Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius prisipažįsta, kad, nors nebuvo stropuolis, mokėsi gerai: laiko užteko ir pamokoms, ir papankuoti. Šiandien iš pedagogų jis semiasi patirties, o iš mokinių ir studentų – jaunatviškumo.

G.Steponavičius nuo fotografavimosi sėdint už dokumentų stirtomis apkrauto darbo stalo žaismingai išsisuko. "Kam tie oficialumai?" – numojo ranka politikas. Jam kur kas malonesnis veržlaus, progresyvaus, su moderniomis technologijomis koja kojon žengiančio vadovo įvaizdis. Todėl ministras nuoširdžiai pasidžiaugė nauju pirkiniu.

"Nuo šiol nereikės popieriaus, tušinuko, viską galiu pasižymėti čia", – glostydamas "iPad" kalbėjo G.Steponavičius. Maža to, prisipažino svaigstantis vien nuo minties, kad dokumentus galės pasirašyti elektroniniu parašu.

– Šiuolaikiškas švietimo sistemos vadovas – jėga. Taip turbūt pagalvotų ne vienas moksleivis. Tačiau ar įsivaizduojate, kiek simpatijų pelnytumėte, išleidęs įsakymą "Rugsėjis be namų darbų". Tai bent būtų dovana krepšinio čempionato proga!

– Pasakysiu taip: ir be atskiro įsakymo nedraudžiu to praktikuoti mokyklose. Pavyzdžiui, švietimo įstaigos gali savarankiškai organizuoti ugdymo procesą taip, kad per krepšinio čempionatą pamokos vyktų, bet būtų mažiau atsiskaitymų. Pasitikime mokyklų vadovais ir norime stiprinti jų teisę priimti bendruomenei palankiausius sprendimus – net atostogų dienas galima lanksčiau kilnoti.

– Rugsėjo 1-ąją esate šventęs kaip mokinys, studentas, dėstytojas, tėtis, galų gale – ministras. Turbūt kiekvienas vaidmuo tą dieną turi skirtingų atspalvių?

– Kaip tėčiui šiemet gal kiek daugiau rūpesčio – vyresnėlis mokslo metus pasitiks naujoje mokykloje – pradeda lankyti pirmąją gimnazijos klasę.Nepaisant einamų pareigų, atskirose mano minčių kertelėse lieka vietos prisiminti ir sau, kai buvau mokinys. Rugsėjo 1-oji iš esmės asocijuojasi su teigiamomis emocijomis. Mokykla man niekada nebuvo svetima ar primesta per prievartą. Ir tai sakau ne todėl, kad norėčiau apsimesti stropuoliu. Tiesiog mokykloje, be pamokų, būdavo ir draugai, bendravimas, hobiai. Su panašiu jausmu ir dabar žvelgiu į mokyklą. Visada džiaugiuosi matydamas mokytojus, kurie, be abejojo, yra išskirtinės asmenybės. Kartu stengiausi pačiupti ir tą jaunatvišką atmosferą, kuri pulsuoja mokyklose.

– Sakote, kad nebuvote moksliukas? Skaitant jūsų biografiją atrodo kitaip – visko gyvenime siekėte kryptingai, neišklydote iš kelio.

– Pirmą kartą viešai leisiu sau prisipažinti: penktoje klasėje garsiai namie pareiškiau, kad norėčiau tapti pirmūnu ir išmokti groti akordeonu. Neįvyko nei viena, nei kita. Mokiausi Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje, kur matematika buvo dėstoma sustiprintu lygiu. Turbūt dėl to tapau humanitaru ir baigiau socialinius mokslus. (Šypsosi.) Nesakau, kad buvau nepažangus mokinys, mano vidurkis penkiabale sistema siekė 4,8 balo. Gana motyvuotai krimtau net dalykus, kurie nelabai patiko, tačiau, be viso to, dar buvau ir pankas, ir aktyvus futbolo sirgalius, išmaišęs su Vilniaus "Žalgiriu" tuometę Tarybų Sąjungą. Dėl savo pankiškos išvaizdos mokykloje ir gatvėje esu gavęs daugybę įvairių pastabų, tačiau rimtai niekas negalėjo prikibti, nes laisvalaikis mano mokslams nekliudė. Dabar turiu krūvas nuotraukų, kuriose džiugu save kitokį prisiminti.

– Ar pankas G.Steponavičius nešdavo mokytojams gėlių?

– Kardelių. Rugsėjo 1-oji atrodė tinkama diena išreikšti simpatijas mokytojams, kurie buvo autoritetai, kuriuos iki šiol prisimeni, nes tai – stiprios asmenybės, turėjusios gerą humoro jausmą, sugebėjusios sudominti.

– Vis dėlto kiekvienam yra tekę susidurti su vadinamaisiais blogais pedagogais, kurie nemyli nei savo darbo, nei mokyklos.

– Pedagogų rengimas yra viena svarbesnių sričių, stiprinant mokytojo profesijos prestižą. Pokyčiai prasidėjo nuo praėjusių metų, kai stojantiesiems įvestas motyvacinis testas. Universitetui jis padeda atsirinkti labiau motyvuotus studentus, o jauniems žmonėms dar kartą pasitikrinti, ar jie tikrai tinkama linkme kreipia savo karjeros perspektyvas. Diplomų kepimo konvejerį tikrai sustabdėme. Iki tol į Pedagoginį universitetą įstodavo labai daug atsitiktinių žmonių su pačiais žemiausiais balais, o šiemet kandidatai pedagogines studijas rinkosi ganėtinai aukštu – pirmu, antru, trečiu – numeriu. Keliskart sumažinome valstybės finansuojamų vietų, užtat daugiau investuosime į vieno pedagogo parengimą. Be to, didesnis dėmesys bus skiriamas praktikai. Ketiname įvesti naujovę, kad baigęs studijas ir į mokyklą dirbti atėjęs absolventas pirmus metus turėtų bandomąjį laikotarpį – pasitikrinti, ar savo rogėse sėdi, ir adaptuotis.

– Po šių metų priėmimo į universitetus užvirė diskusijos, kad per daug jaunimo renkasi socialinius mokslus ir per mažai parengiama tiksliųjų, gamtos mokslų specialistų. Ar ieškoma būdų, kaip keisti šias tendencijas?

– Su ES lėšų parama per praėjusius ir šiuos metus 300–400 gimnazijų bus aprūpinta moderniomis laboratorijomis tiksliųjų mokslų srityje. Be to, investuosime į šios pakraipos mokytojų kvalifikacijos stiprinimą ir į ne tokių lengvų studijuoti, bet valstybei labai svarbių profesijų populiarinimą. Prie to turi dirbti ne tik ministerija, bet ir aukštosios mokyklos, verslas.

– Jūsų kitas sūnus lankys devintą klasę. Netrukus ir jam reikės rinktis, į kurią pusę linkti. Ką jam patarsite?

– Griežtojo profiliavimo sistemos atsisakyta dar prieš kelerius metus: vaikams leidžiama rinktis dalykus labiau pagal individualius poreikius. Kalbant apie mano šeimą, vasarą praleistos atostogos, keliaujant automobiliu po Europą, mano pasitikėjimą sūnumi dar labiau sustiprino. Manau, jis pats nuspręs, o aš jo norus padrąsinsiu. Tikrai nebūsiu iš tų tėvų, kuris kartu su vaiku prie LAMA BPO puslapio iki paskutinės minutės koreguos jo pasirinkimų eiliškumą.

– Ne visi tokie savarankiški. Skelbiama, kad pernai Lietuvoje buvo 14 tūkst. mokyklos nelankančių vaikų!

– Mes labai mėgstame įsikibti į skaičių ir dažnai jį interpretuojame supaprastintai, be konteksto. 14 tūkst. – viso labo momentinė fotografija, neįvertinant aplinkybės, kad judėjimas iš Lietuvos ir į Lietuvą gana didelis. Tik pernai buvo įvestas privalomojo sveikatos draudimo mokestis. Tėvams atsirado akstinas deklaruoti oficialų vaikų išvykimą ir minėtas skaičius sumažėjo daugiau nei perpus – iki 6 tūkst. Iš viso Lietuvoje yra 400 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų. Vadinasi, iš jų apie 1 proc. nelanko mokyklos – nedramatizuočiau situacijos.

Nuo rudens paleidžiame vadinamąjį mokyklos nelankančių vaikų registrą, kuriame visos šalies mokyklos turės labai aiškiai ir tiksliai pildyti duomenis. Pasigedus vieno ar kito vaiko, įsijungs visos institucijos: policija, Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir pan.

– Ar yra darbų, kurių iki rugsėjo 1-osios nespėjote nuveikti?

– Būdamas ministru atlieku ne vien kasdienius darbus, dauguma jų yra ilgalaikiai, nors, kiek prisimenu, tiek mokyklos, tiek studijų laikais, buvau iš tų, kurie viską palieka paskutinei nakčiai. Dabar esu labiau disciplinuotas. (Šypsosi.)

Nuo šių mokslo metų pradžios atnaujintos 11 ir 12 klasių ugdymo programos, keičiasi mokymo turinys. Jau šiandien mūsų rankose yra atspausdinti nauji vadovėlių priedai lietuvių kalba, kurie bus naudojami lenkiškose mokyklose. Pedagogams rengiami seminarai. Galiu gana tvirtai pasakyti, kad likus mažiau nei savaitei iki mokslo metų pradžios esame visiškai pasirengę.

– Neišvengiamai esate pasinėręs į švietimo reikalus. Ar bendraudamas su žmonėmis jau įgudote atskirti, kuris yra mokytojas?

– Po pusvalandžio pokalbio galėčiau rizikuoti spėti su 50 proc. tikimybe. Pavyzdžiui, bevakarojant su lenkų kompanija Kroatijoje kilo minčių, kad viena moteris galėtų būti pedagogė. Vėliau paaiškėjo, kad pradinių klasių. (Nusijuokė.)