Kai prieš vienas motinas jau šį sekmadienį galvas nulenks vaikai, kitos, savo atžalų nesulaukusios net tokią dieną, slapčia brauks ašaras.

Ne vienos Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose senatvę leidžiančios ligų iškamuotos, nuo patalo nepakylančios mamos širdis raudos, tačiau rūpestingiems darbuotojams teisinsis jas pamiršusių vaikų nepasiilgusios.

Slaptą viltį Motinos dieną sulaukti ateinančios dukters turi jau šešerius metus savo 44-erių vienturtės nemačiusi Benedikta Keršienė. Mama nežino, nei kur jos atžala gyvena, nei kaip dabar atrodo.

Tris insultus išgyvenusiai moteriai visos dienos vienodos. Jau porą metų nuo patalo nepakylančiosios kasdienybę paįvairina likimo draugės, paslaugūs globos namų darbuotojai, knygos ir televizorius. Artimieji Benediktą jau seniai belankė. 

Ji tvirtina jau išgyvenusi ilgesį ir apie dukterį nė nebegalvojanti. Tik labai gaila, kad negali matytis su dviem anūkais. Globos namų gyventoja įsitikinusi: jei ne mama, jie močiutę tikrai aplankytų.

„Dukra jų neleidžia pas mane ateiti“, – mano B.Keršienė.

Benedikta įsitikinusi: kol dukrai svarbiausia bus ambicijos, tol juodvi netaps artimomis.

„Dukrai nepatiko, kad susiradau kitą vyrą ir su juo draugauju“, – įsitikinusi motina.

Draugas, neva išskyręs dvi artimiausias moteris, neišsižadėjo savo mylimosios, net kai šią liga prikaustė prie lovos. Tačiau jos jau seniai nebegali lankyti – po dviejų insultų ir pats gydosi ligoninėje.

Mamos šauksmo neišgirdo

B.Keršienė bandė atgaivinti ryšį su dukra, tačiau ši motinos šauksmui liko kurčia.

„Vieną kartą vasarą laukdama autobuso pamačiau ją mieste. Šokusi nuo suolo pradėjau šaukti: Aukse, Aukse, bet ji kaip ėjo taip ir nuėjo, lyg stabo ištikta. Ir kam aš dar šauksiu, kam ieškosiu?“ – „Sekundei“ pasakojo paliktoji.

Tačiau aplinkiniai žino, kad Benediktai reikia didžiulių pastangų nuslėpti, kas iš tiesų vyksta jos širdyje. Moteris net laišką dukrai rašiusi ir kvietusi susitaikyti, tačiau ir į jį atsako nesulaukė.

Su nostalgija B.Keršienė pasakoja apie laimingas dienas, kai su dukters šeima gyveno kartu.

„Su anūkais taip gerai sutardavom. Visi trys, šokoladų prisipirkę, į cirką eidavom, į Švč. Trejybės bažnyčią vesdavau. Dabar man dukra neberūpi. Aš jai – irgi ne. Globos namų žmonės man už ją artimesni. Čia visi draugai, su bet kuriuo gali pasikalbėti. Dukrai pykčio nejaučiu. Tegul ji gyvena savo gyvenimą, o aš – savo“, – tikina Benedikta.

Dievo moteris prašo tik sveikatos, kad leistų kada nors vėl atsistoti ant kojų. Kad sutaikytų su vaiku, B.Keršienė tikina Aukščiausiajam neužsimenanti.

„Tebūnie pačios dukters valia“, – dėl savo vaiko meilės nebekovoja Benedikta.

Palaužė netektis

Motinos dienai ašarų nebeturi 68-erių Ona Vidžienė. Prieš dešimtmetį po automobilio ratais žuvus vienintelei anūkei, o prieš devynerius metus mirus cukrinio diabeto iškamuotai dukrai, O.Vidžienė jau išverkė akis.

„Man jau visiškai nieko nebereiškia Motinos diena, o kažkada per ją taip laukdavau dukrytės ir anūkytės. Tokios geros man abi buvo – švelnios, mylinčios. Dukra prieš mirtį reanimacijoje šaukė mane mamyte“, – skaudžių gyvenimo akimirkų nepamiršo O.Vidžienė.

Klastinga liga savo nagus parodė, lyg tyčia, per Motinos dieną.

„Atėjo dukrytė manęs pasveikinti, žiūrim, kojytė tik klapt, klapt – nebepaeina. Paskui gydytojai nustatė cukraligę. Jai dar tik 32-eji buvo“, – pamena O.Vidžienė.

Jos dukra, mirusi kiek daugiau nei pusmečiui tepraėjus po 5-erių metukų savo mažylės žūties, suspėjo atleisti vaiką parbloškusio automobilio vairuotojui. O.Vidžienė to padaryti nepajėgia iki šiol.

„Neatleidau ir negalėsiu niekada atleisti. Jis pražudė ne vieną, o dvi gyvybes. Atėmė iš manęs ir anūkę, ir dukrą. Jei būtų anūkės nepartrenkęs, dabar gyventume kaip anksčiau – visi sveiki, visi kartu“, – sunkiai žodžius renka kenčianti motina.

Motinos širdis krauju pasrūva ir užplūdus mintims apie žentą. Šiam vyrui O.Vidžienė gerų žodžių nesuranda. Šešerius metus išdraugavusi pora išsiskyrė – nesulaukė nė pirmųjų bendro gyvenimo metinių.

„Kaip mes ją atkalbėjom nuo vedybų, bet turbūt labai jį mylėjo. O tas girtuoklis buvo“, – prisiminė Ona.

Stiprina maldos

Jei ne išgyvenimai dėl tragedijos, O.Vidžienė tiki, kad šiandien jai netektų gulėti ligos patale. Ant savo kojų moteris stovėjo prieš septynerius metus.

Po dukters žūties motina netrukus atsidūrė Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – nuo įtampos, kaip tikina, jai pradėję galvoje dainuoti.

Netrukus moteriai nustatyta ir osteoporozė, dar po kurio laiko – cukrinis diabetas.

Skaudžių gyvenimo kirčių čaižomai motinai vienintelis belikęs spindulys – kasdien iš Paįstrio atvažiuojantis aplankyti sutuoktinis, užsukanti sesuo.

Už juos ir slaugos namų personalą O.Vidžienė nepamiršta padėkoti Aukščiausiajam. Ir maldauja anūkėlei ir dukrai lengvos žemelės, o sau – sveikatos. Tik begalinis Anapus išėjusiųjų ir namų ilgesys stiprybės neprideda. Ona sako net sapnuojanti, kaip savo kojomis pareina namo. Tik dukra niekada sapnuose neaplanko.

„Jau apsipratau, kad Motinos dieną neateina pasveikinti nei dukra, nei anūkė. O anksčiau verkdavau. Nebeturiu ašarų. Labai padeda maldos ir užperkamos Mišios. Už tai, kas man skirta, nieko nekeikiu. Toks mano likimas“, – su kančia susitaikė Ona.

Motinos – kaip uošvės

Beveik prieš metus į globos namus atsikrausčiusi 91-erių Veronika – viena iš laimingų mamų. Ji žino, kad savaitgalį, kaip visada, sulauks savo dukterų su šeimomis.

Pasak Veronikos, dovanų jai nereikia, gal tik gėlės žiedo, kad kambaryje pavasariu pakviptų. Svarbiausia – kad nepamirštų, kad aplankytų. Veronikai gera širdyje, kad dukros apie ją nuolatos galvoja: kasdien paskambina, kartais – ir po kelis kartus. Ir vyrus abi gerus pasirinkusios, ne girtuoklius.

Į globos namus moteris pasakoja atvažiavusi tam, kad senatvėje, kai vienai tapo per sunku, nebūtų našta dirbantiems vaikams.

„Čia taip gerai prižiūri, kad kitaip ir nebegali“, – gyvenimu valdiškoje įstaigoje nesiskundžia Veronika.

Senutė pamena, kad Motinos diena jų namuose visada būdavusi šventė. Jos jaunystės laikais tądien Kupreliškyje po šv. Mišių būdavęs didelis minėjimas. Jame dainuotą dainą Veronika ir dabar užtraukia.

Savo mamai meilę dalijusi ir jos iš savo vaikų sulaukianti pašnekovė juokauja, kad šiais laikais į motinas žiūrima tarsi į uošves.

„Man vaikų pagarbos užtenka. Mano dukros labai geros. Labai stengiausi, kad išsimokytų, labai mylėjau. Dabar atpildo už tai sulaukiau. Nors šiais laikais mamos uošvėm pavirtę. O kaip į uošves žiūrima, žinot. Vienas bučiavo visas iš eilės pravažiuojančias mašinas, mat nežinojo, kuri jam gera padarė – uošvę nutrenkė, – anekdotą papasakojo Veronika. – Bet aš pati su žentais labai sutariu, jie irgi atvažiuoja aplankyti.“

Faktai

Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose dienas leidžia 40 senelių.

Iš jų 32 vaikų neturi, tačiau sulaukia užsukančių svečių – kaimynų, pažįstamų, artimųjų.
Keturių globos namų gyventojų niekas neaplanko.