Mokyklos laikus prisimenu per miglą. Ryškūs liko tik kelių mokytojų portretai – oranžinių plaukų auklėtoja, geografė, su plaštakos storio kasa, rūstaus veido lituanistė ir istorijos mokytoja – mano mama.
Jos pamokos atmintin įsirėžė ne tik dėl kraujo ryšio, bet ir dėl to, kad kiekvieną lūpose suskambusį pasakojimą rijau su pasimėgavimu, kaip cukruotą riestainį. Ką jau ką, bet įtaigiai pasakoti mama gebėjo puikiai. Klausydama M. Norkevičiaus patyriau deja vu ir pajutau tas pačias cukraus kruopelytes burnoje – nauja pažintis atrodė maloniai pažįstama, tarytum jau patirta prieš kelias dešimtis metų. Anuomet iš mamos girdėjusi, kad ji gimė būti mokytoja, priešingai nei sesuo, po pirmos pamokos trenkusi klasės durimis, tą patį atsakymą vyliausi išgirsti ir iš Mindaugo. Prašoviau.
„Aš esu pavyzdys, kad mokytoju tampama, o ne gimstama“, – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos geriausiu 2024-ųjų šalies mokytoju pripažintas M. Norkevičius neslėpė, kad būdamas mokyklos suole su dėstančiais pedagogais visuomet gerai sutarė, tačiau apie šią profesiją niekada negalvojo. Mokykloje jis atsidūrė dėl lemtingo atsitiktinumo, o joje liko – nuostabių aštuntokų dėka.
„Kai dirbu universitete, viena iš Kauno progimnazijų ieškojo specialisto, galinčio suteikti konsultacijų daugiakalbystės ugdymo klausimais. Mokykla norėjo specializuotis šioje srityje, o tam, kad specializuotųsi, reikėjo parengti tam tikrą ugdymo programą“, – po sėkmingo bendradarbiavimo, mokyklos administracija, anot M. Norkevičiaus, pasiūlė jam likti.
Mindaugui buvo patikėtos direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigos, o netrukus jis stojo priešais klasę. Apie pirmąsias pamokas, apie rokiruotes suoluose, apie gebėjimą prakalbinti mokinius, apie jų nuotraukas ant sienų ir apie geriausio šalies mokytojo pripažinimą, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas, Kauno Juozo Urbšio progimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui ir geografijos mokytojas metodininkas M. Norkevičius sutiko pasidalyti su „Kauno dienos“ skaitytojais.
Lyderis: pripažinimas, anot M. Norkevičiaus, ne vien tik asmeninis nuopelnas, tai – komandinis darbas/ M. Norkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– Ar nemanote, kad jei ne jūsų minėti aštuntokai, mokykloje nebūtumėte likęs?
– Jie padėjo pamatą darbuotis mokykloje ir atrasti naujovių pačioje disciplinoje, nes mokykloje mokau ne vieną dalyką. Teko mokyti ir prancūzų, ir ispanų kalbų, istorijos, etikos. Pagrindas, žinoma – geografija. Kaip matote, dalykų spektras gana platus, bet tai parodo, kad vienos srities žinios mokytojui, galbūt, nėra tas akcentas. Mes orientuojamės į kitką, juk ir ruošiant mokytojus žiūrime į tai, kad jie galėtų apimti kur kas daugiau.
– Kalbos, istorija, etika, geografija – vienodai gerai jaučiatės mokydamas kiekvieno šių dalykų?
– Šioje vietoje užtikrintumas ateina iš universiteto, nes mano dėstomų dalykų spektras gana platus – daugiakalbystė ir daugiakultūriškumas, tarptautinis ir nacionalinis saugumas, politikos analizė, mados industrijų komunikacija. Supratau, kad galiu jaustis gerai, o svarbiausia, kad galiu aiškiai ir nuosekliai visą šią informaciją pateikti tiek mokiniams, tiek studentams. Turbūt čia ir yra esminis dalykas.
– Kaip spėjate suderinti darbą mokykloje ir universitete? Juolab kad darbas užvėrus minėtų įstaigų duris nesibaigia.
– Mano diena ir bendrai darbo savaitė iš šono gali atrodyti sudėtingai. Ryte pamokos mokykloje, administraciniai pokalbiai. Tada paskaitos studentams, administracinis darbas universitete. Šalia dar ir politologiniai komentarai žiniasklaidai. Dažnai sulaukiu klausimo: kaip tau pavyksta viską suderinti? Sunku atsakyti, nes turbūt iš paties žmogaus turi ateiti dienotvarkė, veiklų planavimas. Jei esi vienoje veikloje, tada į ją susikoncentruoji, bet kai veiklų yra daugiau, esi įtraukiamas ir gali padaryti daug. Savo politikos mokslų studentams, su kuriais turiu karjeros planavimo kursą, sakau, kaip norėčiau, kad su manimi praleistų visą dieną ir suprastų, kas yra veiklumas. Turime temą „Veiklumas ir multitaskingas“, diskutuojame, blogai tai ar gerai. Dažnai auditorija pasidalija pusiau, nes daug dalykų darymas vienu metu, anot kai kurių, dėl koncentracijos stokos, nėra geras dalykas. Aš bandau įrodyti, kad jei nori susikoncentruoti, tikrai gali tai padaryti.
– Savaitgalis toks pat įtemptas?
– Savaitgalis gana laisvas. Skiriu dėmesio sau, bet ir nuolatiniam mokymuisi, nes neapsiriboju vienomis bakalauro ir magistro studijomis. Nuolatinis žinių tobulinimas skirtingose srityse leidžia nepamiršti, kaip reikia mokytis, ir kartu prisideda prie gebėjimo perteikti tas žinias kitiems.
Ryškus: Mindaugas – neeilinis mokytojas, todėl jo kabinete ant sienų ne žemėlapiai, o mokinių nuotraukos/ M. Norkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– Kai pats mokotės, lengviau suprasti mokinius?
– Tikrai taip. Mokinius reikia suprasti. Jie turi ne vieną, o daug disciplinų, kurių svarbą akcentuoja kiekvienas mokytojas. Mes taip pat formuojame požiūrį, kad nėra nereikalingų ar mažiau svarbių dalykų, visi jų turi prasmę skirtingose srityse. Mokiniai turi gana intensyvią darbotvarkę ir jei mokytojas to nesupranta, tai gali lemti nesusikalbėjimą. Apskritai mokytojas turi daug komunikuoti ir su mokiniais, ir su jų tėvais. Jis turi pateikti aiškią informaciją. Dėl to stengiuosi organizuoti ne tik bendrinius susirinkimus, nes turiu auklėjamą klasę, bet ir individualius pokalbius.
– Koks jūsų santykis su mokiniais? Brėžiate ribas?
– Su mokiniais bendrauju kaip lygus su lygiu. Kai kuriems mokytojams tai sudėtingas, savo poziciją jie išreiškia atitinkamu stotu, balso tonu. Aš to nedarau, tačiau ribą brėžiu. Mokytojo ir mokino santykis turi būti draugiškas, bet ne kaip draugų.
Mokytojo ir mokino santykis turi būti draugiškas, bet ne kaip draugų.
– Bendravimą su vaikais diktuoja jų amžius?
– Penktoje šeštoje klasėse dar yra vaikystės segmento dalis. Šeštos klasės viduryje vaikystė baigiasi, ateina paauglystė, o kartu su ja – kitokia bendravimo maniera, tipas. Mokytojas turi suprasti, kaip bendrauti tiek su jaunesniais, tiek su vyresniais mokiniais. Tarkime, vyresnėse klasėse manęs paprašo patarimų net ir asmeniniuose santykiuose. Mokiniai drąsūs klausti šitų dalykų. Tėvams kartais būna keista išgirsti, kad jų vaikai mokykloje yra visai kitokie, nei būna namuose. Manau, tai yra ir mokyklos indėlis – suformuoti susitarimai, taisyklės, kurių laikomės. Beje, visa tai, ką išvardijau, sudaro puikias sąlygas dirbti mokykloje. Nebūna iššūkių, kurie demotyvuotų mokytoją. Man pasisekė, kad atėjau į tokią aplinką.
Pagarba: kiekvienam mokiniui Mindaugas bando parodyti ne jo minusus, o talentus/ M. Norkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– Aplinka, kaip pats minėjote, prisidėjo prie to, kad tapote geriausiu šalies mokytoju.
– Aš, kaip asmenybė, transliuoju žinias, parenku metodus, tačiau tapti geriausiu mokytoju man padėjo visos grandys, o tiksliau – bendras sutarimas, darbas. Mokiniai mano metodus priėmė, mokyklos administracija pamatė tų metodų tinkamumą. Tėvai taip pat. Dažnas jų per tėvų dienas pas mane ateina kalbėti ne apie mano dėstomą dalyką, o pasidžiaugti, padėkoti. Jų nedomina testai, nors visuomet turiu juos pasiruošęs prieš susitikimus. Jie ateina, nes būna smalsu susipažinti su mokytoju, apie kurį mokiniai namie kalba.
– Turite taisyklių ir sutarimų su mokiniais?
– Rugsėjo pradžioje mes kartojame bendrus sutarimus: kaip elgtis klasėje, kaip reaguoti į tam tikras situacijas, kaip išklausyti kitų. Be to, taikau sėdėjimo tvarkos pokyčius. Užsisėdėjimas lemia būseną, kai žmogus nesiekia tobulėti. Ne visiems tai patinka, tačiau mano tikslas, kad mokiniai kuo daugiau bendrautų tarpusavyje ir būtų ne tik ten, kur jaučiasi komfortiškai. Sėdėjimas kitoje vietoje, su kitu mokiniu ir darbas porose jiems duoda labai daug naudos.
– Ar sunku mokyti geografijos?
– Geografija apima visuomeninę, gamtinę geografiją. Tai plati disciplina, kuri atveria bendrą pasaulio vaizdą mokiniams. Mano tikslas suformuoti globalaus piliečio kompetenciją. Noriu, kad kiekvienas mokinys pažintų kitas kultūras, religijas, kalbas. Noriu, kad suprastų kaip vystosi pasaulis, kokie išoriniai veiksniai gali turėti įtakos. Keliaujame su mokiniais. Esame aplankę ne vieną šalį. Jiems tai tam tikra motyvacinė priemonė atrasti, suprasti kitas pasaulio valstybes. Keliauju ir pats individualiai, nes paties mokytojo suformuotas vaizdas ir dalijimasis patirtimi mokiniams tą dalyką padaro praktiškesnį. Praktiškumo dabar nori visi.
Išradingas: susipažinti su geografijos dalyku mokiniai gali ne tik mokykloje, bet ir per ekskursijas/ M. Norkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– O kaip teorija?
– Mokytojų mokymo metodikos skiriasi. Vieniems labai svarbu, kad procesus mokiniai detaliai, beveik atmintinai išmoktų. Mokytojo tikslas – užvesti ant teisingo kelio, todėl man svarbiausia, kad mokinys suprastų esmę, turėtų to proceso suvokimą, o kokiais žodžiais jis pasakys ar parašys – jokio skirtumo.
– Esate netipiškas mokytojas. Spėju, tokia pati ir aplinka, kurioje dirbate. Kaip atrodo jūsų kabinetas?
– Prieš metus kilo idėja visas siena apklijuoti nuotraukomis. Atsinešiau 300 ir stebėjau, kaip mokiniai reaguos. Sutikite, tokio amžiaus paaugliai ne visada mėgsta vaizdą, socialinių medijų paskyrose dažniau deda savo atvaizdą iš nugaros nei priekio, o pas mane visos nuotraukos buvo atviros. Koks rezultatas? Jie taip įsitraukė į procesą, kad likusią laisvą vietą nusprendė apklijuoti nuotraukomis iš savo archyvų. Atsiuntė man dar 200. Dabar visos sienos, visi keturi kampai užkloti mano auklėtinių nuotraukomis – akimirkomis, pagautomis mokykloje, ekskursijose, edukacijose. Šiemet turiu naują auklėjamąją klasę – penktokus. Pirmąsias dvi savaites jie žiūrėjo į sienas, o trečią savaitę paklausė, kada ir jų atvaizdai atsiras čia. Pasakiau, kad tada, kai pradės kauptis mūsų galerija. Beje, mano buvę auklėtiniai atėjo į mokyklą Rugsėjo 1-ąją, per Mokytojo dieną, sėdėjo ir sakė: mūsų nėra, bet mes dar čia.
– Rugsėjo ir spalio mėnesių pradžioje gėlės sunkiai telpa namuose?
– Glėbiai būna pilni gėlių. Tenka strategiškai galvoti, kaip jas visas saugiai parvežti namo. Aš laukiu šių švenčių. Smagu matyti ne tik mokytojų, bet ir mokinių pozityvų nusiteikimą, jų norą pasveikinti, pasidžiaugti.
– Turbūt, ne gėlės labiausiai glosto širdį?
– Smagiausia būna tada, kai kiekvieno individualiai paklausiu, kaip sekas mokytis. Tie, kurie nedrįsta pasakyti, – rašo laiškus. Gera skaityti jų refleksijas, nes kai kurie mokiniai jos labai asmeninės. Laiškuose yra labai daug džiuginančių minčių, kurios dažnu atveju apeliuoja į patį mane, į mano pavyzdžio buvimą.
– Pavyzdžio – sekti tomis pačiomis pėdomis?
– Galėčiau vardyti labai daug kolegų, kurie atrado kelią būti mokytojais. Jau beveik aštuoni metai, kai kasmet turiu ateinančių kolegų, pradėjusių mokytis pedagogiką. Mokiniai dar auga šioje vietoje. Stebina tai, kad ne vienas kitos specializacijos studentas, tarkime, politikos mokslų, nuėjo mokytis pedagogiką ir pradėjo dirbti mokykloje. Nežinau, galbūt jie remiasi mano pavyzdžiu arba bendrai tame mato prasmę.
– Jaunų žmonių ugdymas – atsakingas dalykas. Ne dažnas gali ryžtis tokiam žingsniui.
– Ši sritis neša labai daug atsakomybės. Jaunų asmenų ugdymas su atsakomybe eina koja kojon. Kaip išlaikyti ribą komunikuojant? Kaip perduoti žinias? Tai yra iššūkis.
– Turbūt ne ką mažesnis iššūkis į mokinius žiūrėti ne kaip į masę, o į kaip asmenybes.
– Aš visuomet stengiuosi matyti asmenybę tokią, kokią ji gali būti, o ne tokia, kokia yra čia ir dabar. Tai yra sėkmės receptas. Jei juo vadovautųsi, mokytojai atrastų kelią į kiekvieną mokinį. Mokytojas turi orientuotis ne į tai, su kokiomis tam tikro dalyko žiniomis vaikas atėjo. Jis turi daryti viską, kad ateityje tame dalyke vaikas būtų geresnis.
Naujausi komentarai