Kas lėmė žaibišką Talibano pergalę prieš Vakarų parengtas ir gerai apmokytas Afganistano pajėgas? – paklausė jie.

„Manyčiau, kad didžiąja dalimi tai, kad pasirodė, jog Afganistano kariuomenė yra visiškai nelojali vyriausybei, o kita vertus, kad Talibano maištininkai, sukilėliai ar opozicija pasirodė patrauklesnė didžiajai daliai gyventojų. Matyt, tie du veiksniai lėmė, kad vartai, durys ir varteliai buvo labai greitai atveriami ginkluotai opozicijai judėti link sostinės ir ją užimti“, – sakė profesorius.

– Kyla kitas klausimas: jeigu vietinės jėgos struktūros nesipriešino šiems sukilėliams keliaujant į Kabulą, galbūt ten niekas ir nelaukė tos – demokratiškos tvarkos, kuri ten buvo įgyvendinama visus 20 metų?

– Akivaizdu, kad tos tvarkos nei laukė iki 2001-ųjų, nei po to visus tuos du dešimtmečius. Jungtinės Amerikos Valstijos gana nuoširdžiai pradėjo dovanoti, jei tokį žodį čia būtų galima naudoti, demokratiją pasitelkusios, aišku, koaliciją. Bet visi tie, kurie yra buvę Afganistane – ar mūsų kariai, ar ir civiliai tarnautojai, tikrai labai lengvai ir greitai pastebėdavo, kad afganai nepriima mūsų vertybių ir gyvenimo būdo. Tam tikrą materialinę gerovę, žinoma, jie priima – ar tai bus infrastruktūra, ar ligoninės, bet kai kalbama apie moterų emancipaciją, apie mažumų, ypač seksualinių mažumų, teisių pripažinimą, buvo per toli afganams tuo metu ir iki pat dabar priimti. Gal jie šia prasme nėra ideologiškai antidemokratiški, bet ganėtinai stipriai laikosi ypač gentinių, nacionalinių tradicijų, ir per 20 metų, nepaisant to, kad, atrodytų, gimė dar viena nauja karta, vis dėlto tikrai resursų – žmogiškųjų ir finansinių, kurie buvo skirti, o skirti milijardai arba net trilijonai, tiesą sakant, vis dėlto nepakako, kad įtikintų amerikiečiai su visa koalicija, jog liberalioji demokratija su jos vertybėmis yra pranašesnė prieš, iš tradicionalizmą ir prieš islamiškąją etiką.

– Vienintelė vieta, kur kol kas dar nėra sukilėlių, yra Kabulo tarptautinis oro uostas, kuriame tvarką bando palaikyti amerikiečių kariai, bet ar ilgai taip bus? Ar, pavyzdžiui, tie sukilėliai nesugalvos šturmuoti oro uosto, na, ir jau niekam nebeleisti išskristi iš ten.

– Du dalykai leistų spėti ar viltis, kad taip nenutiks. Pirmas yra susitarimas tarp Talibano ir JAV dėl JAV karių išvedimo. Buvo sutarta, kad Talibanas susilaikys nuo bet kokių kovos veiksmų prieš JAV karius. Vilkimės, kad taip nutiks – kad bus leista evakuotis visiškai visiems iki paskutinio kario, kai jau bus pranešta, kad jų nebus. Kita vertus, būsimoji naujoji Talibano valdžia yra pareiškusi, kad leis visiems, kas nori, išvykti tiek iš Kabulo, tiek iš šalies apskritai. Ir galbūt, aš net galvočiau, kad greitu laiku gali būti atnaujinti civiliniai skrydžiai, pavyzdžiui, tarp Pakistano miestų ir Kabulo, į kuriuos būtų laisvai leidžiami, na, su tam tikra galbūt sistema – dokumentais ar bilietais, afganai, kurie nori išvykti iš šalies. Kitaip tariant, aš labiau vilčiausi, kad perspektyvoje yra ne kraujo praliejimas ar susidūrimai tarp maištininkų, paėmusių valdžią, ir amerikiečių, o kad bus taikingesnis leidimas išvykti. Vėliau, aišku, viskas turėtų stoti į savo vietas ir natūralu, kad oro uostas negali tapti tiesiog minios priebėga.

– Kaip jūs vertinate Talibano pareiškimus, kad jie atėję į valdžią nesiruošia niekam keršyti ir esą žmonės ten gali jaustis saugūs, o užsienio šalių atstovybės turėtų ir toliau darbuotis.

– Na, mes matome, kad kelios atstovybės – bent jau Kinijos ir Rusijos liko ir jų ambasadoriai susitikinėja su maištininkų atstovais, tai irgi yra indikatyvu, bet, kita vertus, galima sakyti, kad greičiausiai tai yra retorinė figūra pradiniame etape nenorint sukelti sumaišties, pasipriešinimo iš visuomenės, pasakyti, kad nebus tokio bendro keršto. Mes turime suprasti, kad tada, kai bus įvesti šitie įstatymai, paremti islamiška etika, nemažai žmonių nukentės kaip nusikaltėliai, nusižengę tuo metu jau galiojantiems įstatymams. Kitaip tariant, mes kalbame apie visokias pažeidžiamas grupes – ar tai bus etnokonfesinės grupės, ar tai bus seksualinės mažumos – ne taip svarbu, bet atskiri individai net neabejotinai nukentės, tiktai tai bus įvardyta ne kaip kažkokia keršto akcija, o kaip teisingumo vykdymas.

Atskiri individai net neabejotinai nukentės, tiktai tai bus įvardyta ne kaip kažkokia keršto akcija, o kaip teisingumo vykdymas.

– Kokia yra tikimybė, kad Afganistanas dabar pereina į Rusijos įtakos zoną kartu su Kinija?

– Na, kol kas sunku būtų taip tvirtai sakyti, bet galvojant apie Rusijos geopolitinius planus ir, aišku, ypač per centrinę Aziją tiek, kiek Rusijai pavyks susitarti ar įrodyti centrinės Azijos valstybėms, kad reikėtų remti Afganistaną, turiu galvoje, konkrečiai naująją valdžią ir, tarkime, diegti infrastruktūrinius projektus – dujotiekius ir panašiai, tai, matyt, perspektyvoje būtų galima kalbėti apie didėjančią Rusijos įtaką – ekonominę, politinę ir kitokią, bet šiuo momentu būtų tikrai per anksti taip teigti. Kita vertus, galima klausti, ar naujoji islamiškai konservatyvi valdžia norėtų bendrauti ir bendradarbiauti su Rusija, kuri yra ganėtinai nepalanki savo pačios musulmonų mažumoms, ypač Kaukaze. Na, čia sunku taip iš karto pasakyti, bet būtų pakankamai paradoksalu, jeigu naujoji Kabulo valdžia eitų į moralinį kompromisą. Viena vertus, patys teigdami esą griežti įstatymo šalininkai ir gynėjai, kita vertus, bendradarbiautų su Rusija, kuri, kaip sakau, ne visą laiką pagarbiai elgiasi su savo pačios musulmonų bendruomenėmis. Tas pats galiotų ir Kinijos atžvilgiu. 

– Parlamentaras Laurynas Kasčiūnas yra pasakęs, kad šią krizę Afganistane prieš Lietuvą gali išnaudoti Baltarusija. Ar jūs irgi įžvelgtumėte štai tokių pavojų?

– Akivaizdu, kad Minskas negalėtų suorganizuoti skrydžių iš Kabulo taip kaip juos organizavo iš Erbilio ir Bagdado, bet jei kai pradės judėti srautai afganistaniečių link Europos, tada dalis jų, kuri judės per Rusiją, galbūt ir Ukrainą, iš dalies į Gudijos pusę, tai Aliaksandro Lukašenkos režimas galėtų pamėginti išnaudoti. Aš jokiu būdu nesakau, kad tai neįmanoma, bet, manyčiau, kad nėra tokia didelė tikimybė lyginant su tuo, kas nutiko su Iraku.

– O kas gi laukia vietos gyventojų ten, Afganistane? Jau girdėjome, kad iš gatvių dingo džinsai, slepiasi visos moterys... Ar reiškia, kad vėl grįšime į prieškarinę situaciją Afganistane?

– Na, dėl džinsų aš pajuokaučiau, kad jeigu mes paimtumėme nuotraukas ar šiaip filmuotą medžiagą iš Afganistano, labai mažai kas ten dėvi džinsus – tiesiog jie labai nepatogūs ir klimatinės sąlygos tam nepalankios. Todėl tai, kad dingo džinsai, matyt, – ne didžiausia problema, bet yra kitų – ar jau prasidėjusių procesų, ar potencialiai prasidėsiančių. Ir ta dalis visuomenės, kuri norėjo gyventi laisviau, liberaliau savo gyvenimo būdą adaptavo, vesternizavo, jeigu taip galima pasakyti, tai, žinoma, jiems gyvenimas apsivers aukštyn kojomis, bet ta dalis, ir ypač kaimo gyventojų, kurie gyveno ir vienos, ir kitos valdžios valdomi, turiu galvoje, nuo Tarybų Sąjungos okupacijos laikų, jie labai didelio pokyčio nepajus, nes tiesiog tuose kaimuose tam tikra prasme valdžios apskritai praktiškai nebuvo ir nėra, o yra vietinės struktūros – gentinės, seniūnų tarybos ir taip toliau. Ir ten, matyt, didžiulio pokyčio tikrai nebus arba, mes galime sakyti, kad kai kurios bendruomenės pajus net ir situacijos pagerėjimą, nes, kaip bebūtų, iki šiol buvo įtampa. Tarp maištininkų ir valdžios judėjimas buvo labai suvaržytas. Tikėtina, kad dabar judėjimas visoje šalyje laisvės – taip buvo bent jau tarp 1996-ųjų ir 2001-ųjų. Nemaža dalis žmonių – ypač smulkieji verslininkai, prekybininkai, fermeriai – jie išties džiaugiasi tuo, ką Talibanas buvo padaręs pirmojo valdymo laikotarpiu, turiu galvoje, judėjimo laisvės, asmeninio, finansinio, turto saugumo, kurio nebuvo iki Talibano, na, ir iš dalies, matyt, bent jau kai kurių žmonių atžvilgiu, galbūt nebuvo ir dabartinėje situacijoje iki šiol.