Nužudymai, plėšimai, reketas, narkotikų kontrabanda – Centrinėje Amerikoje esantį Salvadorą krečia smurto protrūkis, kokio šios šalies gyventojai nematė nuo pat pilietinio karo laikų.

Nusikaltimų žiaurumas

Salvadoro sostinės San Salvadoro morge – septynių žmonių palaikai. Tai sostinės viešojo transporto vairuotojai. Juos nužudė gaujos. Ir kaip niekuomet brutaliai. Vienai iš aukų peiliu smogta net 224 kartus.

Tiesa, detektyvų, tiriančių bylą, tai nestebina. Ir jie žino, kas atsakingas už šiuos išpuolius – tai vietos gaujos. Būtent jų nariai grasino užmušti vairuotojus, jeigu šie nepaklus gaujų reikalavimui nustoti vežioti žmones.

Smurtas, kuris šiuo metu drasko Salvadorą, verčia griebtis vietos teisėsaugą už galvos.

Karas tarp vyriausybės ir gaujų prasidėjo šių metų pradžioje, kai nustojo galioti trapios paliaubos tarp ankstesnės šalies vyriausybės ir gaujų.

2013 m. sutarta, kad gaujų lyderiai, dar vadinami generolais, mainais į negriežtas jų kalinimo sąlygas, nurodys savo leitenantams gatvėse nežudyti taikių šalies gyventojų. Paliaubos buvo sudarytos po dešimtmečių nevaisingų vyriausybės pastangų apriboti gaujų siautėjimą.

Nors po paliaubų paskelbimo iš tiesų sumenko nužudymų skaičius šalyje, naujoji kairioji šalies vyriausybė pareiškė, kad su nusikaltėliais daugiau nesiderės.

Pirma, vadinamieji gaujų generolai buvo pasodinti į griežto režimo kalėjimus. Antra, policijos ir kariuomenės elitinės pajėgos pradėjo baudžiamuosius žygius į miestų lūšnynus, kur ir yra gaujų buveinės.

Šių specialiųjų saugumo pareigūnų junginių užduotis – bet kokiomis, net ir brutaliomis priemonėmis didžiuosiuose Salvadoro miestuose, ypač sostinėje San Salvadore, jų priemiesčiuose ir lūšnynuose sugaudyti nusikaltėlius. Tada viskas ir prasidėjo.

Taikinys – vairuotojai

Vyriausybė netrukus sulaukė gaujų atsako. Vien per birželį Salvadore įvykdytos 667 žmogžudystės – t.y. du kartus daugiau nei gegužę. Tai milžiniškas skaičius šalyje, kurioje gyvena vos 6 mln. žmonių.

Policijos pareigūnai, pasak suvestinių, sugebėjo nuo metų pradžios nukauti apie 300 gaujų narių. Tiesa, per šį karą jie neteko ir apie 50 savo kolegų.

Užspeisti į kampą gaujų nariai ėmėsi kitokios taktikos. Dabar jie stengiasi paralyžiuoti gyvenimą šalyje. Vienas iš būdų – sutrikdyti viešojo transporto darbą San Salvadore.

Liepos mėnesio pabaigoje gaujos iškėlė vyriausybei ultimatumą. Nusikaltėliai įsakė viešojo transporto bendrovėms nutraukti veiklą, antraip jų darbuotojai taps jų taikiniais. Ir tada šaltakraujiškai nužudė septynis sostinės autobusų vairuotojus.

Pasak sostinės San Salvadoro policijos, jie žino, kas atsakingi už šias atakas. Tai didžiausių šalies gaujų – "Mara Salvatrucha", dar žinomos kaip MS-13, ir "Barrio 18" – narių darbas. "Barrio 18" gauja dar yra pasidalijusi į dvi savarankiškai veikiančias gaujas.

Pagrindinis gaujų pajamų šaltinis įvairios nusikalstamos veikos: apiplėšimai, reketas, prekyba žmonėmis ir narkotikų kontrabanda.

Širšių lizdas

"La Chacra" – vienas iš sostinėje San Salvadore esančių lūšnynų. Pareigūnai šią vietą laiko gaujų buveine. Bene kasdien čia aidi šūviai.

Nancy Jaquelin Quijada anksčiau gyveno šiame rajone, kai šis buvo normalus. Bet, pasak jos, dabar tai mirties zona: "Normalūs žmonės iš čia pabėgo. Ir jų namus okupavo gaujų nariai."

Policija nuolatos krečia šį rajoną. Siekiama likviduoti tokias vietas, tačiau šis darbas – ne iš lengvųjų. Nors ir visai neseniai parlamentas suteikė policininkams teisę imtis bet kokių reikiamų priemonių dorojantis su gaujomis.

Komentuodamas vyriausybės veiksmus, vietos publicistas Paolo Lüersas pažymėjo: "Tai, kas šiuo metu vyksta Salvadore, – tikrų tikriausias karas tarp valstybės ir gaujų." Prieš porą metų šis žurnalistas padėjo sudaryti gaujų lyderių ir vyriausybės paliaubų susitarimą.

Vyriausybės ryžtas

Dabartinis Salvadoro prezidentas, buvęs kairiųjų sukilėlių vadas Sánchezas Cerénas apie jokius susitarimus su gaujomis nė girdėti nenori.

Balandžio mėnesį kreipdamasis į tautą, jis pažymėjo, kad net 30 proc. visų nusikaltimų šalyje įvykdo gaujų nariai. Ir šį vėžį jis pažadėjo sunaikinti.

Gyventojų palaikymą šalies vadovas turi, tačiau vyriausybė taip pat sulaukė kritikos dėl represijų.

Pastorius Mario Vega, įtakingas Salvadoro evangelikų bendruomenės veikėjas,"El Diario de Hoy" dienraščio vedamajame pažymėjo: "Nors ši vyriausybė kalba, kad siekia sustabdyti smurtą šalyje, pati vykdo represijas, kokių šalis nematė nuo pat karo metų."

Kiti vietos žmogaus teisių aktyvistai kritikuoja ir policiją, kuri, anot jų, pernelyg brutaliai elgiasi su sulaikytais asmenimis.

Samuelis Hernándezas, vienos San Salvadoro policijos nuovados naktinės pamainos viršininkas, pastebėjo, kad realybė gatvėje – gerokai skiriasi nuo to, ką kalba politikai ar aktyvistai.

Pareigūno teigimu, itin dažnai pasitaiko situacijų, kai pareigūnas, bijodamas pažeisti žmogaus teises, pats susiduria su mirtinu pavojumi.

Jis savo mobiliuoju telefonu parodė kelias fotografijas, kurias pavadino įprasta darbo diena. Vienoje – paauglys, kuris grasino pareigūnams ginklu. Jį teko nušauti, antraip būtų buvęs nušautas pareigūnas. Kitoje – kitas paauglys, kurį sumušė konkuruojančios gaujos atstovai.

Taigi, kaip apibendrino S.Hernándezas, neįmanoma kalbėti apie karą su gaujomis, kol nežinai, kas tai iš tiesų yra.

Deportavo iš Amerikos

1980–1991 m. Salvadore vyko pilietinis karas, kuriame Salvadoro armija, vadovaujama karinės chuntos ir remiama Jungtinių Valstijų, kovojo su komunistiniais revoliuciniais judėjimais, palaikomais SSRS. Karo metu žuvo maždaug 75 tūkst. gyventojų.

1992 m. buvo pasiektas taikos susitarimas, deja, taikos metu didžiausios šalies problemos nebuvo sprendžiamos.

Nemažai salvadoriečių gyvena žemiau skurdo ribos, o socialinė atskirtis bado akis. Tai puiki terpė burtis gaujoms.

Daugelis Salvadoro nusikaltėlių po pilietinio karo buvo grąžinti į šalį iš JAV. Tėvynėje jie netrukus ėmė burti savo gaujas, paprastai į jų gretas verbuodami skurstančius jaunus salvadoriečius. Nors skirtingos šalies vyriausybės daugybę metų skelbė karą gaujoms, nieko apčiuopiama nepasiekė. Priešingai, gaujų autoritetas tik stiprėjo, o nusikaltimai darėsi vis nuožmesni.

"Tai problema, kuri formavosi daugybę metų, – tvirtino Héctoras Dada, buvęs Salvadoro ekonomikos ministras ir parlamento narys. – Reikėjo su šia piktžaizde kovoti vos tik jai atsiradus, tačiau nieko nebuvo daroma. Nebuvo jokios koordinuotos politikos. Ir turime tai, ką turime – smurto lygis mūsų šalyje yra milžiniškas."

Nutrūko nuo pavadžio

Tiesa, kalėjimuose esantys gaujų generolai sako, kad dėl smurto protrūkio kalta pati vyriausybė. Esą ji nutraukė paliaubų susitarimą ir dabar turi tai, ką turi.

Kaip minėta, susitarimas tarp gaujų lyderių ir ankstesnės vyriausybės numatė, kad lyderiai bus laikomi negriežto režimo kalėjimuose, kur galės kontroliuoti savo gaujas per atstumą, paprastai naudojantis mobiliuoju ryšiu.

Šiuo metu gaujų generolai argumentuoja, kad vyriausybė, patupdydama juos į griežto režimo kalėjimus, nutraukė ryšius su jų gaujų leitenantais. Ir šie nutrūko nuo pavadžio.

"Vyriausybė muša karo būgnus. Ką gi..." – pažymėjo vienas kalinamas gaujos lyderis, prisistatęs Santiago vardu.

Jis pridūrė, kad tokia valdžios taktika – pavojinga. Esą atribojus generolus nuo eilinių gaujų narių šie nebevaldomi.

"Įsivaizduokite šeimą, kuri liko be tėvo. Negalime nieko padaryti, kad sustabdytume tas žudynes", – aiškino kalinamas gaujos vadeiva.

Bet kai kurie analitikai atrėžė, kad ankstesnis susitarimas tarp vyriausybės ir gaujų buvo absurdiškas žingsnis. Henry Camposas, Vidurio Amerikos universiteto teisės profesorius ir buvęs saugumo pareigūnas, pažymėjo, kad dabar gaujų nariai paprasčiausiai šantažuoja vyriausybę.

Esą jie siekia vėl būti perkelti į paprastus kalėjimus, taigi bando pasiekti tai kurstydami žudynes.

Šantažui nenusileis

S.Ceréno vyriausybė neketina nusileisti nusikaltėliams. Šalies prezidentas gaujų lyderiams patarė netuščiažodžiauti ir neturėti klaidingų iliuzijų.

"Šiems žmogžudžiams ir nusikaltėliams galiu pasakyti tik viena – jūs niekuomet nepalaušite vyriausybės ir Salvadoro žmonių ryžto. Vyriausybė niekada nesiderės su nusikaltėliais. Mes jus rasime, sulaikysime ir tada jūs stosite prieš teismą."

Salvadoro vyriausybės atstovai pripažįsta, kad yra reikalingas įvairus požiūris į nusikalstamumo problemą – reikia ne tik griebtis ginklų gaujoms likviduoti, bet ir tinkamai ugdyti jaunąją kartą. Be to, svarbu rūpintis darbo vietų kūrimu.

Tiesa, mažai kas Salvadore tiki, jog šalyje bus sukurta naujų darbo vietų, kad skurstančių žmonių bėdos išsispręstų.

Kad ekonominė padėtis Salvadore prasta, išduoda faktas, jog net 17 proc. šalies bendrojo vidaus produkto sudaro pinigai, kuriuos atsiunčia į tėvynę JAV besidarbuojantys tautiečiai.

Pasak statistikos, net pusė salvadoriečių dirba šešėlinės ekonomikos srityje.

"Akivaizdu, kad saugumo situacija nepagerės, kol nebus imtasi realių žingsnių ekonomikai gaivinti", – pastebėjo Rafaelis Pleitezas, Salvadoro ekonomistas, padėjęs vyriausybei parengti 2,1 mlrd. JAV dolerių vertės programą, kurioje numatyti įvairūs būdai, kaip sumažinti nusikalstamumo lygį šalyje.

Bent kol kas šios programos ateitis – miglota. Neaišku, iš kur mažytė Centrinės Amerikos šalis gaus tiek pinigų.

Pirmiausia valstybės mokesčių sistema – skylėta kaip rėtis. Salvadoro vyriausybė nesurenka pakankamai mokesčių, kad inicijuotų tokias programas.

Be to, šalies gyventojai pasidaliję į du frontus. Daugelis dešiniųjų pažiūrų privataus sektoriaus atstovų veikiau linkę kurti savo privačius labdaros fondus, nei prisidėti prie buvusių kairiųjų sukilėlių iniciatyvos.

Tiesa, Salvadoras Ruano, vieno netoli nuo šalies sostinės esančio miesto meras, gali papasakoti savo sėkmės istoriją.

Turėdamas nedaug pinigų miesto biudžete ir gavęs šiokią tokią paramą iš tarptautinių labdaros organizacijų, meras sugebėjo susiderėti su vietos gaujų nariais, kad mainais į taiką jiems garantuos darbo vietas ir normalų užmokestį.

Planas pavyko. Meras džiaugėsi, kad žmogžudysčių skaičius jo mieste sumažėjo.

Įdomūs faktai apie Salvadorą

– Salvadoras (isp. El Salvador) – valstybė Centrinėje Amerikoje. Ribojasi su Gvatemala, Hondūru ir Ramiuoju vandenynu.

– 1980–1991 m. Salvadore vyko pilietinis karas, kuriame šalies armija, remiama JAV, kovojo su komunistiniais revoliuciniais judėjimais. Pilietinis karas baigėsi 1992 m. pradžioje abiem pusėms pasirašius kovos nutraukimo susitarimą, kuriame buvo išvardytos ir politinės, ekonominės bei socialinės šalies reformos, tačiau jų vykdymas išlieka vangus.

– Salvadoras – prezidentinė respublika. Valstybės vadovas prezidentas yra renkamas penkerių metų kadencijai visuotiniuose rinkimuose. Prezidentas yra ir vyriausybės, kurią sudaro ministrų taryba, vadovas. Salvadore galioja 1993 m. konstitucija.

– Salvadoras – mažiausia valstybė tarp Centrinės Amerikos šalių, bet gyventojų tankumas yra didelis – daugiau nei 300 žmonių/1 kv. km. Didžiausias Salvadoro miestas yra sostinė San Salvadoras.

– Ekonomika remiasi plantacine žemės ūkio produkcija. Didžiausia dirbamos žemės dalis yra latifundininkų rankose. Daugiausia pramonės įmonių sutelkta sostinėje ir apylinkėse. Svarbi ekonomikos šaka – turizmas.

– 75 proc. Salvadoro gyventojų sudaro metisai, 9 proc. – baltieji (daugiausia ispanų kilmės, yra šiek tiek italų, vokiečių, prancūzų), 1 proc. – indėnai.

– 2004 m. duomenimis, maždaug 3,2 mln. salvadoriečių gyvena išeivijoje, daugiausia JAV, taip pat Gvatemaloje, Nikaragvoje, Hondūre, Kanadoje, Kaimanų salose, Meksikoje. Daug žmonių emigravo pilietinio karo metu kaip pabėgėliai, vėliau – kaip nelegalūs ekonominiai migrantai.