„Naujoji Rusija užsiima ne tik nereikšminga dezinformacija, klastotėmis, melais, informacijos nutekinimu ir skaitmeninėmis diversijomis, paprastai priskiriamomis informaciniam karui. Ji iš naujo sugalvoja „tikrovę“, sukurdama masines haliucinacijas, kurios vėliau tampa politiniais veiksmais“, – savo straipsnyje žurnale „The Atlantic“ rašo apžvalgininkas Peteris Pomerancevas.
Praeitos savaitės NATO viršūnių susitikime Velse Jungtinių ginkluotųjų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas generolas Philipas Breedlove`as padarė drąsų pareiškimą. „Rusija, – sakė jis, – vykdo tiesiog neįtikėtiną informacinio karo blickrygą, kokio istorijoje dar nėra buvę.“
Tačiau toks pasisakymas yra netgi per švelnus. Naujoji Rusija užsiima ne tik nereikšminga dezinformacija, klastotėmis, melais, informacijos nutekinimu ir skaitmeninėmis diversijomis, paprastai priskiriamomis informaciniam karui. Ji iš naujo sugalvoja realybę, sukurdama masines haliucinacijas, kurios vėliau tampa politiniais veiksmais.
Pavyzdžiui, „Novorosija“ – taip Vladimiras Putinas pavadino gabalą pietryčių Ukrainos teritorijos, apie kurios aneksiją jis gali svarstyti. Šis terminas paimtas iš caristinės istorijos, kada jis žymėjo visai kitą geografinę erdvę. Dar prieš kelis mėnesius nė vienas toje pasaulio vietoje gyvenantis žmogus net nebūtų pagalvojęs, kad gyvena Novorosijoje ar juolab prisiekinėjęs jai ištikimybę.
Dabar Novorosija per įsivaizdavimą tampa realybe: Rusijos žiniasklaida rodo jos žemėlapius, Kremliaus remiami politikai mokykliniuose vadovėliuose įrašinėja jos istoriją. Ji turi ir vėliavą, ir net naujienų agentūrą (anglų ir rusų kalbomis). Galima rasti kelis jai skirtus socialinių tinklų profilius. Visa tai primena kokią nors Jorge`o Luiso Borgeso (žymus argentiniečių rašytojas – LRT.lt) istoriją – tik su visiškai tikromis karo, vykdomo jos vardan, aukomis.
Novorosijos sukūrimas yra Rusijos vidinės informacijos manipuliavimo sistemos tapimo globalia sistema ženklas. Šiandienos Rusiją suformavo politiniai technologai – sistemos viziriai, kurie, kaip ir daugelis postmodernių prosperų (Viljamo Šekspyro pjesės „Audra“ veikėjas – LRT.lt), išburia marionetines politines partijas ir visuomeninių judėjimų regimybes tam, kad išlaikytų tautą suglumusią, kol V. Putino klika stiprina savo galią. Šių politinių technologų filosofijoje informacija eina pirmiau esmės. „Prisimenu, kaip sukūriau „Putino daugumos idėją“, ir presto – ji atsirado realiame gyvenime“, – neseniai man pasakojo politinis technologas Glebas Pavlovskis, dirbęs V. Putino rinkimų kampanijose, bet dabar jau palikęs Kremlių. „Arba idėja, kad alternatyvos Putinui nėra. Mes tai sugalvojome. Ir staiga išties nebeliko jokios alternatyvos“, – tęsė jis.
„Jei ankstesniuose autoritariniuose režimuose buvo trys dalys smurto ir viena propagandos, – įrodinėja žurnalistikos profesorius Igoris Jakovenko iš Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto, – šis iš esmės yra vien propaganda su palyginti mažai smurto. Putinui tereikia atlikti kelis suėmimus ir tada paskleisti tą žinią per jo absoliučiai kontroliuojamą televiziją.“
Panašią dinamiką veikiant tarptautinėje erdvėje matėme paskutinėmis rugpjūčio dienomis, kai akivaizdus Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Ukrainą – net ir palyginti menko masto – buvo paverstas reikšminga grėsme. V. Putinas išprovokavo derybų dėl pietryčių Ukrainos valstybingumo poreikį (naudodamas retoriką, kuri atrodė beveik kryptingai dviprasmiška), palikdamas NATO pritrenktą, o Kijevą įbaugintą iki tokio lygio, kad jie sutiko su paliaubomis. „Novorosijos“ terminas ir vėl atsirado V. Putino pastebėjimuose, sukurdamas pojūtį, lyg didelės teritorijos jau yra parengtos atsiskyrimui, nors tikrovėje sukilėliai valdė tik siaurą žemės atplaišą. (Ankstesnis tokių geopolitinių triukų pavyzdys yra 2008–2012 metų Rusijos lyderio-jauko Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimas, amerikiečiams įkvėpęs tikėjimą, kad Rusija gali pakrypti į Vakarus ir suteikęs Kremliui laiko užcementuoti savo valdžią namie ir įtvirtinti tinklus užsienyje).
Tikėjimo absoliučia propagandos jėga šaknys yra sovietiniame mąstyme. Jacques Ellulis (prancūzų filosofas – LRT.lt) savo 1965-ųjų klasikiniame darbe šia tema rašė: „Komunistai, tikintys tik žmogaus būkle, bet ne žmogaus prigimtimi, neabejoja, jog propaganda yra visagalė, legitimi (kai jie ją naudoja) ir taikytina kuriant naujo tipo žmogų“.
Tačiau tarp sovietinės ir naujosios Rusijos propagandų yra vienas didžiulis skirtumas. Sovietams tiesos idėja buvo svarbi net tada, kai jie melavo. Sovietų propaganda dėjo daug pastangų, siekdama „įrodyti“, kad Kremliaus teorijos ar dezinformacinės žinutės yra faktai. Kai JAV vyriausybė apkaltindavo sovietus skleidžiant dezinformaciją, kaip antai aiškinant, jog AIDS, kaip ginklą, sukūrė CŽV, tai sukeldavo pasipiktinimo pliūpsnius iš aukščiausių Rusijos pareigūnų, įskaitant ir generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą.
Šiandienos Rusijoje atvirkščiai – tiesos idėja yra visiškai nesvarbi. Rusiškuose „naujienų“ reportažuose ribos tarp faktų ir fikcijos tapo labai miglotos. Rusijos aktualijų laidose dalyvauja akivaizdūs aktoriai, vaidinantys pabėgėlius iš Rytų Ukrainos, į kameras verkiantys apie grasinimus iš išgalvotų fašistinių gaujų.
Viename reportaže moteris pasakojo, kaip Ukrainos nacionalistai Slovjanske nukryžiavo vaiką. Kai Rusijos ryšių ir masinės komunikacijos ministro pavaduotojui Aleksejui Volinui buvo prikišta, jog nukryžiavimo istorija buvo sufabrikuota, jis visai nesusigėdo ir tik pastebėjo, kad vienintelis svarbus dalykas yra reitingai. „Visuomenei patinka tai, kaip mūsų pagrindiniai televizijos kanalai pateikia informaciją , koks yra mūsų laidų tonas, – sakė jis. – Mūsų žiūrovų dalis per pastaruosius kelis mėnesius padvigubėjo.“
Įvaldęs autoritarizmo ir pramogų kultūros maišymą, savo istorijas Kremlius pasakoja ypač gerai. Žurnalistika, siekianti pateikti „faktus“ arba „tiesą“, buvo sunaikinta. Pernai Maskvos valstybiniame universitete skaitytoje paskaitoje A. Volinas studentams užsiminė, kad jiems geriau pamiršti ketinimus pasaulį paversti geresne vieta. „Studentams reikia suprasti: jie dirbs Vadui, ir Vadas jiems pasakys, ką rašyti, ko nerašyti, ir kaip viena ar kita turi būti pateikta, – kalbėjo jis. – Ir Vadas turi teisę tai daryti, nes moka jiems atlyginimą.“
Šios naujos propagandos tikslas nėra ką nors įtikinti, bet išlaikyti žiūrovą įsitraukusį ir sutrikusį – sugriauti Vakarų pasakojimus, o ne juos pakeisti. Tai yra tobulas konspiracijų teorijų, kurių Rusijos televizijoje pilna, žanras.
Kai Kremlius ir su juo susijusios visuomenės informavimo priemonės spjaudėsi groteskiškomis istorijomis apie liepą Rytų Ukrainoje numuštą Malaizijos lėktuvą, reportažai katastrofą aiškino įvairiausiai – pradedant Ukrainos reaktyvinio lėktuvo ataka pagal JAV nurodymus, baigiant NATO bandymu numušti paties V. Putino privatų lėktuvą. Jie stengėsi ne tiek įtikinti žiūrovus kuria nors viena versija, bet verčiau palikti juos suglumintus, paranojiškus ir pasyvius, gyvenančius Kremliaus valdomoje virtualioje tikrovėje, kuri daugiau nebegali būti perteikiama ar svarstoma su apeliacija į „tiesą“.
Dabar Rusija eksportuoja savąjį tikrovę perkuriantį modelį, naudodama šimtus milijonų dolerių, kuriuos leidžia tarptautiniams transliuotojams, kaip antai daugiakalbis naujienų kanalas RT (Russia Today). RT padeda įtikinti rusus, kad jų vyriausybė yra pakankamai stipri, kad galėtų konkuruoti su pasaulio CNN‘ais. Jungtinėse Valstijose į RT niekas nežiūri labai rimtai (Maskvai vis tiek gerai, jei kanalas sugeba tarp amerikiečių paskleisti bent kažkiek abejonių. Tačiau Europoje Rusijos propaganda yra galingesnė, veikianti drauge su Kremliaus įtakai pasiduodančios žiniasklaidos ir ekonominiu bei energetiniu Rusijos spaudimu.
Situacija labiausiai įtempta Baltijos šalyse, kuriose gyvenantys rusai yra aptarnaujami rusiškų televizijos kanalų, tokių, kaip Latvijoje įsikūręs PBK, perkantis Kremliaus programas už ypač mažą kainą. „Didžiulė mūsų visuomenės dalis gyvena atskiroje tikrovėje, sukurtoje Rusijos žiniasklaidos, – sako Estijoje, kurios gyventojų ketvirtadalį sudaro etniniai rusai, gyvenantis propagandos ekspertas Raulas Rebane. – Tai daro konsensusu grįstą politiką neįmanoma.“
Tirdamas tai, kaip Bulgarijos žiniasklaida nušvietė Ukrainos konfliktą, Rizikos valdymo centro atstovas Christo Grozevas atskleidė, kad dauguma šalies laikraščių labiau sekė rusiškas, o ne ukrainietiškas versijas apie tokius įvykius, kaip MH17 lėktuvo katastrofa. „Tai nėra tik simpatijos ar kalbos klausimas, – sako C. Grozevas. – Tiesiog Rusijos žiniasklaida pasakoja daugiau ir geresnių istorijų, ir būtent tai yra perspausdinama.“
Organizacijos, kaip antai Ukrainoje įsikūrusi StopFake.org, sunkiai dirba, siekdamos atskleisti dezinformaciją rusiškoje ir užsienio žiniasklaidoje. Tačiau po kiekvienos jų pagautos klastotės su Kremliumi susijusios žiniasklaidos priemonės sukuria tūkstantį naujų. Šioms naujienų organizacijoms nerūpi, kad jas pagaus meluojančias. Joms rūpi tik paspaudimai ir gebėjimas įtikinti.
Kaip ir vietiniai atitikmenys, RT metasi į konspiracijos teorijas – nuo Rugsėjo 11-osios fanatikų iki slaptos sionistų rankos Sirijos pilietiniame kare. Vakarų kritikai dažnai kikena reaguodami į jų pareiškimus, tačiau toks nušvietimas turi imlią auditoriją.
Naujame moksliniame darbe „Konspiracinė mąstysena pereinamojo laikotarpio amžiuje“, kuris nagrinėja sąmokslo teorijas Prancūzijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje, komanda tyrėjų iš geriausių Europos analitikos centrų (angl. think tanks – LRT.lt) pranešė, kad kraštutinių dešiniųjų partijų šalininkai yra kur kas mažiau atsparūs konspiracijos teorijomis, nei kitų partijų šalininkai.
Dešiniųjų nacionalistų, kurie dažnai yra ideologiškai ir finansiškai susiję su Kremliumi, populiarumas auga. Vengrijoje „Jobbik“ dabar yra antra didžiausia politinė jėga. Prancūzijoje Marine Le Pen „Nacionalinis frontas“ neseniai laimėjo 25 proc. balsų Europos Parlamento rinkimuose.
„Ar susidomėjimas konspiracijos teorijomis yra išaugęs, nes auga kraštutinės dešinės partijos, ar atvirkščiai – kraštutinės dešiniosios partijos auga, nes daugiau konspiracinio mąstymo yra pumpuojama į informacinę erdvę?“ – ironizuoja Glebas Pavlovskis.
Tuo metu Jungtinės Valstijos kamuojasi dėl savo žinios skelbimo pasauliui. Amerika dalyvauja „informaciniame kare ir jį pralaimi“, – 2011 metais Kongresui sakė Hillary Clinton, pastebėdama Rusijos ir Kinijos žiniasklaidos sėkmę.
Kai Kremliaus propagandos kampanija intensyvėja, Vakarai susiduria su savo pačių tikėjimo „tiesos“ idėja krize. To jau seniai reikėjo tikėtis. Dar 1962-aisiais Danielis Boorstinas, vėliau tarnavęs JAV Kongreso bibliotekoje, žurnale „The Image“ rašė, kad pažanga reklamoje ir televizijoje reiškia, jog „klausimas, „ar tai tikra?“ tampa ne toks svarbus kaip „ar tai verta nušviesti?“ Mums grasina naujas ir ypač amerikietiškas pavojus... Netikroviškumo pavojus“.
XXI amžiuje ši idėja iš komercijos karalystės persikėlė į aukštąją politiką ir buvo užfiksuota neįvardinto George`o W. Busho padėjėjo citatoje laikraščiui „The New York Times“: „Dabar mes esame imperija, ir kai mes veikiame, susikuriame savo pačių tikrovę. Ir kol jūs nagrinėsite tą tikrovę – vadovaudamiesi sveiku protu, žinoma – mes veiksime vėl, kurdami kitas naujas tikroves, kurias taip pat galėsite nagrinėti, ir taip viskas išsispręs. Mes esame istorijos aktoriai ... o jūs, visi jūs, galėsite tik nagrinėti, ką mes darome“.
Kapitalizmo ir Kapitolijaus (JAV kongreso būstinė – LRT.lt) spaudimas tikrovei eina išvien su nusistatymu prieš isteblišmentą, kuris taip pat grindžiamas įsitikinimu, kad tiesa yra reliatyvi . Žurnalo „Prospect“ žurnalisto Glenno Greenwaldo knygos „No Place to Hide“ (angl. „Nėra kur pasislėpti“) recenzijoje George`as Packeris rašo: „Greenwaldas iš žurnalistikos normų neturi jokios naudos. Jis atmeta objektyvumą ir kaip tikrovę, ir kaip idealą“. (Panašiai ir RT generalinis direktorius man vieną kartą yra pasakęs, kad „nėra tokio dalyko, kaip „objektyvus įvykių nušvietimas“.)
Tikrindamas aplaidumo nuodėmes, šališkus vertinimus ir pusiau tiesas G. Greenwaldo knygoje, G. Packeris konstatuoja, kad „jos atskleidžia mąstymą, kuris išsilaisvino nuo pagrindinių pretenzijų į teisingumą. Kai tik žurnalistikos normos yra atmetamos, daugybė apribojimų ir prielaidų atkrenta“.
Tai, kas sieja G. Greenwaldą ir Kremlių, susideda iš daugiau nei bendro troškimo užtikrinti Edwardo Snowdeno (JAV paslaptis paviešinęs buvęs žvalgybininkas – LRT.lt) saugumą. Kažkokiame tamsiame ideologiniame miške V. Putinas, autoritarinis gėjų engėjas, ir G. Greenwaldas, homoseksualus kairysis libertaras, susitinka ir sutaria. Kai nebelieka sutarimo dėl tikrove grįstos politikos, atsilaisvinusi vieta tampa labai tinkama išnaudojimui. Būtent šią tendenciją Kremlius ir tikisi išnaudoti.
Daug žmonių Rusijoje ir visame pasaulyje supranta, kad Rusijos politinės partijos yra tuščiavidurės, o Rusijos žiniasklaida – kupina fantazijų. Tačiau atkakliai tvirtindamas melą Kremlius įbaugina kitus, rodydamas, jog jis kontroliuoja „tikrovės“ apibrėžimą. Štai kodėl Maskvai taip svarbu vengti tiesos. Jei niekas nėra tikra, tai viskas yra įmanoma. Liekame su jausmu, kad nežinome, ką V. Putinas darys toliau – kad jis neprognozuojamas ir todėl pavojingas. Mus apstulbina, apdumia ir supainioja tai, kad Kremlius absurdą ir netikroviškumą naudoja kaip ginklą.
