Vidurio Rytai

Metų pabaigoje šalys, kovojančios su "Islamo valstybe" (IS), paskelbė, kad kalifatas yra įveiktas. Deja, Sirijoje ir Irake jau bręsta nauji konfliktai. Nesantaika tvyro tarp Sirijos ir Irako kurdų bei vyriausybių. Jeigu padėtis ir toliau aštrės, gali būti, kad sulauksime naujo kraujo praliejimo, o tuomet Europą gali užplūsti nauja pabėgėlių banga.

Brutalus konfliktas drasko kitą Vidurio Rytų regiono šalį – Jemeną. Karas kilo tarp šalies vyriausybei ištikimų pajėgų, remiamų Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos, ir šiitų husių sukilėlių, kurie kontroliuoja sostinę bei yra palaikomi Irano.

Saudo Arabija ir jos arabų sąjungininkės į konfliktą įsitraukė dar 2015 m. Jos rengia antskrydžius ir vykdo plataus masto Jemeno oro ir jūros uostų blokadą. Lapkričio pradžioje koalicija sugriežtino blokadą, reaguodami į husių paleistą raketą, kuri buvo numušta netoli Saudo Arabijos sostinės Rijado oro uosto.

Konfliktas Jemene jau nusinešė beveik 9 tūkst. žmonių gyvybių. Maža to, Jungtinių Tautų (JT) teigimu, karas sukėlė didžiausią pasaulyje humanitarinę krizę: vien įtariamų choleros atvejų skaičius Jemene išaugo iki milijono. Pasaulio sveikatos organizacija lapkritį įspėjo, kad nuo šios vandeniu plintančios ligos jau mirė apie 2,2 tūkst. žmonių.

Rytų Ukraina

Konfliktas tebedrasko ir Rytų Ukrainą. Tiesa, šią savaitę įvyko apsikeitimas belaisviais.

Apsikeitimas buvo suderintas per derybas, į kurias buvo įsitraukę ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bei Ukrainos prezidentas Petro Porošenka. Praėjusį kartą belaisviais buvo apsikeista 2016 m. rugsėjį, kai du Kijevą remiantys belaisviai prie patikrinimo posto netoli Luhansko buvo iškeisti į keturis separatistų kovotojus.

ES išsakė susirūpinimą dėl pastaruoju metu pablogėjusios situacijos Donbase. Bendrija pakartojo, kad toliau palaiko diplomatines pastangas siekti, kad būtų iki galo įgyvendinti Minsko susitarimai ir tai taptų pagrindu tvariam konflikto Rytų Ukrainoje politiniam sprendiniui, grindžiamam pagarba Ukrainos nepriklausomybei, suverenitetui ir teritoriniam vientisumui.

Nuo 2014 m. balandžio, kai Ukrainos Rytuose įsiplieskė konfliktas, žuvo jau daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, dar beveik 24 tūkst. buvo sužeisti. Kijevas ir jo sąjungininkai Vakaruose kaltina Rusiją siunčiant per sieną į Rytų Ukrainą karius ir ginkluotę. Maskva neigia prisidedanti prie šio konflikto ir tvirtina, kad karas yra Ukrainos vidaus reikalas. Kremliaus nuomone, Kijevas turėtų pradėti tiesiogines taikos derybas su separatistais.

Praėjusį savaitgalį Rusija sukritikavo JAV sprendimą aprūpinti Kijevą ginkluote. Maskva pareiškė, kad šis žingsnis gali pastūmėti į "naują kraujo liejimą".

"Tam tikra prasme JAV peržengė ribą, paskelbusios apie ketinimus perduoti Ukrainai letalinės ginkluotės. Dabar tai vyksta jau nebe pagal komercines sutartis (tai amerikiečių bendrovės jau seniai patylomis daro), o vyriausybine linija", – piktinosi Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas.

Rusija ir JAV

Šiais metais įvyko pirmasis Rusijos ir JAV prezidentų V.Putino ir D.Trumpo susitikimas. Buvusios Šaltojo karo priešininkės nesutaria dėl daugelio tarptautinių klausimų, tačiau D.Trumpas ir V.Putinas anksčiau negailėjo vienas kitam pagyrų.

Rusijos pareigūnai prieš prezidento rinkimus JAV ir po jų neslėpė, kad tikisi pagerinti dviejų šalių santykius po paskutinių Baracko Obamos prezidentavimo metų, kai jie smarkiai subjuro.

Vis dėlto optimizmas greitai išgaravo, ypač po to, kai D.Trumpas be Maskvos pritarimo nutarė smogti Sirijai karinį smūgį, pasklidus kalboms, esą Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas galėjo panaudoti cheminį ginklą prieš taikius gyventojus.

Be to, santykius šiemet kartino JAV vykstantis tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į prezidento rinkimus. Galiausiai Rusijai teko pripažinti, kad su D.Trumpu sietas santykių atšilimas nepavyko, nors Maskva kategoriškai neigė, kad darė įtaką prezidento rinkimams.

"Maskva nejaučia nusivylimo dabartine Rusijos ir JAV santykių būkle, nes neturėjo iliuzijų dėl naujosios administracijos", – pažymėjo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

"Nusivylimai paprastai kyla iš per didelių lūkesčių, o tokių lūkesčių dėl rusų ir amerikiečių santykių mes neturėjome", – pabrėžė Rusijos diplomatijos vadovas.

"Kuriant dialogą su Vašingtonu, kad ir kas JAV būtų valdžioje, remiamės pragmatišku požiūriu ir realistiškais vertinimais, nepuoselėjame iliuzijų. (...) Kol kas pokyčių į gera pasiekti nepavyksta dėl rusofobiškos isterijos, apėmusios Vašingtono politinį elitą ir įgavusios neperdedant paranojišką pobūdį. Būtent ji neleidžia judėti į priekį abiem valstybėms svarbiomis kryptimis, provokuoja papildomą įtampą tarptautinėje arenoje", – pridūrė S.Lavrovas.

Nors po pirmojo D.Trumpo ir V.Putino susitikimo Hamburge abu lyderiai pabrėžė esantys pasirengę glaudžiau bendradarbiauti, vis dėlto santykiai su Rusija nėra D.Trumpo prioritetas.

Jeruzalės (ne)pripažinimas

JAV lyderis per pirmuosius savo prezidentavimo metus nepašykštėjo dėmesio vidaus politikai. Nors kalbėjo apie gamybos sugrąžinimą į JAV, be to, žadėjo kitas protekcionistines priemones šalies ekonomikai apsaugoti, D.Trumpui kol kas pavyko prastumti tik vieną dalyką – mokesčių reformą.

Reforma bus didžiausia nuo 1986 m., o ją įgyvendinant, be kita ko, bus sumažintas pelno mokestis – nuo dabartinių 35 iki 21 proc. Tai, pasak reformos rengėjų, jau kitąmet suteiks augimo paskatų JAV ekonomikai. Bus sumažinti ir pajamų mokesčio tarifai bei t.t.

Mokesčių reformos įstatymas tapo pirmąja rimta respublikonų pergale po D.Trumpo inauguracijos šių metų sausį. Įstatymų leidėjai reformos projektą svarstė septynis mėnesius, kol galiausiai jį patvirtino tiek Senatas, tiek Atstovų rūmai. Tiesa, visuomenės apklausos rodo, kad amerikiečiai ne itin palankiai vertina naująjį įstatymą, nes mano, kad reforma naudingiausia korporacijoms ir turtingiausiems šalies gyventojams.

Nepaisant to, D.Trumpas ir Kongreso respublikonai įsitikinę, kad reforma bus palanki vidurinei klasei, kuri, laikui bėgant, suvoks jos pranašumus.

Šnekant apie D.Trumpo užsienio politiką, neabejotinai daugiausia diskusijų sukėlė jo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine ir perkelti į šį miestą, kurį sostine laiko tiek Izraelis, tiek Palestina, JAV ambasadą.

Vis dėlto JAV diplomatams netrukus teko nuryti ir karčią piliulę – JAV nepalaikė ES ir kitos tradicinės sąjungininkės. Negana to, per nepaprastąjį JT Generalinės Asamblėjos posėdį 128 šalys, tarp jų ir Lietuva, pritarė pasiūlymui atmesti D.Trumpo sprendimą dėl Jeruzalės. Siūlymas anksčiau buvo vetuotas JAV per balsavimą JT Saugumo Taryboje, nors visos keturiolika kitų Tarybos narių dokumentą parėmė.

D.Trumpas prieš balsavimą perspėjo, kad Vašingtonas atidžiai stebės, kaip balsuoja kiekviena valstybė, ir užsiminė, kad gali atsisakyti finansinės paramos šalims, kurios priešinasi jo sprendimui. JAV ambasadorė Nikki Haley taip pat įspėjo apie atsakomuosius Vašingtono veiksmus, jeigu JT balsavimu atmes JAV sprendimą dėl Jeruzalės.

Šiaurės Korėja

Pastaruoju metu Pchenjanas išbandė nemažai balistinių raketų. Naujausias raketos "Hwasong 15" pajėgios smogti didžiausiems JAV miestams – bandymas dar labiau pakurstė pasaulio susirūpinimą dėl sparčios Šiaurės Korėjos raketų ir branduolinių ginklų programų pažangos.

Rugsėjo pradžioje Šiaurės Korėja surengė savo šeštą ir galingiausią branduolinį bandymą. Pchenjanas tąsyk paskelbė sėkmingai išbandęs vandenilinę bombą, kurią gali nešti raketa. Šios programos buvo paspartintos 2011 m. atėjus į valdžią Kim Jong Unui.

Už šiuos bandymus Šiaurės Korėjai buvo paskelbtos JT sankcijos. Naujausios sankcijos, kurioms pritarė ir Pchenjano sąjungininkės Kinija bei Rusija, apima naftos tiekimo apribojimą, gyvybiškai svarbų Pchenjano raketų ir branduolinių ginklų programoms.

JT šiemet tris kartus taikė sankcijas Pchenjanui. Vis dėlto nematyti jokių ženklų, kad Šiaurės Korėja nusileistų, be to, kad Vašingtonas ir Pchenjanas būtų linkę pradėti derybas, kaip būtų galima užbaigti Korėjos pusiasalį krečiančią krizę.

Sankcijas JAV ir ES paskelbė ir Venesuelai. Amerikiečiai pabrėžė siekiantys sukliudyti Venesuelos vyriausybei skolintis pinigų ar išleisti akcijas. Tuo metu ES paskelbė ginklų embargą Venesuelai.

Didžiausias pasaulyje naftos atsargas turinti Lotynų Amerikos valstybė šiemet išgyveno itin neramų laikotarpį – nuo naftos kainų pasaulinėje rinkoje smarkiai priklausoma Venesuelos ekonomika toliau smuko, o tai sukėlė politinę krizę. Pasipiktinę milžiniška infliacija ir netgi maisto produktų stygiumi žmonės išėjo į gatves protestuoti prieš prezidento Nicolas Maduro vyriausybę.

Metų pabaigoje Karakasas atsidūrė ties bankroto slenksčiu, kai nesugebėjo laiku grąžinti paskolų. Laimė, didžiausios Venesuelos kreditorės Rusija ir Kinija sutiko padaryti nuolaidų Karakasui.

Šiuo metu Venesuelos užsienio skola siekia 150 mlrd. JAV dolerių. Karakasas siekia skolas restruktūrizuoti.

Varšuva ir Briuselis

ES šiais metais netilo diskusijos dėl Bendrijos ateities po to, kai iš ES pasitrauks Didžioji Britanija. Nors ES valstybės narės pripažįsta, kad būtini pokyčiai, skiriasi pozicijos, kokie jie turėtų būti.

Bendrijos branduolio šalys – Italija, Vokietija, Prancūzija, Beniliuksas – laikosi požiūrio, kad ES ateityje turėtų tapti "kelių greičių" sąjunga, o Vidurio ir Rytų Europos valstybės šio scenarijaus nepalaiko.

Įtakingas Lenkijos politikas, valdančiosios partijos "Įstatymas ir teisingumas" (PiS) lyderis Jarosławas Kaczyńskis atmetė žingsnius "kelių greičių" Europos link. Pasak jo, nepriklausydama euro zonai, didžiausios Vidurio Europos ekonomikos valstybė  Lenkija gali būti palikta nuošalyje, jeigu eurą įsivedusios šalys didins savo integraciją. Tokiu atveju daugiau pinigų bus nukreipta į inovacijas senesnėse Sąjungos šalyse.

Įtempti šiemet buvo ir Varšuvos santykiai su Briuseliu. Lenkijos valdžiai patvirtinus daug kritikos sulaukusias teisėtvarkos reformas, ES inicijavo precedento neturintį svarstymą dėl potencialių sankcijų Lenkijai.

Naujuoju įstatymu, kurį pasirašė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, skelbiama, kad Aukščiausiajame Teisme gali dirbti ne vyresni kaip 65 metų teisėjai. Iki šiol amžiaus kartelė buvo 70 metų. Tiesa, numatoma, kad prezidentas individualiais atvejais galės suteikti leidimą teisėjams dirbti, kol jiems sukaks 70 metų.

Teisės akto šalininkai pabrėžė, esą tokiu būdu siekiama pašalinti teisėjus, dirbusius komunistinės Lenkijos teismuose iki šio režimo griūties 1989 m. Kritikai atrėžia, kad PiS administracija tiesiog nori atsikratyti teisėjų, palaikančių buvusį liberalųjį premjerą Donaldą Tuską – konservatorių didįjį priešą, šiuo metu einantį Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigas.

Briuselis nurodė, kad suteikė Varšuvai tris mėnesius padėčiai pataisyti ir pridūrė, kad gali atšaukti drausmines priemones, jeigu tai būtų padaryta. Vis dėlto Lenkijos valdžia nepasiuntė jokių signalų, kad yra linkusi nusileisti.

Katalonijos nepriklausomybė

Šiemet Europą sudrebino ir Katalonijos nepriklausomybės paskelbimas. Turtingiausias Ispanijos regionas nepriklausomybę paskelbė praėjus kelioms savaitėms po spalio 1 d. referendumo, aptemdyto Ispanijos policijos smurto, kurio metu balsavusieji pareiškė norintys atsiskirti nuo Ispanijos.

Nors nė viena pasaulio valstybė neparėmė katalonų, nepriklausomybės judėjimas įgavo pagreitį.

Madridas visaip bandė susidoroti su šiuo judėjimu – ne tik atėmė iš Katalonijos autonomiją, bet ir sušaukė pirmalaikius rinkimus. Be to, kai kuriems Katalonijos lyderiams buvo pateikti kaltinimai antivyriausybine veikla, maišto kurstymu ir valstybės lėšų švaistymu. Dėl to regiono prezidentas Carlesas Puigdemont'as buvo priverstas pasitraukti į Belgiją.

Vis dėlto Ispanijai nepavyko palaužti katalonų – rekordiškai aktyviai pirmalaikiuose regiono parlamento rinkimuose dalyvavę regiono gyventojai labiausiai palaikė nuverstus Katalonijos lyderius, siekiančius nepriklausomybės.

"Tai yra rezultatas, kurio niekas negali užginčyti, – pareiškė C.Puigdemont'as, tapęs Katalonijos nepriklausomybės vėliavnešiu. – Ispanijos valstybė buvo sutriuškinta. Premjeras Mariano Rajoy ir jo sąjungininkai pralaimėjo."