Kaitra ir reformacija

Pastarosiomis savaitėmis Europą apskriejo vaizdai iš nusekusių žemyno vandens telkinių, apnuoginusių jų gelmėse glūdėjusius radinius, pradedant nuskendusiais laivais ir baigiant archeologiniu palikimu. Džiaugsmas archeologams, tačiau nerimas visuomenei.

Remiantis Europos sausrų stebėjimo centro duomenimis, sausros grėsmė kyla 47 proc. žemyno teritorijos, o 17 proc. teritorijos padėtis jau yra labai rimta. Nors galutiniai duomenys bus pateikti tik sezono pabaigoje, stebėtojai mano, kad šių metų sausra Europoje gali būti didžiausia per 500 metų.

Prieš pusę tūkstantmečio, stebėtinai karštais 1540-aisiais, beveik metus žemyną alino didžiulė sausra, apėmusi Vakarų ir Vidurio Europą – nuo Prancūzijos iki Lenkijos. Istoriniuose raštuose sakoma, kad daugumai tai buvo varginantys metai. Temperatūra pakilo virš 40 °C. Kai kurie miškai ir miestai sudegė iki pelenų. Išdžiūvo upės, galvijai krito bandomis, o aplink nusekusius vandens kelius plito ligos.

Deja, kaip matome šiandien, 1540 m. toli gražu nėra abstraktus istorinis kuriozas. Ženklai rodo, kad šių dienų europiečiams gali būti dar sudėtingiau prisitaikyti nei XVI a. valstiečiams.

Nors pastarieji susidūrė su dizenterija ir aukštomis duonos kainomis, lietaus trūkumas ir vandens lygio kritimas, kurį jie ištvėrė, galėtų apversti šiandienos civilizacinį modelį.

Tačiau 1540-ieji buvo išskirtinai įdomūs metai ne tik dėl siaubingos sausros, bet ir dėl istorinio konteksto, kuris prisidėjo prie Europą alinusių gaisrų. Istorikai primena, kad tai buvo dienos, kai protestantų reformacijos religinė politika buvo tokia pati kurstanti kaip ir oras, o žemynas įsitraukė į paranojiškas raganų medžiokles. Dėl to dešimtys šiaudais dengtų Vokietijos ir Austrijos miestų skendėjo dūmuose.

Kai kurie vokiečiai liuteronai kaltininkais laikė katalikus. Austrams padegėjai galėjo būti tik Suleimano Didžiojo siautėjančios Osmanų imperijos agentai, kurie 1529 m. buvo prie Vienos vartų, o 1540-ieji stekeno venecijiečius.

Šie metai Heinrichui Diekui buvo ypač slogūs. Didžiulius gaisrus Einbeko mieste žemutinėje Saksonijoje lydėjo areštai, kankinimai, egzekucijos ir sulaikytųjų laikymas narvuose. Viename tokių ir mirė H.Diekas.

Fanatizmas ar realybė?

Vasarą Einbeke kilęs gaisras tapo tikra tragedija, dėl kurios žuvo net 500 žmonių. Kibirkštį neva įžiebė girtas piemuo. Istorikai pastebi, kad iš tiesų tai buvo ypač patogūs laikai alkoholiui populiarėti: kaitri saulė įprastą vyną transformuodavo į cheresą primenančius svaigiuosius gėrimus.

Tačiau istorija byloja, kad minimas ganytojas nedelsiant išsiblaivė ir pasakė, esą ugnį įžiebti jį paskatino H.Diekas – kilmingųjų atsargų antstolis, prižiūrintis valdas viename kaimelyje į šiaurę nuo Einbeko, kuris buvo priešiškai nusiteikęs prieš liuteronybę.

Susidūręs su žėrinčių kardų ir kirvių grėsme, H.Diekas pradėjo pasakoti detales apie neįtikėtino dydžio sąmokslą, kuris atvedė tiesiai prie Brunsviko kunigaikščio Heinricho jaunesniojo, katalikų kunigaikščių lyderio. Tai jis esą išdalijo žvangančius už protestantiškų miestų padegimus.

Situacija pradėjo suktis spirale. Protestantų valdos reikalavo, kad Šventosios Romos imperatorius Karolis V imtųsi veiksmų. Buvo kaltinamas ir popiežius. Netgi Martinas Lutheris, pagrindinis protestantizmo šviesuolis, pasisakė. Kunigaikštis Heinrichas atsitraukė, pažymėdamas, kad gaisrai smogė ne tik liuteronų, bet ir jo paties sferoms.

„Poltico“ apžvalgininkas Christianas Oliveris svarsto, ar kuris nors iš šių kaltinimų padegimu buvo teisingas. Gal tai buvo tiesiog kliedesiais remtas atpirkimo ožio ieškojimas nerimo apimtoje, fanatiškoje Europoje? Sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad tvankus oras stūmė politinę parako statinę arčiau ugnies.

Nors visiškai tikėtina, kad atsitiktinėse kalvėse ir virtuvėse gaminant maistą kildavusios kibirkštys galėjo sukelti daugybę gaisrų, 1540 m. tokia teorija nebuvo pakankamai stipri, kad galėtų išgelbėti H.Dieką.

Šiandien Einbeko svečius miesto turizmo biuras kviečia apsilankyti bokšte, kur yra išsilaikęs ypač geros būklės narvas. Jame esą metus kabėjo po truputi irstantis H.Dieko lavonas, o šio šiurpaus reginio tikslas buvo atgrasyti bet kurį kitą katalikiškų pažiūrų potencialų padegėją.

Paralelės su šiandiena

H.Dieko mirties metai buvo patys blogiausi iš daugybės kitų sunkių metų. 1530-aisiais šuliniai išseko, daugėjo vikšrų ir pelių perduodamų infekcijų. 1535 m. Transilvaniją užklupo niokojantis badas, gatvėse mėtėsi žmonių lavonai, kurių burnos buvo užkimštos žole.

Kai kurie 1540 m. aprašymai kuria apokaliptinę atmosferą. Miškų gaisrai, kurių intensyvumas dabar asocijuojasi su Viduržemio jūros pragarais, siautė nuo Vogėzų kalnų rytų Prancūzijoje iki Lenkijos.

Pasakojimai iš Šveicarijos ir Lenkijos piešia keistai raudoną saulės atspalvį arba saulę, kabančią kaip blyškus diskas danguje, tikriausiai dėl dūmų balų ir degančių miškų aerozolių poveikio. Ant vynmedžių augančios vynuogės kaipmat virsdavo razinomis.

Šiandienė baimė dėl Reino lygio – jokia naujiena. 1540-aisiais kai kuriose vietose buvo galima bristi per tokias didžiąsias upes kaip Reinas, Sena ar Elbė. Prancūzijos Bezansono mieste žmonės nuo 9 val. ryto glaudėsi rūsiuose, o karjero darbuotojai buvo atleisti nuo varginančio darbo.

Vokietijoje, Ulme, klebonams buvo liepta melstis lietaus. Ūkininkų laukuose žemė suskeldėjo taip giliai, kad buvo galima koją į juos įkišti. Prie Bodeno ežero vandens kaina aplenkė vyno kainą.

Kaip ir šių metų sausros metu Prancūzijos kaimams reikia sunkvežimiais tiekti vandenį, taip ir 1540-aisiais žmonės turėjo imtis panašių neatidėliotinų priemonių. Asilai ir vežimai buvo naudojami tiekti vandenį įvairioms bendruomenėms, pavyzdžiui, Goldivilo kaimui Šveicarijoje ir Parmai Italijoje.

Žmonės buvo pažeidžiami būtent tuose ekonomikos sektoriuose, dėl kurių nerimaujama ir šiandien: žemės ūkyje, upių transporte ir hidroenergetikoje. Krito gyvuliai, upių prekyba smarkiai susitraukė. Vandens malūnai – girgždanti technologinė XVI a. kaimo ekonomikos širdis – nutilo. Visa tai pakėlė pagrindinių produktų, tokių kaip pienas, sūris, duona ir miltai, kainas.

Vandens įkaitai

Šveicarų istorikas Christianas Pfisteris, Berno universiteto profesorius emeritas, akcentuoja, kad 1540 m. buvo metai, kuriems derėtų skirti daugiau dėmesio. Remdamasis savo darbu, kuriame naudojo daugiau nei 300 originalių šaltinių, jis padėjo išsiaiškinti, koks jausmas yra išgyventi ilgus karščio mėnesius.

Ch.Pfisteris teigia, kad reikia sukurti ilgesnę istorinę klimato įvykių atmintį, todėl jis naudoja daugybę originalių ataskaitų, derliaus įrašų, grūdų kainų ir medžių rievių palyginimus. Kartu su geografu Heinzu Wanneriu jis nubrėžė viso praėjusio tūkstantmečio klimato istoriją.

Kalbant apie 1540 m., Ch.Pfisteris plačiai vertinamas kaip vienas geriausių šių metų apžvalgininkų. Įdomu tai, kad net toks pasaulinio lygio ekspertas neįsivaizduoja, kodėl tai buvo tokie sudėtingi metai. Pasiteiravus, ar tai gali būti susiję su saulės aktyvumu ar ugnikalniais, jis tiesiog nusijuokia ir atsako: „Tai tikrai mįslė, kurios negaliu išspręsti.“

Tačiau Ch.Pfisteris greitai pabrėžia, kad nors 1540-aisiais žmonės įspūdingą sausrą ištvėrė be kataklizminių kančių, šiandien negalime būti ramūs. Paradoksas, tačiau technologijų pažanga kai kuriais atžvilgiais padarė žmoniją ypač pažeidžiamą.

Ch.Pfisterio surinktuose šaltiniuose pasirodo tik nedidelė socialinės įtampos nuojauta. Tačiau daug kas šiandien, palyginti su anuomet, pasikeitė. Kalbant apie Šveicariją, yra žinoma, kad XVI a. Alpių pievose buvo neįprastai gausi rasa, kurią galėjo sukelti garavimas iš tuomet stūksojusių žymiai didesnių ledynų. Deja, šiais laikais vargu ar tai įmanoma.

Nors aukšta temperatūra 2003-iaisiais buvo vertinama kaip nenumatytas Juodosios gulbės teoriją patvirtinantis įvykis, istorikas teigia, kad tokia interpretacija buvo klasikinis nepakankamos istorinės atminties pavyzdys.

Kylanti pasaulinė temperatūra turėtų sukelti rimtų apmąstymų. Ar traukiniai gali pakeisti baržas išdžiūvusiuose vandens keliuose? Ar užteks vandens elektrinėms vėsinti? Jei pasikartotų 1540-ųjų scenarijus, anot Ch.Pfisterio, žmonija susidurtų su sunkumais, kurių nebūtų iškilę XVI a., bet gali būti sistemingai lemtingi šiandienos gyvenimo būdui. Sąrašo viršuje jis nurodo didžiulius vandens kiekius, kurių reikia iškastinio kuro gavybai ir atominėms elektrinėms.

Turime civilizaciją, kuri 100 proc. arba 99 proc. yra priklausoma nuo elektros. Ir jei tai žlugs, žlugs viskas. Šiuo atžvilgiu esame labai pažeidžiami.

„Jei technologija žlugs, mes tikrai turėsime bėdų, – sakė jis. – Jei dėl kokių nors priežasčių bus uždaryta per daug atominių elektrinių, mes turėsime rimtų problemų, nes turime civilizaciją, kuri 100 proc. arba 99 proc. yra priklausoma nuo elektros. Ir jei tai žlugs, žlugs viskas. Mes net negalėsime prekybos centre susimokėti už pirkinius. Mes negalėsime gauti degalų. Šiuo atžvilgiu esame labai pažeidžiami.“

Persvarstyti kursą

Klimato kaitos pokyčiai pastaraisiais metais privertė ES savo trajektoriją kreipti žaliojo kurso link. Vienas iš šiuo metu dideles diskusijas keliančių klausimų yra būtent atominės elektrinės: ar atominei energetikai yra vietos naujame klimatui neutralios Europos paveiksle?

Rusijos agresija Ukrainoje ir ES priklausomybė nuo rusiškų energijos išteklių šiam klausimui suteikė naują atspalvį.

Daugybė ES šalių, pvz., kad ir Estija, nebeatmeta tikimybės, kad kol atsinaujinančios energijos šaltiniai negali 100 proc. patenkinti energetinių poreikių, o Europa ieško būdų pakeisti rusišką energiją kitais ištekliais, reikia siekti kompromisų.

Bendrovės „Fermi Energia“ užsakymu atliekamų visuomenės nuomonės tyrimų naujausi rezultatai rodo, kad 69 proc. Estijos gyventojų pritaria, arba veikiau pritaria, mažos galios atominės elektrinės šalyje statybai.

Tokiam projektui pritariančių Estijos gyventojų dalis nuolat didėja ir dabar yra didžiausia nuo šių sociologinių tyrimų pradžios 2019-aisiais.

2019 m. rudenį atominės elektrinės Estijoje projekto iniciatorė „Fermi Energia“ su JAV pažangių branduolinių reaktorių ir branduolinių paslaugų teikėja „GE Hitachi“ pasirašė ketinimų protokolą dėl galimos 300 MW galios reaktoriaus BWRX-300 statybos Estijoje.

Situacijos samprata keičiasi ir už ES ribų. Šią savaitę Japonija paskelbė svarstanti galimybę statyti naujos kartos branduolinius reaktorius.

Kad laikai neramūs, o besibaigianti vasara nebuvo perdėm lengva ir nerūpestinga, supranta dauguma pasaulio lyderių. Kreipdamasis į savo ministrų kabinetą per pirmąjį vyriausybės posėdį po tradicinių rugpjūčio atostogų, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pabrėžė: „Pasibaigus pertekliaus laikotarpiui gali tekti aukotis.“

„Manau, kad šiuo metu išgyvename lūžio momentą arba didžiulį sukrėtimą. Pirmiausia dėl to, kad išgyvename (…) tai, kas gali atrodyti kaip pertekliaus laikotarpio pabaiga“, – kalbėjo E.Macronas.

„Mano pateikiama apžvalga apie pertekliaus, nerūpestingumo, prielaidų laikotarpio pabaigą iš tiesų byloja apie lūžio tašką, kurį patirsime ir kuris gali sukelti mūsų piliečiams daug nerimo“, – tęsė jis.