Moteris, gyvenimas, laisvė

Protestus sukėlė Mahsos Amini mirtis. 22 metų iranietė mirė, kai rugsėjo 13-ąją su broliu Teherane apsilankusią merginą dėl esą pažeisto aprangos kodo sulaikė žiaurumu pagarsėjusi Irano moralės policija.

Tuoj po M.Amini mirties Irane kilusi nepasitenkinimo banga neslopsta iki šiol. Moterų, merginų protestus palaiko ir vyrai, šalyje reiškiamas nepasitenkinimas ne vien moterų diskriminacija ar islamo tradicijomis, bet apskritai jau ketvirtąjį dešimtmetį šalį valdančiu režimu. "San, sendegi, asadi – moteris, gyvenimas, laisvė!" – skanduoja jau ne vien iranietės.

"Nebėra baimės, – Austrijos laikraščiui "Der Standart" sakė 26-erių Teherano gyventoja. – Buvo puikus jausmas, kai pagaliau išėjau į gatvę be galvos apdangalo. Paprastai dėviu bent šaliką, kuris vos dengia plaukus. Tačiau dabar nenoriu būti verčiama tai daryti."

Per ankstesnius protestus žmonės reikalavo reformų, šį kartą jie nori visiškai nuversti režimą.

Kita po studijų Austrijoje likusi iranietė pasakojo dalyvavusi 2009-ųjų nepasitenkinimo akcijose. "Moterys visada vaidino svarbų vaidmenį protestuose, tačiau šį kartą jos yra pagrindinės veikėjos, – sakė ji. – Protestai vis kildavo dėl tam tikrų priežasčių – ekonomikos, aplinkosaugos, korupcijos. Šiandien visos šios priežastys – ypač moterų teisės, socialinė nelygybė ir laisvės stoka – žmones piktina dar labiau nei anksčiau. Visko susikaupė daug. Per ankstesnius protestus žmonės reikalavo reformų, šį kartą jie nori visiškai nuversti režimą."

Minėti 2009-ųjų neramumai kilo paskelbus prezidento rinkimų rezultatus, pagal kuriuos daugumą balsų buvo surinkęs tuometis prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas. Opozicija kaltino valdančiuosius klastojimu, reikalavo naujų rinkimų. Birželį kilę neramumai tęsėsi iki pat rugsėjo, tačiau, be dešimčių mirčių, tūkstančių areštų, protestuotojams nieko pasiekti nepavyko.

Darbininkai ir profesoriai

Net didžiausi optimistai nesitikėjo, kad šį rudenį kilę masiniai protestai, sukėlę Irane didžiausią režimo krizę nuo 1979 m. revoliucijos, truks taip ilgai.

Per neramumus jau žuvo daug žmonių – Irano nevyriausybinės organizacijos jų suskaičiavo daugiau kaip 200, bent 30 – vaikai. Šimtai protestuotojų buvo suimta, daugiau nei 1 000 pareikšti kaltinimai, kai kuriems gresia mirties bausmė. Valstybinės naujienų agentūros "Fars" duomenimis, 42 proc. suimtų protestuotojų yra jaunesni nei 20 metų, o 48 proc. – 20–35 metų amžiaus.

Nepaisant grėsmės žūti ar atsidurti represinių struktūrų rankose, iraniečiai ir toliau eina į gatves. Kitaip nei 2009 m., šįkart prie demonstrantų prisijungia ir pasyvieji gyventojų sluoksniai. Užsienio žurnalistai į Iraną neįleidžiami, vietiniai masiškai suimami, tad protestų mastą sunku suprasti, tačiau atrodo, kad juose dalyvauja ir universitetų, ir turgaus bendruomenės, ir mokytojai, ir fabrikų darbininkai.

Visi jie – kaip ir neseniai Vakarų žiniasklaidoje laišką paskelbęs žinomas rašytojas Amiras Hassanas Cheheltanas – pavargo gyventi nuolatinės krizės sąlygomis.

"Pirmieji dveji ar treji metai po revoliucijos praėjo kovojant su revoliucijos priešininkais. Paskui prasidėjo aštuonerius metus trukusio karo su mūsų kaimynu Iraku sukelta krizė, po jos – kitos krizės: infliacijos, nedarbo, skurdo, marginalizacijos sukelti socialiniai sukrėtimai, kuriuos dar labiau paaštrino plačiai paplitusi sisteminė mūsų vadovų korupcija, – FAZ rašė A.H.Cheheltanas. – Siekdama įveikti visas šias krizes, vyriausybė, viena vertus, atėmė iš gyventojų visas laisves, kita vertus, surengė dviejų etapų rinkimus. Pirmajame etape valdžios atstovai atrenka keletą kandidatų, kuriuos vėliau iškelia į viešuosius rinkimus antrajame etape, todėl rinkimų procesas tampa visiškai beprasmis ir betikslis. Taip iš mūsų buvo atimtas orus gyvenimas. Tačiau Irano visuomenė per pastaruosius penkis dešimtmečius subrendo radikalių transformacijos procesų metu ir jai nebereikia nei tėvo ar globėjo, nei seniūno ar globėjo. Kaip tai paaiškinti šios šalies valdantiesiems, kurie elgiasi su mumis kaip okupantai su kolonizuotais gyventojais? Per pastaruosius dešimtmečius vyriausybė įrodė, kad yra neverta mūsų tylos, ramybės ir tolerancijos."

Laisvi mintimis

Rugsėjo 28-ąją 72 Teherano universiteto profesoriai paskelbė atvirą laišką vyriausybei, kuriame atvirai įvardijo politines ir ekonomines šalies problemas ir pareikalavo išlaisvinti suimtus demonstrantus. Laiškas išplito žaibiškai, kiti universitetai pasekė jo pavyzdžiu, paskelbė panašius raginimus.

Studentų ir dėstytojų pilietiškumas ir drąsa – logiška Irano aukštosiose mokyklose tvyrančios laisvės dvasios išdava.

Irano švietimo sistema mulų valstybėje – tarsi svetimkūnis, nors 1979-aisiais islamistinės ir socialistinės studentų organizacijos palaikė ajatolos Chomeinio perversmą. Tačiau kai kankinimo kamerose atsidūrė šimtai disidentų, simpatijos išblėso. Universitetai pasipriešino Chomeinio bandymams juos islamizuoti, todėl buvo uždaryti trejiems metams.

Po atidarymo, ypač devintajame dešimtmetyje, aukštosios mokyklos buvo sustiprintos, užmegzti ryšiai su Vakarų universitetais. Dabar studentų Irane yra daugiau nei kai kuriose Vakarų valstybėse. Nepaisant tamsuoliškų papročių, aprangos kodų, daugiau nei pusė studijuojančių jaunuolių – merginos, trečdalis dėstytojų – moterys. Vis dėlto moterų gyvenimą varžo diskriminuojantys įstatymai, jų dvigubai daugiau tarp bedarbių ir visai nedaug verslo bendruomenėje.

Universitetuose vyrauja gana liberali atmosfera, bibliotekose galima rasti daug išverstų Vakarų mąstytojų, net tokių kaip Hannah Arendt ar Maxas Weberis, knygų, kurios galėtų būti įtrauktos į draudžiamųjų sąrašą. Šios knygos ne tik verčiamos, bet ir skaitomos. Iš dalies tai paaiškinama ir Irane gyvuojančia persų kultūrine ir intelektualine tradicija.

Puikiai pasirengę, imlūs mokslui jaunuoliai iš Irano buvo laukiami Vakarų universitetuose, o Iranui buvo naudingos žinios, kurias studentai parsiveždavo iš Vakarų. Žinoma, jei grįždavo: Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, kasmet šalį palieka apie 150 tūkst. akademinės bendruomenės atstovų. Populiariausia kryptis Europoje – Vokietija. Nuo 1979-ųjų Iraną paliko apie 4 mln. žmonių.

Ar pavyks įveikti kliūtis?

Aukšto lygio švietimo sistema Irane – režimo problema, nes daug išsilavinusių absolventų lieka be darbo, tad tampa potencialia protesto jėga. Išugdyta kritiškai nusiteikusi inteligentija kenčia dėl politinių laisvių stokos ir gyvena savotišką dvigubą gyvenimą: įbauginti moralės policijos represijų išsilavinę iraniečiai paklusdavo viešojo gyvenimo normoms, nors patys jautėsi esą labiau pasauliečiai ir nesilankė mečetėse.

Kai neseniai apsilankęs konservatyviu laikytame Zahros universitete prezidentas Ebrahimas Raisi bandė ginti vyriausybę, studentės nusiplėšė galvos apdangalus ir pavadino jį žudiku. Vėliau nuskambėjęs E.Raisi pareiškimas, esą jis yra pasirengęs derėtis ir kai kurie įstatymai galėtų būti peržiūrėti, neužgesino demonstrantų ryžto.

"Ar, vykdydamas liberalią švietimo politiką, leidęs rastis stipriam išsilavinusios visuomenės sluoksniui, Irano režimas pats sau neiškasė kapo?" – retoriškai klausia Kelno universiteto profesorė Katajun Amirpur.

Kita vertus, kol kas regiono ekspertai nedrįsta prognozuoti aiškios protestuotojų pergalės. Didžiausia kliūtis – Islamo revoliucijos gvardija. Kitaip nei, pavyzdžiui, Irano kariuomenė, kuri per 1979-ųjų revoliuciją laikėsi neutraliai, gvardija skelbiasi tarnaujanti ne žmonėms, bet Islamo Respublikai. Tad kartu su žiaurumu garsėjančia savanorių policija "Basij" gvardija yra pagrindinė visuomenės laisves varžanti, demonstracijas malšinanti, baimę keliančią slaptąją policiją turinti, dalį žiniasklaidos ir ekonomikos valdanti jėga.

Tačiau kuo ilgiau tęsis protestai, kuo daugiau žmonių bus nužudyta, tuo didesnė tikimybė kilti naujoms įniršio bangoms. Kuo daugiau smurto panaudoti prieš savo bendrapiliečius bus reikalaujama iš eilinių smogikų, tuo didesnė tikimybė, kad ims svyruoti jų lojalumas ir vieną dieną gvardijos ar "Basij" smogikai gatvėse susidurs su savo giminaičiais. Kas bus tada?

Režimo oponentų – opozicijos veikėjų, aktyvistų, menininkų – grupė yra parengusi dešimties punktų planą, kaip pereiti nuo teokratijos prie demokratijos. Tai pasaulietinė vyriausybė, religijos laisvė, moterų lygybė ir mažumų apsauga. Vis dėlto kol kas neaišku, kas galėtų pasinaudoti protestų dinamika ir sukurti politinį judėjimą. Problema, kad užsienyje esanti opozicija ilgą laiką buvo susiskaldžiusi į daugybę grupių – nuo komunistų iki demokratų ir jaučiančių nostalgiją monarchijai. Net paskutiniojo šacho sūnus Reza Pahlavis nėra tas, kuris galėtų suvienyti iraniečius.

Antrasis įmanomas scenarijus – kad silpnos sveikatos 83-erių ajatolą Ali Khamenei pakeis ne demokratinis režimas, bet karinė diktatūra. Revoliucinė gvardija galėtų pasinaudoti situacija, dvasininkijos silpnumu, išplėstų savo įtaką, o Islamo Respublika virstų karine diktatūra, kuri galbūt ne taip griežtai spręstų religinius klausimus, tačiau ir toliau engtų gyventojus.