Visame pasaulyje prieš autoritarinius ir totalitarinius režimus kovojančias jėgas tapo įprasta apibendrintai vadinti opozicija, nors faktas toks, kad tikra opozicija gali veikti tik ten, kur yra funkcionuojantis demokratiškas politinis laukas. Rusijos atveju apie tai kalbėti netenka.

Todėl nenuostabu, kad bendrai rusų opozicija vadinamoje politinėje bendruomenėje vyksta sudėtinga diskusija: vieni opozicionieriai vis dar laikosi nuomonės, kad kova prieš režimą turi vykti civilizuotai, t. y. tik taikiomis priemonėmis, ir ragina užbaigti karą Ukrainoje bet kokiomis sąlygomis, o kiti tvirtina, kad Rusijos išvaduoti neįmanoma neįgyvendinus dviejų būtinų uždavinių – Ukrainos pergalės kare ir Kremliaus režimo nuvertimo, o tai galima padaryti tik jėga. Šiai temai buvo skirta viena iš tradiciškai Vilniuje vykusio XIII Laisvosios Rusijos forumo (LRF) diskusijų.

Tik Ukrainos pergalė

„Daug kas kalba apie „karo pabaigą“, dažnai turėdami omenyje paliaubas. Aiškiai pasakykime vieną dalyką: jokios karo pabaigos nebus, kol V. Putinas yra valdžioje. Kremliaus tikslai nepasikeitė – tai Ukrainos valstybingumo sunaikinimas ir, vadinasi, jokios paliaubos ir jokie susitarimai karo neužbaigs, nes Kremlius neketina savo tikslo atsisakyti“, – sakė LRF įkūrėjas Garis Kasparovas.

Jo nuomone, visi, kas tapatina save su rusų opozicija, privalo pripažinti faktą: Rusijos istorija moko, kad toje šalyje niekada nevyko esminių permainų, jei tik jų nelydėjo dideli, geopolitinio masto, pralaimėjimai. Atitinkamai, jei permainų tikimasi dabar, Rusija privalo patirti pralaimėjimą šiame kare.

Kitas diskusijoje dalyvavęs opozicionierius rašytojas Igoris Eidmanas taip pat teigė, kad rusų opozicija privalo siekti Ukrainos pergalės, nors tai priklauso daugiausia nuo Vakarų paramos, kuri šiandien nėra labai akyvi, nes Vakarai nebebijo Rusijos taip, kaip invazijos pradžioje, – nebejuntama baimė dėl Kremliaus grasinimų panaudoti branduolinį ginklą arba sukelti trečiąjį pasaulinį karą.

Jei V. Putinas toliau liks valdžioje, jis neišvengiamai pradės karinį konfliktą su NATO, o tada Rusijoje neliks akmens ant akmens.

„Aš matau daugiau nerimo Ukrainoje ir rusų opozicijos gretose. Pavyzdžiui, dėl to, kad Europoje, pirmiausia Vokietijoje, į valdžią gali ateiti prorusiškos jėgos. Gyvenu Vokietijoje ir galiu visus užtikrinti – to nebus. Kita vertus, žinoma, turiu pripažinti, jog Vakarų Europoje nematyti jokių požymių, kad Vakarai imtųsi ryžtingesnių veiksmų Rusijos atžvilgiu“, – teigė I. Eidmanas.

Kalbėdamas apie Rusijos opozicijos vaidmenį, rašytojas ragino kategoriškai atmesti bet kokius raginimus sustabdyti karą „bet kokia kaina“, nors kai kam Vakaruose ir patinka klausytis tokių lozungų iš save opozicijos veikėjais vadinančių rusų.

„Žmonės, stumiantys tokį diskursą, elgiasi ne tik destruktyviai, bet ir niekšiškai. Kol V. Putinas yra valdžioje, apie taiką nėra ko svajoti. Todėl, mano nuomone, Ukrainos pergalė yra būtina ne tik ukrainiečiams, bet ir Rusijos žmonėms, kuriuos kitu atveju Kremlius siųs į mirtį ne tik Ukrainoje, bet ir visur, kur V. Putinui vaidenasi jo imperijos valdos. Maža to, jei V. Putinas toliau liks valdžioje, jis neišvengiamai pradės karinį konfliktą su NATO, o tada Rusijoje neliks akmens ant akmens“, – pabrėžė rašytojas.

Taikos ar pergalės formulė?

Ukrainiečių politologė Olesia Jachno teigė, kad šiandien girdime dvi skirtingas formuluotes: Ukrainos pateikiamą pergalės formulę ir kai kurių tarptautinių žaidėjų siūlomą taikos formulę. Kuri galiausiai bus įgyvendinta, didele dalimi priklausys nuo Vakarų valstybių.

„Karas vyksta taip ilgai, kad gali būti vertinamas retrospektyviai. Šiandien esame jau trečiajame etape, kurį pergyvena tiek Ukraina, tiek ir Vakarai. Pirmas etapas buvo agresijos sukeltas šokas, didvyriškas ukrainiečių pasipriešinimas ir vakarietiškos koalicijos susibūrimas. Antro etapo metu visi laukėme aktyvių Vakarų veiksmų, kurių, deja, nesulaukėme, – Vakarai mindžikavo, o Rusija suaktyvėjo visuose frontuose, įskaitant hibridinius veiksmus prieš Vakarus. Dabartiniame etape ieškome pergalės formulės, bet jai reikia aiškiai suformuluotų strateginių tikslų, o to Vakaruose kol kas nematome. Vis dėlto nemanau, kad yra pagrindo panikai, nes Vakarai jau suprato, kad paliaubos be ilgalaikių tikslų ir Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimo neatneš ilgalaikės taikos“, – sakė politologė.

Dabartinis Kremliaus režimas yra fašistinis visais atžvilgiais, išskyrus vieną – neturi savos ideologijos.

Tarptautinio saugumo ekspertas Jurijus Fiodorovas pritarė nuomonei, kad Ukraina kartu su Vakarais jau artimiausiomis savaitėmis turi aiškiai apibrėžti savo tikslus ir atitinkamai parengti jų įgyvendinimo būdų planą.

„Tenka pripažinti, kad 2024 m. negalime pavadinti Ukrainos karinės sėkmės metais. Rytų fronte prarasta Avdijivka, o visai neseniai ir kitas svarbus objektas – Vuhledaras. Deja, Rusijos pajėgos juda į priekį“, – konstatavo ekspertas ir pabrėžė, jog tai visai neduoda pagrindo teigti, kad Ukraina pralaimi karą apskritai. Antra vertus, Kyjive vis dar dominuojanti nuostata, kad karas gali baigtis tik visų okupuotų teritorijų sugrąžinimu kariniu keliu, J. Fiodorovo nuomone, nerealistiška. „Jei tikslų neįmanoma pasiekti kariniu keliu, reikia ieškoti kitų sprendimų ir, manau, kad Ukraina su Vakarais privalo ieškoti bendrai priimtinų sprendimų, nes neatrodo, kad Volodymyro Zelenskio planas Vašingtone būtų priimtas ir patvirtintas“, – pastebėjo J. Fiodorovas.

Eksperto nuomone, esminė bet kokių paliaubų formulių sudedamoji šiandien yra ne teritorijų sugrąžinimo klausimas, o saugumo garantijos Ukrainai, kurios neįmanomos, jei nebus atmestas Kremliaus reikalaujamas neutralaus Kyjivo statusas – Ukraina privalo turėti teisę į narystę NATO ir negali sau leisti absoliučiai jokių jos ginkluotųjų pajėgų ribojimų.

Sugrius, ir gerai

Būsimas dabartinės Kremliaus diktatūros žlugimas neretai svarstomas kartu su kitu klausimu: ar Rusijos sienos turėtų likti kaip 1991 m., ar ją reikėtų padalyti į daugelį mažesnių valstybių, pirmiausia, pagal etninį kriterijų?

Ši tema reguliariai aptarinėjama opozicijos politiko Iljos Ponomariovo rengiamame „PostRusijos tautų forume“, kuriame daugumą dalyvių tradiciškai sudaro įvairių Rusijos tautų atstovai. Taip pat ją tarpusvyje aptarinėja ir rusų opozicija. LRF Vilniuje surengta diskusija parodė, kad bendro požiūrio šiuo klausimu kol kas pasiekti nepavyksta.

Kaip sakė istorikas Maksimas Kuzachmetovas, Rusija, kaip ir kiekviena imperija istorijoje, anksčiau ar vėliau neišvengiamai žlugs ir konkrečiai Rusijos atveju tai yra teigiamas dalykas, leisiantis vieną kartą visiems laikams sustabdyti nuolat atgimstančias imperializmo idėjas.

„Ši valstybė (Rusija) yra valstybė teroristė ir jos subyrėjimas atneštų gera visam pasauliui. Džiaugiuosi, jog vis daugiau žmonių supranta, kad neįmanoma pakeisti tos Rusijos, kokia yra dabar. Vieninteliai klausimai, į kiek valstybių Rusija turi subyrėti ir kaip sureguliuoti santykius tarp naujų valstybių?“ – pareiškė istorikas.

Jo nuomone, į nepriklausomybę gali pretenduoti ne tik etniniai, bet ir istoriniai regionai, kaip Sankt Peterburgas, kitaip vadinamas Ingermanlandija (Ingrija), arba Novgorodas, – kraštai, kurių istorija daug senesnė nei Maskvos ir kuriuos Maskva viduramžiais pavergė kalaviju ir ugnimi.

Kur bus rusų valstybė?

LRF narys ir buvęs politinis kalinys Daniilas Konstantinovas ragino neskubėti išardyti Rusijos, kol nesutariama, ką konkrečiai reiškia dekolonizacijos terminas.

„Man tai labai keistas ir sunkiai suprantamas terminas, kurį labiausiai mėgsta kraštutiniai kairieji. Fidelis Castro ir Muammaras Gaddafi taip pat vadino save dekolonizatoriais. Apskritai, Rusija niekada nebuvo kolonijinė valstybė klasikine prasme, nes niekada nebuvo formalaus metropolijos ir kolonijų statuso skirtumo. Kas tuomet yra metropolija? Maskva? Tada visi kiti Rusijos miestai – kolonijos?“ – klausė D. Konstantinovas.

Kartu jis sakė neneigiantis fakto, kad šiandienė Rusija yra imperinio tipo valstybė ir centrinėje valdžioje esantys žmonės nesąžiningai grobia visos šalies turtus, skurdindami kai kurių regionų gyventojus ir pažeisdami jų teises. Opozicionieriaus nuomone, tokių problemų sprendimo reikia ieškoti ne chaotiškai sugriaunant Rusiją į daugiau nei  100 valstybėlių, o remiantis istoriškai pasiteisinusių federalizacijos praktikų JAV arba Vokietijos pavyzdžiu.

„Visos tautos turi teisę į valstybingumą, tačiau jei kalbama apie Rusijos padalijimą pagal dabartines federacijos subjektų sienas, kur bus rusų tautos valstybė? Nesutinku, kad tokius klausimus galima išspręsti vienu kirčiu – bet kaip“, – sakė opozicionierius.

Norai ir tikrovė

Sociologas Igoris Jakovenka pažėrė kritikos faktiškai visai rusų opozicijai, kurios dauguma narių buvo priversti bėgti iš Rusijos į kitas valstybes. Diskusijos dalyvis pabrėžė, kad opozicinė bendruomenė linkusi labiau ginčytis tarpusavyje, kurie norėtų Rusijos subyrėjimo, o kurie – ne, taip pat dalydamiesi savo vizijomis, kaip tai turėtų ar neturėtų vykti.

„Gerai tai ar blogai, tiesa yra viena – tremtyje gyvenanti ir veikianti rusų opozicija neturi jokių galimybių turėti įtakos šiems procesams Rusijoje, todėl turėtų kalbėti ne apie savo norus, o apie tai, kiek subyrėjimo scenarijus yra tikroviškas“, – teigė sociologas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad sociologiniu požiūriu, svarstyti Rusijos imperijos kolonijinės arba ne kolonijinės prigimties nėra prasmės. „Dabartinis Kremliaus režimas yra fašistinis visais atžvilgiais, išskyrus vieną – neturi savos ideologijos kaip kiti žinomi fašistiniai režimai. Tačiau jis vis vien yra fašistinis. Tą patį galima pasakyti apie metropoliją ir kolonijas. Metropolija yra ne Maskvos miestas, o Kremliuje ir Lubiankoje sėdintys žmonės – valdžia“, – sakė I. Jakovenka.

Jis pabrėžė, kad opozicinėje bendruomenėje nediskutuojama ir apie ir dar vieną svarbų aspektą – menami ir, deja, tikrieji Rusijos subyrėjimo naudos gavėjai. Sociologas teigė esąs įsitikinęs, kad Kremliaus nusilpimu pirmiausia puls pasinaudoti dabar Maskvai tarnaujantis regionų elitas, kuriam visiškai nerūpės gyventojų gerovė ir tai taip pat kelia didžiulių tarptautinių rizikų, nes savanaudiški „valdovai“ gali nepabijoti pralieti daug kraujo.

I. Jakovenka atkreipė dėmesį į tai, kad Kremliaus režimas kaip tik dabar vykdo kolonijinį karą prieš Ukrainą ir ši agresija taip pat nebūdinga kolonijinėms imperijoms klasikine prasme, nes nesiekia praturtėti. Teritorijų okupacija Rusijai kainuoja daug daugiau, nei ji gauna. Ta pati tendencija, anot sociologo, tęsiasi nuo Rusijos imperijos laikų, kai vienintelė karų priežastis buvo menamos didybės siekis.

„Nuo carų laikų iki dabar Maskva Ukrainoje siekė ir siekia vieno dalyko – sunaikinti jos europietiškumą. Dekolonizuoti pirmiausia reiškia sunaikinti dabartinę metropoliją – žmones žudančią ir apiplėšinėjančią gaują. Ar Rusija subyrės į tautines valstybes? Ne tik. Šios metropolijos nekenčia visi. Pasitaikius progai taip pat noriai, kaip totoriai ar čečėnai, dekolonizuosis Novorosijsko ir Chabarovsko rusai“, – tvirtino sociologas.

Reziumuodamas jis pareiškė, kad tikisi Rusijos išskaidymo, nes įsilieti į Europą, jo žodžiais, gali tik dalis Rusijos, o ir ta pati – tik padalyta į dar mažesnes dalis.