Anot JAV politikos apžvalgininko Mindaugo Montvilo, šis terminas apibūdina ne tiek laiką, kurio reikia pasiekti konkretiems JAV ir Izraelio tikslams, kiek ribą, kurios amerikiečiai nenorėtų peržengti. Kaip teigė karo sekretorius Pete’as Hegsethas: „Tai nebus liūnas kaip Irake“.
Donaldo Trumpo pasirinkimus kaip visada smarkiai veikia politinė situacija JAV, o jis pats, kaip žinia, priimdamas sprendimus vadovaujasi išskirtinai JAV interesais, kas reiškia, kad džiūgaujančių iraniečių šokiai JAV ir Europos miestų gatvėse gali būti kiek per ankstyvi. D. Trumpas neatėjo išvaduoti iraniečių, o tik suteikia jiems progą padaryti tai patiems. Režimo nuvertimą Baltieji Rūmai įvertintų kaip teigiamą „šalutinį efektą“, tačiau patys neketina veltis į „naujo Irano“ kūrimo kebeknę.
– JAV pareigūnų pareiškimai pastebimai skiriasi, todėl sunku atsakyti į vieną iš esminių klausimų – kokie iš tiesų yra D. Trumpo tikslai šiame kare?
– Esminis momentas čia yra ne ką, o kada? Nuveikti „kažką“ iki tarpinių rinkimų JAV. Manau, kad ir D. Trumpo paminėtas keturių savaičių terminas yra susijęs kaip tik su rinkimais. Taip su tuo, kiek ilgai JAV administracijos vertinimu pasaulio ekonomika gali kentėti šį karą. Amerikiečiai šiuo klausimu yra gerai pasiruošę – sukauptos naftos atsargos, jų kompanijoms atsiveria puikus langas parduoti daugiau dujų ir panašiai. O štai visi kiti – ne. Europa – puikus pavyzdys. Nors, žinoma, skaudės visiems, įskaitant ir JAV.
Prezidentą veikia padėtis namie. Aukščiausiojo teismo smūgis muitų politikai nėra galutinis, bet vis tiek tapo dideliu pralaimėjimu. Žinoma, Baltieji Rūmai nepasiduos ir ieškos aplinkkelių tęsti šiai politikai, tačiau pralaimėjimas vis tiek patirtas ir dabar reikės kitų pergalių, kitų naratyvų.
– Plačiai aptarinėjami du galimi tikslai – Irano karinio potencialo sunaikinimas (minimalizavimas) ir galimas įsiskverbimas į prekybą jo nafta, panašiai kaip Venesueloje. Manote, esminiai siekiai gali būti šiose srityse?
– Venesuelos scenarijus Irane – sudėtingas reikalas. Karakase lengvai pavyko rasti režimo atstovę, kuri perėmė valdžią ir tuojau pat dėl visko su amerikiečiais susitarė. Irane to nebus. Aišku, kad amerikiečiai labai norėtų įsisukti į Irano naftos rinką, bet čia nėra jokio užtikrintumo, o abejonių – daugybė. Tuo metu karinis tikslas – sumalti Irano karinį potencialą taip, kad jo atkūrimas užtruktų dešimtmečius ir iki minimumo suvesti Teherano keliamas grėsmes kitoms valstybėms bei nutraukti jo paramą teroristinėms jėgoms regione – labai realu. Manau, kad šį tikslą JAV ir Izraelis tikrai pasieks. Nemaža dalimi faktiškai jau pasiekė ir tai padarė be antžeminės invazijos, kuri kariniu požiūriu būtų pragariškai sunki. Tai blogai paveiktų ir nuotaikas namie, todėl P. Hegsethas ramino publiką, kad tai, kas vyksta šiandien, nevirs nei nauju Iraku, nei nauju Afganistanu.
– Antžeminė invazija JAV nereikalinga ir politiškai – D. Trumpas nekėlė užduoties nuversti režimą, o invazija tik tam ir reikalinga.
– Tai tikrai nėra D. Trumpo uždavinys ir jis niekada nežadėjo pakeisti režimą ir akcentavo tik, kad tai yra „istorinė galimybė“ iraniečiams padaryti tai patiems. Apskritai, nematau baisiai daug optimizmo dėl tokio scenarijaus. Yra tikinčių, kad režimas žlugs, o yra netikinčių. Jei pažiūrėsime į lažybų bendrovių vertinimus, režimo nuvertimo galimybei iki birželio vidurio duodama tik apie 36 proc. tikimybė. Net ir pačioje operacijos pradžioje už režimo nuvertimą balsuojančių nuošimtis neperkopė 50 proc. Vėlgi, JAV ir Izraelis siekia savo tikslų, kaip kad pavyzdžiui sunaikinti „Hezbollah“, o jei jų tikslų realizavimą lydės kažkokie teigiami pokyčiai – puiku, bet tuos pokyčius turės įgyvendinti patys iraniečiai.
– Pernai D. Trumpas nemaloniai nustebino Izraelį, netikėtai nutraukęs karinę operaciją tuo metu, kai Jeruzalė kaip tik matė progą pribaigti priešą. Ar yra priežasčių, kodėl D. Trumpas taip pasielgtų šio karo metu?
– Vienareikšmiško atsakymo nėra. Kažkiek tai priklausys nuo nuotaikų JAV visuomenėje ir ypatingai nuo nuotaikų Respublikonų partijoje. Pavyzdžiui, Kataro ir Rusijos kišenėje galimai sėdintis Tuckeris Carlsonas aišku pernelyg giriasi savo įtaka, bet tenka pripažinti, kad turi tikrai daug sekėjų, kurie buvo ir yra prieš šį karą. Jų nuomonė nėra lemiama, bet tokio skaičiaus rinkėjų visai ignoruoti taip negalima. Beje, mums tikrai yra proga pasidžiaugti, kad ši Administracija aiškiai atskiria tikrus interesus nuo isteriško populistinio gaivalo.
Taigi, ar JAV ir Izraelis ketina „eiti iki galo“? Niekas nežino. Tarkime, ar gali nutikti taip, kad „sukaupęs“ pakankamai rezultatų kiek ir ko sunaikinta, ir kiek nusilpęs Iranas, D. Trumpas paskelbs, kad tikslai pasiekti ir viskas baigta? Kodėl ne? Neatmestina tikimybė, bet visai nereiškia, kad jis būtent taip ir pasielgs.
Benjaminas Netanyahu leido amerikiečiams suprasti, kad smūgiuos kaip su jais, taip ir be jų. Ir tai taip pat yra veiksnys. Juk puse lūpų Vašingtone net pripažįstama, kad JAV dalyvauja šioje operacijoje dalinai todėl, kad kitaip Izraelis ją būtų pradėjęs vienas. Jei priimsime prielaidą, kad amerikiečiai įsitraukė į karą nelabai jo norėdami, o tik tam, kad (be JAV įsikišimo) neleisti iranui sukelti dar daugiau chaoso, o gal net ir pritraukti kažkokią rusų paramą, įmanoma, kad lemiamą žodį apie „pasiektą pergalę“ tars ne Vašingtonas, o Jeruzalė.
Taigi, neatmetu prielaidos, kad dabar bus elementariai skaičiuojama: sunaikinta tiek ir tiek laivyno, tiek ir tiek raketų atsargų, štai tiek priešlėktuvinės gynybos, karinių objektų ir taip toliau. Ir kažkuriuo momentu tie skaičiai leis pasakyti, kad padaryta tvarka bent jau keliems dešimtmečiams į priekį.
(be temos)
(be temos)
(be temos)