„Kai pasitraukė žmonės, grįžo gamta“, – per apsilankymą „Černobylio zonoje“ sakė jos biologas Denysas Vyšnevskis, netoliese maisto ieškant laukiniams arkliams.

Kai kam gali kilti klausimas, kaip šiame šiauriniame buvusios sovietinės respublikos pakraštyje, kur 1986 metų balandį sprogo atominės elektrinės dalis ir į atmosferą pakilo toksiški debesys, pasiekę teritorijas nuo Švedijos iki Graikijos, iš viso galima kokia nors gyvybė.

Maždaug 30 drąsių ir siaubingai nepakankamai apsaugotų gelbėtojų žuvo per tas savaites, kai reikėjo suvaldyti ketvirto reaktoriaus išsilydymą ir kai buvo nustatyta 2 800 kv. km „mirties zona“.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2005 metais apskaičiavo, kad 4 tūkst. žmonių vėliau galėjo mirti nuo radiacijos sukeltų ligų, bet „Greenpeace“ šį skaičių vadino labai sumažintu.

Šis regionas ir maždaug 300 jo gyventojų, daugiausia – vyresnio amžiaus, ir dabar toli gražu nėra saugūs. Radiacija 10 spinduliu nuo elektrinės siekia 1 700 nanosivertų per valandą – nuo 10 iki 35 kartų daugiau nei normalus foninės radiacijos lygis Jungtinėse Valstijose.

Šiandienos gyvūnai Černobylio „mirties zonoje“ galbūt gyvena trumpiau ir susilaukia mažiau palikuonių, bet jų skaičius ir įvairovė didėja tokiu tempu, kokio nebuvo daug metų dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą 1991-aisiais, sakė D.Vyšnevskis.

„Radiacija čia visad yra ir daro neigiamą poveikį, – sakė D.Vyšnevskis. – Bet jis ne toks reikšmingas kaip žmogaus kišimosi nebuvimas“.

Aplinkos renesansas?

Po Černobylio katastrofos maždaug 130 tūkst. žmonių buvo skubiai išvežti iš regiono, kur dar ir dabar matyti buvusio gyvenimo ženklai, tokie kaip vaikų smėlio dėžės ir sūpynės, tarsi įstrigusios laike.

Greit žuvus vietos Raudonajam miškui – 10-čiai kv. km pušų, kurios nudžiūvo dėl radiacijos, buvo prarasti paukščiai, graužikai ir vabzdžiai.

Ilgainiui tas miškas buvo iškirstas, o jo vietoje sudygo naujas ir sveikas miškas.

„Mirties zoną“ stebi kariškiai, kad į ją negrįžtų namų pasiilgę buvę gyventojai, ir nors bėgant dešimtmečiams keli šimtai pensinio amžiaus žmonių paslapčia sugrįžo, gamtoje pamažu ėmė ryškėti įdomūs dalykai.

Viena vertus, nuo pasėlių ir žmogaus atliekų priklausančios rūšys išnyko: čia nebėra gandrų, žvirblių ir balandžių.

Bet kita vertus, vėl atsirado rūšys, klestėjusios prieš katastrofą, pavyzdžiui, briedžiai, vilkai, lokiai, lūšys, jūriniai ereliai ir daug kitų.

1990-aisiais buvo atliktas vienas drąsesnių eksperimentų: buvo atvežti keli nykstantys Prževalskio arkliai, norint pažiūrėti, ar jie čia įsikurs ir išliks. Jie puikiai adaptavosi ir maždaug 100 jų dabar ganosi neprižiūrimuose laukuose.

D.Vyšnevskiui šis atsigavimas yra „aplinkos renesansas“.

Tačiau kiti mokslininkai tai vertina atsargiau.

Pietų Karolinos universiteto Kolumbijoje biologijos mokslų profesorius Timas Mousseau (Timas Muso) vadovauja komandai, kuri vykdo ilgalaikius bioįvairovės tyrimus ir Černobylyje, ir zonoje aplink Fukušimą Japonijoje.

Telefonu AFP T.Mousseau sakė, kad rūšių įvairovė, gyvūnų skaičius ir jų geba išlikti Černobylyje yra mažesni nei būtų galima tikėtis neužterštose vietose.

Ypač, regis, buvo paveikti drugeliai ir paukščiai, turbūt dėl vienos svarbios chromosomos jautrumo, sakė jis.

„Kai aptveri kokį nors rajoną, aišku, kad kai kurie gyvūnai turės galimybę plėstis, bet vien dėl to, kad jie yra matomi, dar nereiškia, kad jų padaugėjo tiek, kiek turėtų, ar kad yra tokia bioįvairovė, kokia būtų normaliai“, – sakė T.Mousseau.

Savo elektroniniame laiške jis pridūrė: „Bendrai, beveik visais atvejais būna aiškus signalas dėl negatyvaus radiacijos poveikio laukinėms populiacijoms. Pasikeičia net gegutės kukavimas“.

Vienintelis teigiamas katastrofos poveikis

Ukrainos Šmalhauzeno zoologijos instituto mokslininkė Maryna Škvyria taip pat ragina laikytis atsargumo tuos, kurie norėtų idealizuoti „mirties zoną“ kaip gamtos rezervatą.

Ši zona yra „unikali, ... bet ne visai rojus gyvūnams ir ne oazė“, sakė ji.

„Yra daug žmonių, dirbančių toje atominėje elektrinėje. Yra turistų, stalkerių ir brakonierių“, – pridūrė ji.

D.Vyšnevskis sako, kad bioįvairovės nauda su laiku didės. Kai miškai dar labiau išplis, į tuščius laukus, miškų faunos ir floros daugės, prognozuoja jis.

„Yra didžiulis kontrastas tarp Černobylio prieš pat katastrofą ir Černobylio po 30 metų“, – sakė D.Vyšnevskis.

„Šie gyvūnai turbūt yra vienintelė teigiama išdava tos baisios katastrofos, kurią patyrėme“, – pridūrė jis.