas, 1953 m. CŽV pripažino, kad prisidėjo prie perversmo Irane, nuverčiant tuometį šios šalies premjerą M.Mossadeghą. Šis metė iššūkį Irano valdovui šachui, siekė nacionalizuoti Irano naftos pramonę, valdomą Didžiosios Britanijos naftos bendrovių. M.Mossadeghas buvo išverstas iš posto ir suimtas. Likusį gyvenimą jis praleido namų arešto sąlygomis.
Gvatemala, 1954 m. Nors Jungtinės Valstijos iš pradžių rėmė Gvatemalos prezidentą Jacobo Árbenzą, jo žemės reformų planai susikirto su amerikiečių įmonės "United Fruit" interesais. JAV parėmė J.Árbenzo nuvertimą ir leido karinei chuntai įvykdyti perversmą. Pasak dokumentų, CŽV apginklavo kariškius ir sukilėlius, taip pat perversmo metu vykdė Gvatemalos pakrantės blokadą.

Kongas, 1960 m. Siekiant apsaugoti Belgijos verslo interesus Konge (dabartinė Kongo Demokratinė Respublika) su CŽV pagalba iš posto buvo išverstas Patrice’as Lumumba, pirmasis Kongo premjeras. Perversmas įvykdytas į Kongą įvedus Belgijos karines pajėgas. Nuverstas P.Lumumba išlaikė politines pozicijas, maža to, kreipėsi paramos į Sovietų Sąjungą. Nors CŽV suorganizavo pasikėsinimą į jį, galiausiai P.Lumumba buvo sučiuptas ir nužudytas 1961 m. Kongo kariškių.

Dominikos Respublika, 1961 m. Rafaelis Trujillo, šalies diktatorius, išžudęs tūkstančius Haičio gyventojų Dominikos Respublikoje, buvo nušautas ginkluotų politinių disidentų. Nors sukilėliai teigė, kad veikė savarankiškai, vėliau paviešinti slapti dokumentai atskleidė, jog už disidentų stovėjo CŽV, kuri tiekė jiems ginklus, nes žinojo, kad prieš diktatorių planuojamas perversmas.
Brazilija, 1964 m. Baiminantis, kad Brazilija gali tapti komunistinė, CŽV parėmė armijos vado Humberto Castelo Branco organizuotą šalies prezidento João Goularto nuvertimą. Prieš perversmą CŽV organizavo gatvių protestus, kuriuose reikštas nepasitenkinimas vyriausybe. Taip pat CŽV skyrė ginklų tiems, kurie rėmė kariuomenę. Pasak slaptų dokumentų, pats tuometis JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas kartu su savo patarėjais apsvarstė perversmo plano detales.

Čilė, 1973 m. JAV nepatiko, kad rinkimus Čilėje 1970 m. laimėjo socialistas Salvadoras Allende. JAV prezidentas Richardas Nixonas buvo nurodęs CŽV vykdyti ekonominį spaudimą prieš Čilę. Kartu CŽV palaikė opozicines režimui grupes, tiekė joms ginklus. JAV spaudimą užbaigė tuomet, kai Čilės vadovu 1973 m. tapo diktatorius generolas Augusto Pinochetas.